Herojai, o kartu su jais ir skaitytojai, keliauja Franzo Kafkos „Pražuvėlyje“, Santos Montefiore „Italėje Brukline“, Lucindos Riley ir Harry Whittakerio „Atlante. Tėvo istorijoje“.
Indijos intrigos
Abiro Mukherjee „Kalkutos detektyvo“ serijos penktoji knyga „Žmonių šešėliai“ („Tyto alba“, vertė R.Drazdauskienė), birželį buvusi tarp perkamiausių, skaitytojus nukelia į tamsų politinių ir asmeninių intrigų kupiną pasaulį – praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio britų valdomą Indiją, Kalkutą ir Mumbajų, į kolonijinio pasaulio prabangą ir pragaištį.
Detektyvų duetas Semas Vindemas ir seržantas Banerdžis čia narplioja hinduistų teologo nužudymą. Anksčiau išleistos keturios šios serijos knygos: „Kalkutos detektyvas“, „Neišvengiamas blogis“, „Dūmai ir pelenai“ ir „Mirtis Rytuose“, bet pažintį su detektyvų duetu, pasak leidėjų, galima pradėti ir nuo naujausios knygos.
Iš Indijos kilę A.Mukherjee tėvai įdėjo daug pastangų, kad sukurtų padorų gyvenimą Didžiojoje Britanijoje, tad gal todėl literatūrą mėgusiam Abirui buvo skiepijamas požiūris, kad jis turi susirasti tikrą darbą. Daugiau nei 20 metų A.Mukherjee dirbo finansų srityje, o rašydavo į stalčių. Vieną kartą pamatęs leidyklos rengiamą geriausio rankraščio konkursą jis išdrįso pateikti „Kalkutos detektyvo“ rankraštį.
Taip prasidėjo populiaraus rašytojo A.Mukherjee ir jo savitos detektyvinės serijos istorija. Tiesa, rašytojas patirtį „Kalkutos detektyvo“ serijai kaupė nuo pat vaikystės, mat vasaromis rašytojo šeima vykdavo į tėvų gimtąją Kalkutą, o vėliau darbo reikalai A.Mukherjee vis nuvesdavo į Bombėjų.
Anot knygos vertėjos R.Drazdauskienės, A.Mukherjee skaitytojai gauna ir puikų, intriguojantį britišką detektyvo pasakojimą, kuriam pasaulyje mažai kas prilygsta, ir kartu tokias detales ir tokį aplinkos išmanymą, kokį retai galėtum sutikti už Indijos ribų.
Praeities šmėklos
„Mano gyventu ir gyvenamu laiku Lietuvos kelias buvo permainingas ir nelengvas. Jaučiuosi esąs to kelio keleivis. Nesakysiu, kad visus tos kelionės epizodus prisiminti malonu, bet tikrai nesakyčiau, kad gyvenimas buvo nuobodus. Buvo ir yra ką veikti!“ – tokiais žodžiais savo atsiminimų, įspūdžių ir apmąstymų knygą „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ (LRS leidykla) baigia žurnalistas ir politikas Česlovas Juršėnas.
Šie memuarai, jau kurį laiką nekrintantys iš perkamiausių negrožinių knygų dešimtukų, skaitytojus kviečia keliauti į Lietuvos praeitį – vyresniuosius sugrįžti į jiems pažįstamą santvarkų permainų laiką, jaunesniuosius paklaidžioti po Č.Juršėno akimis regimą nuo šiandienos smarkiai besiskiriantį pasaulį.
Č.Juršėnas šioje knygoje gal net kiek dirbtinai stengiasi būti itin šmaikštus, linksmas ir nuotaikingas, praeities šmėklas gano energingu rimbu, bando atsiminti kitus, bet dažniausiai atsimena tik save – tokį teisingą, gabų, išradingą. Tas perdėtas egocentrizmas kai kuriuos skaitytojus gal ir erzins, bet galiu nuraminti: ilgainiui prie to įpranti ir imi net nesitikėti, kad šioje Lietuvos praeities pasaulį atspindinčioje knygoje gali atsirasti svarbesnių asmenybių už patį Č.Juršėną. O kai nesitiki, tai atsipalaiduoji ir linksminiesi, nes perdėtas egocentrizmas kartais yra komiškesnis už anekdotus.
„Nenuobodaus gyvenimo mozaiką“ Č.Juršėnas sudėliojo iš įvairiausių savo gyvenimo epizodų: vaikystės, studijų, žurnalistikos, politikos, kelionių į užsienį. Kitų gausių memuaristų įžvalgas papildo atsiminimai apie Sąjūdį, Nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos politikos užkulisius. Šiaip ar taip, mieliausios knygoje nuotrupos iš asmeninio gyvenimo, vaikystės.
Štai vienoje vietoje Č.Juršėnas papasakojo, kaip tėvas jį, dar nesuaugusį, mokė gerti, bet esą išmokė negerti: „Tėvas – kauštelėjęs – įpila stikliuką naminės ir ištiesia man. Aš ilgai negalvojęs (tėvas juk siūlo) makteliu, ir man pasidaro bloga bloga, o naminės skonis toks bjaurus, kad išbėgau į lauką, į lietų.
Lietus mane ataušino, sušalau. Sustirusį mane susirado mama, pakeliui apibardama tėvą. O tėvas matė reikalą pasiteisinti: „Tegul pratinasi – visi geria...“ Bet pirmasis stikliukas mane nuteikė priešingai – suaugęs nusprendžiau negerti, juolab degtinės. Paragaudavau vyno, ypač mamos daryto naminio vaisių vyno.“
