Jaučiuosi kaip politikas, kuris turi atsiskaityti už kanceliarines išlaidas, kurios dažnai išties miglotos. Parašiau tekstą apie Neringą, apie smėlį ir laiką, padariau šimtus nuotraukų, tokie rezultatai, tokie buvo ir pažadai – rašyti ir fotografuoti. Ko visa tai verta?
Aš nežinau. Neseniai stambus, gal net stambiausias LT literatūros žurnalas išspausdino apie dešimties puslapių romano ištrauką ir septynias nuotraukas ir už tai sumokėjo 123 eurus.
Štai maždaug tiek verti šiuolaikinio rašytojo veiklos rezultatai, tokia sklaida ir tęstinumas.
Žinoma, su politikais lygintis negaliu. Jų situacija blogesnė. Jie uždirba šiek tiek daugiau, bet jie tarnauja. Dieną naktį.
Aš galiu rašyti, galiu nerašyti, o jie negali netarnauti. Paradoksas, kad tie tarnai leidžia įstatymus ir savo šeimininkams (tai yra rinkėjams) nurodinėja, kaip gyventi. Prieštaravimas, oksimoronas.
Susitikime su Nidos žmonėmis užsiminiau, kad žaviuosi Gotlybo Dovydo Kuverto kova su smėlynais. Iš salės išgirdau nuomonę, kad G. D. Kuverto nuopelnai pervertinami, nes jis tai darė tik siekdamas apsaugoti savo smuklę ir paštą. Du požiūriai į politiko darbą: yra nuomonė, kad politikas dirba dėl žmonių, dėl visuomenės ir dėl aukštesniųjų vertybių. Mano galva, tai kvaila ir atgyvenusi nuomonė. Politiko darbo esmė yra tokia pat kaip ir G. D. Kuverto – tiktai siekdamas pagerinti savo gyvenimą galbūt pagerinsi ir valstybę.
Politikas ne tarnas, o žmogus, kaip ir visi siekiantis gero gyvenimo, naudos: garbės, galios ir pinigų. Ir tai normalu, taip turi būti.
Nesvarbu, kad jų atlyginimai palyginti nedideli, politika yra galia, o kur galia, ten ir pinigai, todėl nereikia skiesti, kad jie eina tarnauti – jie eina gerai gyventi, mėgautis galia.
Politiko darbas sunkus, šis darbas primena jėzuitų ordiną ir jų pagrindinį principą – kalbėk kaip ariergardas, mąstyk kaip avangardas, kitaip tariant, politikas kaip jėzuitas turi kalbėti taip, kad įtiktų kuo didesnei miniai žmonių, iki pačių žemiausių sluoksnių, net labiausiai apkiautusiems, o mąstyti turi kaip pažangiausi, aukščiausieji sluoksniai, kad išsilaikytų elite.
Tai nelengva, manau, jautresnės psichikos žmogui tai apskritai katastrofa, todėl politikoje sukasi apsukrūs kietakakčiai – jie gali atlaikyti kritiką, nuolatinį visuomenės, žiniasklaidos, opozicijos spaudimą, jie įvaldo tam tikrą metakalbą, tam tikrą politinį žargoną, kuris adresuotas visiems ir niekam – patyrusio politiko kalba yra tobulas šūdo malimas, o kai politikas staiga prabyla žmogaus žodžiais, kai jis ima sakyti, ką iš tiesų galvoja, darosi nejauku, nesaugu, netgi baisu (kartais taip nutinka, kai pratrūksta mūsų ministrė pirmininkė).
Tiesą sakant, politikas ir negali kalbėti kaip normalus, paprastas žmogus, jis sugriautų žaidimo taisykles, iškristų iš konteksto, atskleistų kortas, kad politika – bjaurus, nešvarus žaidimas, o tai žinoti rinkėjams taip pat nemalonu kaip ir apie Karlo Marxo atskleistą kapitalizmo augimo mechanizmą: kapitalo esmė yra nuolat daugiau paimti negu duoti, kitaip tariant, darbas sukuria daugiau vertės, nei darbininkas gauna atlyginimo forma, todėl kapitalisto rankose susikaupia daug grynojo pelno.
Tai vieša, įteisinta vagystė, tik niekas nereikalauja kapitalisto grąžinti pinigus darbininkui, nes geresnės sistemos už kapitalizmą nėra – bent jau taip sako tie, kurių rankose milžiniški turtai.
Senovės spartiečiai manė, kad pinigai trukdo kariauti, todėl, kad nekauptų turto, vietoj pinigų naudojo gremėzdiškus geležies iešmus, dėl nedidelio pirkinio reikėjo vežtis visą vežimą, net ir geležis buvo nenaudinga, grūdinta acte, kad būtų trapi, todėl spartiečiai nekaupė pinigų.
Beje, mūsų politikai panašūs į spartiečių pinigus – jų daug, nors vežimu vežk, ir jie be galo trapūs.
