Ši jaudinanti pasaka apie kito priėmimą – ir mažiems, ir dideliems, nes gyvename pasaulyje, kuriame taip svarbu, kad kiekvieno giesmė nuskambėtų ir būtų išgirsta. Ji pasakoja apie šeimas, kuriose auga specialiųjų poreikių turintys vaikai, apie sunkų tikrosios meilės išbandymą, kurį jos patiria. Nuo mūsų visų priklauso, koks bus jų gyvenimo kelias.
Knygos autorius ukrainietis Olehas Romančukas - vaikų ir paauglių psichiatras, dirba Lvove psichikos sveikatos centre ,,Šeimos ratas“, Ukrainos Katalikų universiteto Psichikos sveikatos instituto ir Ukrainos kognityvinės elgesio terapijos instituto direktorius, rašytojas, daugelio knygų ir dokumentinių filmų autorius.
Šiuo metu – bendros humanitarinės iniciatyvos, orientuotos į nacionalinio ir individualaus atsparumo karo kontekste skatinimą. „Atlaikyk. Nugalėk. Atgaivink!“ koordinatorius. Vedęs, trijų vaikų tėvas.
Paprašėme mintimis apie šią knygą pasidalinti jos vertėją Tadą Žvirinskį.
– Esate Lietuvos literatūros sąjungos narys, verčiate iš anglų, lenkų, ukrainiečių kalbų. Teko skaityti Jūsų verstų ukrainiečių poetų kūrybos. Pirmiausiai knieti paklausti, kada išmokote ukrainiečių kalbą?
– Su ukrainiečiu kalba pirmą kartą susidūriau dar sovietmečiu. Mano mamos disertacijos vadovė buvo ukrainietė, gyvenusi Kyjeve. Kartą ji buvo atvykusi pas mus į svečius. Tada pamaniau, kad ukrainiečių kalba man skamba kaip lenkų ir rusų kalbos mišinys, bet vėlesnė patirtis šią nuostatą gerokai pakoregavo.
Antrąkart su ukrainiečių kalba teko susidurti sovietinėje armijoje. Po seržantų mokyklos buvau paskirtas į Užkarpatės karinę apygardą. Tarnavau Solotvino miestelyje, Vakarų Ukrainoje. Ten buvo daug kareivių ukrainiečių, iš jų gerokai pramokau ukrainiečių kalbos. Juos labai stebindavo, kad „pribaltas“ su jais bendrauja ukrainietiškai. Jaučiau pagarbą ir net savotišką susižavėjimą.
Trečią kartą su ukrainiečių kalba rimtai susidūriau gerokai vėliau. 2016 m. Lvive vyko poezijos vertimų dirbtuvės „Daugiabalsė Lvive“, į kurią mane pakvietė atsitiktinai – kaip savotišką dublerį, nes susirgo numatyta vykti vertėja. Taigi važiavau aš, bet delegacijos vadovas kažkodėl nuolat akcentavo, kad esu pakviestas tik kaip „pamaininis“ vertėjas. Kolegų ukrainiečių akyse toks mano pristatymas nesukėlė pasitikėjimo, bet vėliau konkrečiu darbu įrodžiau, kad neatvykau į Lvivą poilsiauti. Ten išverčiau ukrainiečių poetės Irynos Starovoit eilėraščių. Šiuos vertimus pirmasis publikavau „Nemune“. Dabar, tebesitęsiant Putino agresijai Ukrainoje, nuolat klausausi naujienų iš Ukrainos. Skamba kiek ciniškai, bet man – kaip vertėjui – tai yra puiki klausytinė praktika.
– Ar pasaką ,,Lakštingala su vienu sparnu“ vertėte savo iniciatyva, ar šį vertimą pasiūlė leidykla „Magnificat leidiniai„?
– Tai buvo savotiškas Dievo pirštas. Iš visų vertėjų, verčiančių iš ukrainiečių kalbos, leidyklos žmonės kažkodėl pasirinko mane. Gavau elektroninį laišką su pasiūlymu išversti Oleho Romančuko pasaką „Lakštingala su vienu sparnu“. Iš pradžių pasiūlymas manęs nesužavėjo. Materialinis atlygis nebuvo viliojantis, o ir darbų turėjau iki kaklo.Vis dėlto kažkoks vidinis stimulas paskatino pasaką bent jau perskaityti. Kai pamačiau, kad tai – pasakojimas apie tėvus, kurie augina vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, sutikau.
– Kiek laiko užtrukote, versdamas šią pasaką?
– Praeitų metų spalį mane pasiekė pasiūlymas versti šią pasaką. Dirbau gan operatyviai. Versdavau vakarais, po pagrindinio darbo laiko. Leidykla atsiuntė man tik ukrainietiško teksto .pdf versiją, bylos Word formatu nebuvo, tad nemažai sugaišau, tekstą perspausdindamas į Word bylą. Autoriaus kontaktų taip pat negavau. Taigi teko suktis kaip yra. Dabar tai priimu kaip savotišką išbandymą. Jei neklystu, praeitų metų gruodį jau buvo suderintas galutinis vertimo tekstas. Knyga pasirodė šių metų gegužę. Tiek laukti tikrai vertėjo, nes knyga išleista labai reprezentatyviai, tai didelis knygos iliustratorės Olenos Hyžos ir leidyklos žmonių nuopelnas.
– Ar teko bendrauti su pasakos autoriumi – ukrainiečių psichiatru Olehu Romančuku?
– Kaip jau minėjau, autoriaus kontaktų iš leidyklos negavau, nors juos nesunku susirasti internete, tačiau, išlaikydamas diskretiškumą, leidyklos žmonėms per galvą nelipau. Ką aš žinau, gal jie turi kažkokį susitarimą? Žinoma, šiek tiek gaila, nes vertimo metu labai mėgstu pasitarti su verčiamu autoriumi. Pavyzdžiui, kai verčiau lenkų poetą Grzegorzą Kielarą, mūsų – kaip autoriaus ir vertėjo – bendravimas vėliau peraugo į gražią bičiulystę.
– Esate vaistininkas ir visą gyvenimą dirbate pagal profesiją. Ar tai, kad knygos autorius – irgi medikas, buvo lengviau ,,atrakinti“ šios knygos klodus?
– Žinote, juokinga, bet farmacija nebelaikoma medicinos dalimi... Ko gero reiktų „padėkoti“ vertelgoms, kurie nuvertino vaistininko profesiją iki pardavėjo ir per savo lobistus pridarė tiek pokyčių, kad net vaistininkystė tapo kažkokiu gamtos pakraipos mokslu... Neneigsiu, nuolatinis susidūrimas su žmogau kančia teikia šiokio tokio pranašumo, kai reikia kalbėti apie dalykus, reikalaujančius empatijos. Tačiau pagrindinis „privalumas“ buvo tas faktas, kad aš iš arti žinau tėvų, auginančių neįgalius vaikus, padėtį ir rūpesčius.
– Kur semiatės įkvėpimo versdamas?
– Nuoširdžiai stengiausi, kad knygos vertimo kalba būtų gyva, dinamiška, įtraukianti. Gal tas faktas, kad pats kuriu poeziją ir prozą, o ne vien verčiu, turėjo įtakos? Vertimui svarbiausia yra ne įkvėpimas, bet pats verčiamas tekstas. Blogo teksto gerai neišversi, o štai gerą sugadinti – vieni niekai. Vertimas – irgi kūryba, bet svarbiausia jame nenuklysti nuo originalo ir nepasiduoti pagundai improvizuoti.
– Kas yra svarbiausia, verčiant kūrybą vaikams?
– Manau, kad vaikų literatūros vertėjui turėti vaikų yra privalumas. Tuomet turi realius vaikams skirtos kūrybos vertintojus. O šiaip – nematau jokio skirtumo tarp vertimų vaikams ir suaugusiems. Abiem atvejais vertimas turi būti tikslus, malonus akiai ir ausiai bei įtraukiantis.
– Kaip įsivaizduojate knygos skaitytoją? Kam ji pirmiausiai skirta?
– Knyga skirta absoliučiai visiems. Nors tai pasaka su puikiomis iliustracijomis, tačiau knygos pasakojimas yra dar vienas priminimas, kad pasaulis – margas kaip genys, jame gyvena ne vien fiziškai ir psichiškai sveiki žmonės.
Šalia mūsų – tūkstančiai šeimų, kuriose auga specialiųjų poreikių turintys vaikai. Vaikai, turintys savo svajonių, o jos kartais „normaliajai visuomenei“ yra tokios nereikšmingos: galėti vaikščioti, kalbėti, atrodyti „kaip visi“. Džiugu, kad kitokio žmogaus priėmimas vyksta, bet net valstybiniu lygiu iki šiol neįgalieji yra diskriminuojami, labai dažnai jie neturi jokios normalios ateities. Tai skaudina ir skatina imtis veiksmų, kad situacija keistųsi į gera.
Oleho Romančuko pasaka yra apie gerus pokyčius. Pripažinkime: mūsų visuomenė serga. Ir serga toli gražu ne neįgalieji. Ta liga vadinasi „Normalu yra puikuotis savo turtais, bet kvaila aukoti ir aukotis.“ Žinau, kad šio segmento knyga nepaveiks, bet tikiuosi, kad rasis bent jau daugiau supratimo ir tolerancijos tiems, kam labiausiai jos reikia, tai yra neįgaliesiems.
– Ar artimiausiuose Jūsų planuose dar yra ukrainiečių kūrybos vertimų?
– Jei tekstai man bus aktualūs, žinoma. Dabar yra labai daug ukrainiečių tekstų apie karą. Nežinau kodėl, bet negaliu imtis jų vertimo. Lygiai taip pat pats negaliu nieko parašyti karo Ukrainoje tema. Man tai yra savotiškas tabu, nes dabar eksploatuoti karo temą atrodo šventvagiška.
– Sakykite, ar mūsų visuomenei reiktų daugiau knygų, įdomiai ir neįkyriai, tiesiogiai ir netiesiogiai pasakojančių apie lakštingalas su vienu sparnu?
– Nežinau, ar būtent knygų reikėtų daugiau... Ko gero, labiau reiktų mums – kaip visuomenei – pribręsti supratimui, kad visuomenė – tai visi jos nariai. Ir kad mums privalu vieni kitais rūpintis. Jaučiu dvejopą jausmą: džiugesį, kad Oleho Romančuko knygos vertimas pasirodė, ir liūdesį, nes suprantu, kad daugelis šios knygos net neatsivers. Na, bet viltis miršta paskutinė. Dum spiro spero.
Ištraukos iš knygos ,,Lakštingala su vienu sparnu“
"O paukštelis, tarsi supratęs, ką pasakė mama, sujudėjo ir...staiga tėvai sutriko , - jų mažylis turėjo tik viena sparną! Nusiminę jie pritūpė ant lizdelio krašto, mąstydami apie savo vaiko likimą.
– Kaipgi jis nuskris į šiltuosius kraštus – beviltiškai mostelėjo sparnais mama lakštingala.
– Kaip jis susiras maisto, jei negalės skraidyti? – virkavo tėtis lakštingala."
***
"Tik senasis lakštingala, būrio vedlys, pakilo į dangų, kad pabūtų vienas ir pagalvotų apie viską, kas nutiko. Kai jis pagaliau sugrįžo, pašaukė visus arčiau ir tarė: „Paukščių bendruomene, ilgai galvojau ir padariau išvadą, kad, matyt, gamtoje nėra klaidų. Kiekvienas mūsų, kad ir koks jis būtų, turi savo itin svarbų pašaukimą. Mūsų bendruomenėje turėtų būti vietos kiekvienam, ir mes visi turėtume vieni kitais rūpintis. Viensparnis lakštukas padėjo mums visiems suprasti svarbiausią dalyką: paukštį tikru paukščiu daro ne sparnų stiprumas ir snapo dydis, o giesmė, kuri gyvena jo širdyje!“
