Birželio 6 d., antradienį, 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje vyks šios knygos sutiktuvės.
Atsiminimų autorius Česlovas Juršėnas neseniai atšventė savo 85-metį ir LR Seime buvo apdovanotas Aleksandro Stulginskio medaliu už nuopelnus parlamentarizmui ir demokratijai. Buvę šalies vadovai savo sveikinimo kalbose ypač pabrėžė Signataro politinę kultūrą, erudiciją ir išmintį.
„Man svarbiausia, kad Aleksandras Stulginskis buvo pirmasis pirmojo moderniųjų laikų Lietuvos parlamento pirmininkas. Žmogus tinkamu laiku buvęs tinkamoje vietoje“, – atsiimdamas apdovanojimą sakė Č. Juršėnas.
Dar iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Č. Juršėnas vedė laidas apie pasaulio politinius įvykius, kuriose pateikdavo drąsias ir tuomet neįprastas įžvalgas. 1990-aisiais, eidamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato ir 1992 m. seniūno pavaduotojo pareigas, Č. Juršėnas tapo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. 1992–2012 m. buvo Seimo narys, 1992–1996 m. ir 2008 m. vykdė Seimo Pirmininko pareigas, 2000–2004 m., 2004–2008 m. ir 2008–2012 m. buvo Seimo Pirmininko pavaduotojas. Eidamas šias pareigas, Č. Juršėnas daug prisidėjo prie demokratijos, parlamentarizmo raidos ir valstybingumo stiprinimo Lietuvoje.
Iš margo ir tiršto kasdienių ir nekasdienių įvykių, apmąstymų ir įžvalgų knygos „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ teksto išrinkome nedidelę ištrauką apie knygas – vieną atsitikimą iš daugybės. „Baigdamas negaliu nepaminėti, kad būtent pagal knygų skaitymą vertinau ir kitus žmones“, – savo atsiminimuose pažymi Č. Juršėnas.
* * *
Naujais laikais, atsivėrus Vakarams, radosi visai kitos galimybės įsigyti knygų. Bet reikėjo pinigų. Viena pirmųjų mano, kaip Seimo Pirmininko, kelionių buvo į Paryžių Prancūzijos Senato Pirmininko (Prezidento) René Monory kvietimu. Susitvarkę viešbutyje, pasitikslinę vizito programą, turėjom laisvą pusdienį – pasivaikščiot po Paryžių, apsipirkti. Mus šefavęs Senato atstovas iškart nurodė, kur galima nusipirkti rūbų, batų. Manęs tai nedomino. Pasiteiravau, kur yra artimiausi knygynai. Šeimininko veidas surimtėjo (mat, mus dar laikė tarybiniais, puolančiais prie vakarietiškų drapanų). Greit susiorientavęs mūsų palydovas nurodė, kur turim keliauti. Atėjom, ir tada aš nustėrau pamatęs tūkstančius knygų per tris aukštus. Nuėjom prie vokiečių ir anglų, taip pat ir prancūzų literatūros. Tada aš visai pasimečiau – reiktų ir to, ir to, ir šis, ir anas žinynas vertas dėmesio. Išsirenku dešimt knygų, bet čiupt už kišenės – pinigų (frankų) turiu trim keturiom. Dėlioju, perdėlioju, kurias gi pirktis. Pagaliau atsirenku ir ketinu eiti prie kasos. Palydovas parodo, kur kasa, bet pasiklausia, kodėl aš perkąs tik pusę iš atsirinktų knygų. Turėjau gėdingai prisipažinti, kad neturiu daugiau pinigų. Tada Senato atstovas šeimininko balsu pareiškia:
– Mesjė Prezident, Prancūzija moka!
Man beliko tik dėkoti. Taip buvo ir kai kur kitur. Ypač smagiai baigėsi vizitas Australijoj. Taip pat apsilankiau knygynuose. Išsirinkau tinkamą, bet nebrangią. Labai tinkamą, bet labai brangų amerikonišką žinyną varčiau, tiesiog glosčiau, bet vis pastumdavau tolyn. Baigiantis vizitui aerouoste atsisveikinant įteikiam paskutinius lietuviškus suvenyrus. Mūsų palydovė ir globėja padėkoja, šypteli ir sako irgi turinti Pirmininkui suvenyrą. Ir įteikia tą knygą, kurią su liūdesiu palikau knygyne...
