V.Bartninkas, anot Lietuvos akademinės elektroninės bibliotekos informacinės sistemos eLABa duomenų bazės, tapo vos antruoju mūsų šalyje dirbančiu mokslininku, kurio asmeninę monografiją išleido Kembridžo universiteto leidykla. Prieš tai čia buvo išleistas tik VU dirbusio fiziko Zenono Rudziko darbas.
VU mokslininkas ir dėstytojas 32-ejų V.Bartninkas monografiją „Tradiciniai ir kosminiai dievai vėlyvojo Platono kūryboje ir ankstyvojoje akademijoje“ rašė 8 metus. Lietuvio mokslinį darbą Kembridžo universiteto leidykla išleido klasikinių studijų serijoje (CCS). O tai, pasak V.Bartninko, – tarsi aukščiausios pilies aukščiausias bokštas.
Filosofijos bakalauro studijas V.Bartninkas baigė VU, o studijuoti magistrantūroje išvyko į vieną geriausių pasaulio universitetų – Kembridžą Anglijoje.
Nors doktorantūros studijoms gabus lietuvis galėjo rinktis bet kurį kitą žinomą universitetą, pavyzdžiui, Prinstoną ar Harvardą, jis buvo įsitikinęs, kad nėra geresnės vietos studijuoti antikos filosofiją nei Kembridžas, tad šioje aukštojoje mokykloje ir apsigynė daktaro disertaciją.
Tačiau tai, kad Kembridžo universiteto leidykla išleido jo mokslinį darbą, niekaip nesusiję su filosofo studijomis Anglijoje.
– Apie ką jūsų knyga „Tradiciniai ir kosminiai dievai vėlyvojo Platono kūryboje ir ankstyvojoje akademijoje“? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Bartininko.
– Šis tyrimas yra bandymas suprasti vieną svarbiausių visų laikų filosofų Platoną ir jo santykį su savo meto mokslo laimėjimais bei religijos įvairove.
Visais laikais būta įtampų tarp religijos ir mokslo, o man buvo įdomu suprasti, kaip tai atsispindi Platono mąstyme, nes daugybę graikų religijos praktikų mes naudojame iki šiol: švenčiame olimpines žaidynes, sportuojame, balsuojame, einame į teatrą ar vakarėlius – savotiškus simpoziumus.
Visos šios praktikos graikams buvo religinės, nes prasidėdavo ir baigdavosi auka dievams.
Šias veiklas globojo skirtingi dievai. Tarkime, Dionisas – teatrą, Arėjas, Atėnė, Dzeusas – įvairias sporto šakas. Religinis graikų gyvenimas buvo labai intensyvus, o Platonas, kaip mąstytojas, bandė rasti naujų būdų gyventi harmoningiau, dorovingiau, ieškojo naujos politinės santvarkos.
Kalbėdamas apie dievus Platonas buvo konservatyvus – jam atrodė, kad intensyvus religinis gyvenimas yra teisingas. Bet tuo pat metu, bandydamas įrodyti dievų egzistavimą, filosofas padarė netikėtą išvadą, kad tobuliausi dievų pavyzdžiai yra dangaus kūnai – žvaigždės, Saulė, planetos, kurios, kaip graikams tada atrodė, skrieja aplink Žemę.
Tačiau, išskyrus Saulę ir Mėnulį – Heliją ir Selenę, visi kiti dangaus kūnai graikų religijoje nebuvo garbinami, o Platonui atrodė, kad kaip tik jie yra patys tikriausi dievai, nes galime juos matyti plika akimi ir jie yra tobuli.
Mano knyga yra apie Platono mokyklos Akademijos mokslinę revoliuciją – astronomijos pažangą ir šios pažangos susidūrimą su graikų religija. Moksliniame darbe ieškoma atsakymų, kaip spręsti tas įtampas, kaip suderinti mokslą, filosofiją ir religiją.
Filosofinės mokyklos tuo metu ėmė kurtis, ir Platonas savąją įkūrė Akademo vietovėje. Taip ji imta vadinti Akademija. Bet jos įtaka ir garsas tapo toks didelis, kad mes savo mokyklas irgi vadiname akademijomis.
Panašiai nutiko su Aristotelio Likėjumi – jo pavadinimą perėmė prancūziški licėjai, kurie išplito po pasaulį.
– Kodėl rinkotės būtent tokią temą?
– Nuo mažens žavėjausi graikų mitais ir legendomis. Simboliai ir kalba, kuria graikai pasakoja apie religines patirtis, yra universalūs – mes iki šiol per mitus pasakojame apie gyvenimą.
Dar rašydamas daktaro disertaciją pamėginau graikų religiją suprasti ne kaip šiuolaikinis filosofas, o taip, kaip suprato patys to meto graikai ir jų filosofai.
Užkibau ant Platono, o per jį pradėjęs nagrinėti graikų religiją supratau, kad ji susijusi su astronomija ir kosmologija. Tai man irgi visada buvo įdomu.
Džiaugėmės, kai žmogus pirmą kartą nusileido Mėnulyje, svajojame kolonizuoti Marsą – ištrūkti iš Žemės ir tapti nuo jos nepriklausomi. Norime tapti rūšimi, kuri gali gyventi kosmose.
Ši žmonijos svajonė įvairaus žanro literatūroje kupina vaizdinių, simbolių ir ženklų, bet man buvo nuostabu suprasti, kad Platonas yra vienas pirmųjų, jei ne pats pirmasis filosofas, kuris kalba apie kosmoso svarbą žmogaus gyvenimui.
Kai dvi mano mėgstamos temos – kosmosas ir graikų mitai – atsidūrė viename taške, supratau, kad turiu apie tai kalbėti, nes visą gyvenimą tarsi buvau į tą tašką vedamas.
– Tai, kad Kembridžo universiteto leidykla jūsų monografiją išleido CCS serijoje, pavadinote aukščiausios pilies aukščiausiu bokštu. Kuo ši serija tokia išskirtinė?
– Mokslo laimėjimai vertinami įvairiais prizais. Tarkime, Nobelio premija ar Fieldso medaliu. Bet humanitarai tokių prestižinių apdovanojimų beveik neturi. Tik vienas kitas filosofas už literatūrinius kūrinius yra gavęs Nobelio premiją.
Tad vienintelis būdas gerą mokslą atskirti nuo paprastesnio yra tuomet, kai labai geros leidyklos išleidžia straipsnius arba knygas. Humanitarams dvi labiausiai prestižinės vietos leisti mokslinius darbus – Kembridžo ir Oksfordo universitetų leidyklos.
Lietuvos gamtos mokslų mokslininkai yra labai tarptautiniai, daug jų straipsnių pasirodo pačiuose geriausiuose žurnaluose, net tokiuose kaip „Nature“.
Humanitarams sunkiau, nes jie turi mažiau ryšių su užsieniu, juolab kad ir humanitarinių mokslų finansavimas nėra geriausias.
Ypač tų mokslų, kurie nėra susiję su lituanistika. Todėl būtent Lietuvoje dirbantis mokslininkas labai retai užsienyje išleidžia tokį mokslinį darbą. Užsienyje dirbantiems lietuviams yra lengviau, nes jie gauna didesnį finansavimą, turi reikiamų ryšių.
Mano žiniomis, Oksfordo leidykloje iki šiol tik vienas Lietuvoje dirbęs humanitaras yra išleidęs asmeninę monografiją, o Kembridžo leidykla tokią Lietuvoje dirbančio humanitaro knygą išleido pirmąsyk.
Oksforde ir Kembridže daug kas nori išleisti savo darbus, bet kokybės kartelė – labai aukšta. Yra du variantai pabandyti tapti šių leidyklų autoriumi: siųsti knygos projektą arba visą knygą.
Po šešerių darbo metų, kai jau maniau, kad padariau pakankamai, aš siunčiau visą knygą. Pirmiausia ji pateko redaktoriui, kuris sprendžia, ar darbas tinka kokiai nors serijai, ar jis būtų leidžiamas be serijos. Serija laikoma specifiniu pripažinimo ženklu.
Mane atrinko klasikinių studijų serijai ir rankraštį nusiuntė dviem recenzentams, kurių tapatybės nežinau. Po pusės metų sulaukiau gerų žinių, kad įveikiau pirmąjį etapą, bet dar turiu daug ką pataisyti.
Pusę metų darbą tobulinau, o antrame etape jį vertino trečias recenzentas, kuris pirmųjų recenzijų nebuvo skaitęs ir galėjo mano knygą visiškai atmesti.
Po poros mėnesių sulaukiau galutinio patvirtinimo. Visas šis procesas truko daugiau kaip metus – palyginti neilgai, nes, pasitaiko, trunka ir porą metų. Kai knyga jau buvo galutinai patvirtinta, pereita prie redagavimo.
– Ar už tai, kad jūsų knygą išleido Kembridžo universiteto leidykla, gausite finansinį atlygį?
– Yra leidyklų, kur tu gali susimokėti ir jos išleidžia tavo knygą. Bet geriausiose leidyklose to nėra, nes jos turi ir pinigų, ir knygų, kurias gerai parduoda, o prie jų durų rikiuojasi eilės autorių, tad darbams taikoma griežta atranka.
Autorius už tai, kad jo knyga išleidžiama, tokiose leidyklose paprastai gauna simbolinį honorarą, nes pardavimai nebūna dideli – tai yra techninė literatūra, skirta mažam mokslininkų ratui. Pinigų jis gauna dirbdamas mokslinį darbą.
Kembridžo universiteto leidykla jauniems mokslininkams siūlo ypatingą schemą, pagal kurią atsisakius honoraro knyga tampa nemokamai prieinama visiems, o tai reiškia, kad tavo pasiekiamumas tampa gerokai didesnis.
Iš karto sutikau su tokiu pasiūlymu, nes paprastai tokios schemos yra labai brangios ir jas finansuoja mokslo tarybos.
– Kokia kalba rašėte?
– Būtų beveik neįmanoma rašyti lietuviškai ir versti. Humanitariniuose moksluose svarbu ne tik tai, ką sakai, bet ir kaip sakai, nes humanitarai tikisi, kad parašysi ne tik įdomų, bet ir gražų tekstą.
Todėl privalai rašyti ta kalba, kuria ir bus leidžiamas tavo mokslinis darbas, nes privalai mąstyti ta kalba.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti aštuonerius metus rašant mokslinį darbą?
– Žmonės daugiau ar mažiau dirba komandoje, bet ne mokslininkai, ypač humanitarai, kurie paprastai vieni svarsto, mąsto ir rašo. Tai – labai vienišas darbas.
Studijuojant doktorantūroje gerai bent tai, kad turi vadovą, su kuriuo gali pasikalbėti. Jis labiau reikalingas net ne kaip mokslinis konsultantas, o kaip psichologas, nes tau reikia žmogaus, kuris įkvėptų, paremtų, suprastų, kuriame taške esi.
Kai prasidėjo pandemija, dauguma žmonių patyrė šoką, nes turėjo užsidaryti vieni namuose, jiems tapo sunku susikaupti ir susivaldyti, juk šalia maistas, televizorius ir kitos pagundos.
Aš tokios problemos neturėjau, kaip, tikiu, joks humanitaras mokslininkas neturėjo problemos per karantiną, nes mes esame pratinami dirbti vienuolišką darbą – būti su savimi visą dieną. Būdavo dienų, kai nekalbėdavau su žmonėmis, nes visą laiką rašiau.
Mano iššūkiai buvo kiti. Kai po ketverių studijų metų Kembridže gavau pasiūlymą dėstyti VU ir grįžau į Lietuvą, ilgai negalėjau gauti finansavimo savo tyrimams. Net išgirsdavau, kad nėra prasmės finansuoti tokio dalyko, nes jis yra nepraktiškas ir niekam neaktualus.
Jei būčiau technologas, inžinierius, ekonomistas, būtų lengviau. Tai labai žeidė, nes norėjau parašyti knygą, o manimi, atrodė, mažai kas tikėjo. Geruose universitetuose supranta, kad fundamentalūs tyrimai yra labai svarbūs.
Tad užtrukau, kol galiausiai pavyko gauti pinigų šiam projektui iš VU fondo.
Kitas iššūkis buvo pačiam patikėti savimi. Tarptautinio mokslo erdvėje yra milžiniška konkurencija – daugybė mokslininkų siekia, kad jų straipsniai ir knygos būtų išspausdinti, ieško tam lėšų.
Aš iš pradžių nemąsčiau apie knygą – rašiau tik straipsnius. Bet pirmųjų straipsnių nespausdino. Mane tai gniuždė. Atrodė, baigiau gerą universitetą, o geriausi pasaulio žurnalai mano straipsnių nespausdina, nes jiems atrodo, kad tai nėra svarbu.
Bet tada supratau, jog mano problema ta, kad kalbu apie mažus dalykus, užuot kalbėjęs apie didelius. Tad vienintelis būdas pasakyti ką nors svarbaus – per knygą. Reikia didelio teksto, kuriame į krūvą sumestos mažos idėjos įgyja kitą reikšmę.
Nutariau nekreipti dėmesio į kritiką, tikėti savimi, priimti pastabas, pataisyti klaidas ir eiti kitu keliu. Mano didelį darbą priėmė iš pirmo karto. Savo pavyzdžiu galiu paliudyti, kad kartais tavimi netikės ne dėl to, kad esi blogas, o todėl, kad užsiimi smulkmenomis.
