Sunku pasakyti, kokiai kūrėjų kategorijai priklauso Karolis Klimas, bet jo knygos „Mokytojas“ (išleido „Balto“ leidybos namai), balandį figūravusios perkamiausių grožinių leidinių dešimtukuose, atsiradimo istorija įdomi ir atskleidžianti vieną knygų atsiradimo taką, susijusį su patirtimi.
Apie mokytojystę
1991 metais gimęs K.Klimas nuo vaikystės norėjo tapti rašytoju. Baigė filologijos studijas, dirbo komunikacijos srityje, publikavo savo apsakymus kultūrinėje spaudoje, bet turbūt jautė, kad tiek gyvenime, tiek literatūroje jam paprasčiausiai trūksta patirties, nors to niekada garsiai ir neįvardijo.
Tad vieną dieną jis nusprendė mesti nemėgstamą darbą ir tapti mokytoju. Keleri mokytojavimo metai tapo būtent ta patirtimi, kuri virto populiariu tinklaraščiu ir galiausiai knyga, sulaukusia palyginti didelio skaitytojų susidomėjimo. Nenuostabu, nes skaitytojai mėgsta tikrumą, atvirumą ir dažnai jaučia apsimetinėjimą, laužimą iš piršto.
„Mokytojas“, kuriame aprašoma lietuvių kalbos mokytojo kasdienybė, laviruoja tarp fakto ir fikcijos. Knygą būtų galima sėkmingai įtraukti ir į negrožinių leidinių sąrašus, tačiau pats autorius prisipažino, kad jos autobiografiškumas sąlyginis: „Akivaizdu, kad joje daugiausia mano asmeninės patirties, tačiau išgalvotų, pagražintų, prikurtų ar nutylėtų dalykų taip pat apstu.“
Tad turbūt neklysta ir tie, kurie K.Klimo knygoje ieško ir randa romano elementų, nors jų, tų tradicinio gero romano bruožų, ne itin daug. Kita vertus, noro, energijos, ugnelės akyse netrūksta – o to reikia kiekvienam rašytojui.
Tad apie ką konkrečiau K.Klimo „Mokytojas“? Apie kuklų mokytojystės žavesį: bandymą išradingai spurdėti sustabarėjusioje sistemoje, teisingo santykio su mokiniais ieškojimą, pastangas ne tik perteikti informaciją, bet ir įdiegti meilę literatūrai, siekį jaunuolių galvose ir širdyse ugdyti savitą, maištingą požiūrį į literatūros kūrinius ir gal net norą iš jų šio to išmokti, ugningą pradžią ir liūdną perdegimą, motyvacijos praradimą.
Knygoje įdėtas ir K.Klimo sudarytas „Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“, kuris liudija, kad mūsų mokyklose trūksta specialistų, kurie ne tik atliktų savo darbą, bet dar ir skaitytų tiek lietuvių, tiek pasaulio šiuolaikinę literatūrą ir skatintų tai daryti mokinius.
Apie rašytojystę
„Pamėginsiu trumpai ir nesudėtingai atskleisti, kaip tapau rašytoju, ką išmanau apie savo profesiją ir kaip dirbu. Papasakosiu apie nuolatinį kasdienį darbą, apie kalbą“, – knygos „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“ („Alma littera“, vertė B.Bružas) pratarmėje pažadėjo Stephenas Kingas.
Šį pažadą populiarusis amerikiečių rašytojas išpildė – parašė knygą, kurioje savo autobiografiją suderino su patarimais, kaip rašyti. Jo knyga „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“ tapo tarptautiniu bestseleriu. Praėjusį mėnesį ji įsiveržė ir į Lietuvos negrožinių knygų dešimtukus.
S.Kingas geriausiai žinomas kaip siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Dvikova“, „Tas“, autorius. 1999 metais jis nusprendė parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtų atspalvių.
„Pradėti rašyti galite apniktas nerimo, jaudulio, optimizmo ar net nevilties – pojūčio, kad niekuomet nepajėgsite į popierių perkelti visko, kas tūno galvoje ir širdyje. Arba spausdamas kumščius, rūsčiai prisimerkęs, pasirengęs tvirtai valdyti padėtį. Ruošiatės panirti į darbą, nes norite, kad mylima mergina už jūsų tekėtų, arba geidžiate pakeisti pasaulį. Imkitės darbo, kad ir kokios būtų jūsų priežastys, tik ne lengvabūdiškai. Pasikartosiu: prie tuščio popieriaus lapo nesėskite nusiteikęs lengvabūdiškai“, – maždaug tokių pasažų kupina knyga, kurioje netrūksta ir vaizdingų atsiminimų ne tik iš vaikystės.
Tiesa, apie S.Kingo produktyvumą sklando legenda, kad jis sukuria tik knygos idėją ir apmatus, o visą juodą darbą atlieka bepavardžių rašytojų fabrikas. Savo memuaruose S.Kingas to nei paneigė, nei patvirtino. Kartais net atrodo, kad šį kūrinį rašė būtent norėdamas išsklaidyti visas tas spėliones. Ir jam beveik pavyko.
Štai tokie pasažai leidžia suskaičiuoti, ar vienas žmogus pajėgus parašyti šitiek daug populiarių romanų: „Aš stengiuosi prirašyti dešimt puslapių per dieną, arba 2000 žodžių. Per tris mėnesius parašau 180 000 žodžių – labai neplona knyga.“
