Būtent šiose dviejose darbo vietose Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas M.Ivaškevičius parašė tiek tokias garsias pjeses kaip „Išvarymas“, „Rusiškas romanas“, „Miegantys“, tiek naujausią romaną „Tomas Mūras“.
– Yra posakis, kad prozininkui (gal ir dramaturgui?) būtinas tvirtas rašomasis stalas, patogus krėslas ir kietas užpakalis. Ar iš tiesų? – paklausiau M.Ivaškevičiaus.
– Na, mano atveju ši taisyklė nepasitvirtina. Stalas, prie kurio dabar dažniausiai sėdžiu ir rašau, gerokai kliba, kėdės irgi nepavadinčiau stabilia. Užpakalis? Gal greičiau nugara. Ji labiausiai kenčia nuo tokio ilgo ir netvarkingo sėdėjimo.
Aišku, visi išvardinti komponentai yra labiau metafora bandant pasakyti, kad pirmoji rašytojo darbo sąlyga – ilgas sėdėjimas. Jaunystėje, kai dar kūnas stiprus, to ypač tvirto stalo, kėdės nereikia, o užpakalis ir taip gana kietas. Matyt, vis dar jaučiuosi jaunas, nes apsieinu su klibančiu stalu. Kita vertus, bijau, kad įsitaisęs sveikai ir patogiai galiu nieko gero nebeparašyti.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
– Tai būtų pati nuobodžiausia novelė. Turiu dvi darbo vietas – savo studijos virtuvę Vilniuje ir priešpirtį tėvų namo Molėtuose rūsyje. Abi jos gana nykios. Molėtų priešpirtyje nėra langų. Vilniaus studijos virtuvėje langas yra, bet jis visada uždengtas žaliuzėmis. Rašant mano langas yra sąsiuvinis arba kompiuterio ekranas, ten vyksta įdomiausi dalykai ir realūs langai tik įneštų sumaišties.
– Wislawa Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate?
– Visiškai sutinku. Daug kartų įvairioms laidoms manęs yra prašę filmuotis darbo vietoje. Atsisakau, nes nėra ką filmuoti. Tie keli bandymai jaunystėje, kai vis dėlto sutikau, buvo apgailėtini. Maždaug: dabar norime jus nufilmuoti dirbantį. Aha... ir ką man daryti? Tiesiog atsisėskite prie kompiuterio ir rašykite. Ką rašyti? Tai, ką šiuo metu rašote.
Ne, negaliu rašyti prie žmonių, tai per daug intymu. Tai rašykite bet ką, ekrano mes nefilmuosime.
Na, ir rašai: vienas, vienas, vienas, du, du, trys, keturi... Ir čia, vadinasi, tave nufilmavo dirbantį.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai įstringa mintis ar sakinys?
– Į cigarečių pakelį.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Kūryba man yra viskas. Be jos nežinočiau, ką veikti gyvenime. Suprantama, ji išsekina, atiduodi jai visas savo jėgas, bet tai malonus išsekimas.
Sunkiausia yra prastovos, kai dėl vienų ar kitų priežasčių turi atidėlioti kūrybą, užsiimdamas tokia lyg ir puskūrybe – skubiai peržvelgti savo pjesės vertimą į kitą kalbą, dalyvauti repeticijose ir panašiai. Tada sukandęs dantis iriesi link tos dienos, kai vėl galėsi prisėsti prie savo tikrųjų darbų.
– Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi“. Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar su juodu darbu?
– Iš šio rinkinio išimčiau žodžius „įkvėpimas“ ir „juodas“. Arba ne: įkvėpimą palikčiau, išimčiau tik jo laukimą. Įkvėpimas yra kūrybos dalis, jį reikia mokėti susikurti, kiekvienąkart sužadinti. Ilgai nešiojuosi idėjas, tikrinu jas savyje, ar jos stiprios ir ar man užteks užsidegimo jas įgyvendinti iki galo. Taip, aš sau tai vadinu užsidegimu. O dėl nerašymo malonumų – čia jau kaip kam. Aš jų, matyt, neturiu tiek daug kaip J.Updike’as, todėl dažniausiai renkuosi rašymo malonumą.
– Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Ar sėdant prie rašomojo stalo reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Kava ir cigaretės – vieninteliai mano rašymo atributai. Gulėdamas aš nerašau (ir net nelabai mąstau), nebent skaitau – taigi esu absoliučiai vertikalus autorius. Rašau arba sėdėdamas, arba vaikščiodamas.
Ilgi pasivaikščiojimai man yra svarbi rašymo dalis. Grįžęs tik spėk surašyti viską, ką eidamas sugalvojai. Immanuelis Kantas, Friedrichas Nietzsche vaikščiodavo kiekvieną dieną bet kokiu oru. F.Nietzsche net ragino nepasitikėti nė viena mintimi, kuri atėjo į galvą uždaroje patalpoje. Tik tomis, kurias surinkai po atviru dangumi.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydamas prie darbo stalo?
– Visą dieną. Arba naktį. Molėtų priešpirtis skirtas naktiniam darbui. Vilniaus studijoje dirbu dienomis. Bet tai atskiri darbo etapai.
Molėtuose dažniausiai kuriu pirmines kūrinių versijas, kurias po to Vilniuje redaguoju.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje? Ar jos turėjo kokių nors atsiradimo, parašymo aplinkybių skirtumų?
– Šiose dviejose erdvėse dirbu pastaruosius dvylika metų.
Taigi čia atsirado „Išvarymas“, „Didis blogis“, „Rusiškas romanas“, „Miegantys“, „Alpulys“, „Tomas Mūras“. Ir dar šūsnis nerealizuotų arba tęsiamų darbų, kurių nenoriu minėti, kol jie neįgyvendinti.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kuriose atsirado vieni ar kiti kūriniai?
– Iki dukters gimimo rašydavau namuose. O namų buvo daug, jie nuolat keitėsi. Studijų metais rudenį ir pavasarį gyvendavau Vilniaus Saulėtekio alėjoje esančiame filologų bendrabutyje, bet ten beveik nerašydavau. Rašydavau tik žiemą, kai trims mėnesiams persikraustydavau į savo senelės butą Šeškinės rajone.
Vėliau buvo daug nuomojamų viengungiškų butų. Galiausiai mano nuosavas butas Karoliniškėse. Jo virtuvėje rašiau pirmąjį romaną „Istorija nuo debesies“, pirmąją pjesę „Kaimynas“. Ten pat pradėjau ir „Žalius“, jų rašymo procese persikėliau į Santariškių rajoną. Santariškėse atsimenu save rašantį pjeses „Malyš“, „Madagaskarą“, „Kantą“.
Gimus Majai ieškojau, kur galėčiau rašyti pjesę „Artimas miestas“.
Gavau laikiną prieglobstį „7 meno dienų“ redakcijoje Bernardinų gatvėje. Atvažiuodavau ten vakarais, kai jau nieko redakcijoje nebebūdavo, ir rašydavau jų virtuvėje iki paryčių. Bet visą tą laiką paraleliai buvo ir Molėtai. Tik tada dar nebuvau nusiritęs iki priešpirčio rūsyje, rašydavau virtuvėje, kai tėvai nueidavo gulti.
– Gal atsimintumėte kelias keisčiausias, įdomiausias savo kūrinių atsiradimo aplinkybes?
– Atsimenu, kaip sėdėjau Santariškių buto svetainėje pasiruošęs pradėti pjesę „Kantas“. O pradžia yra sunkiausia, tu jau lyg ir sugalvojęs kūrinį, bet dar neturi jo stiliaus, nuotaikos, visi tavo personažai nebylūs. Ir turi lyg perplėšti kažkokį šydą, skiriantį tave nuo jų, įgriūti į jų realybę, ir toliau jau jūs judėsite kartu.
Tai štai tada taip sėdėjau ir klibinau kėdę, ant kurios sėdžiu, nežinodamas, kaip pradėti. Taip ir pradėjau. Kad jie visi ten, susirinkę pietų pas Kantą, sėdi ir klibina kėdes, tikrina, kurios labiau kliba. Gal nuo to laiko ir nesistengiu turėti tvirto stalo ir neklibančių kėdžių.
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Absoliutus pelėda. Ir tai niekada nesikeitė. Rytą esu neįgalus. Galiu daryti formalius darbus, užsiimti buitimi, bet tik ne kūryba.
Produktyviausias laikas man visada buvo naktis. Keitėsi nebent nakties apibrėžimas. Anksčiau sėsdavau rašyti vidurnaktį ir dirbdavau iki maždaug aštuntos valandos ryto. Dabar pradedu antroje dienos pusėje ir įvažiuoju į naktį, bet jau ne taip giliai.
– Skaičiau, kad Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūryba, kūrybinga nuotaika?
– Kava. Bet, aišku, ją gerdamas dažnai prisimenu, kuo tai baigėsi H.de Balzacui. Todėl dozuoju, kiek tai įmanoma.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo?
– Rašau visiškoje tyloje, bet kiekvienas kūrinys beveik visada turi kelias jį lydinčias dainas. Vieną energingą ir kitą – dramatišką. Net nežinau, kaip jos atsiranda. Kažkaip prilimpa rašymo proceso metu, pradeda sietis būtent su to kūrinio temomis.
Pavyzdžiui, romano „Tomas Mūras“ atveju tai buvo Bobo Marley „One Love“ ir Fryderyko Chopino Maljorkoje sukurta muzika.
Pastarosios mano pjesės, kurtos Berlyno teatrui, muzikinio takelio autoriai – „Kraftwerk“ ir „Eurythmics“. „Išvaryme“, aišku, „Queen“ ir Freddie Mercury. Pusryčiaudamas pasileidžiu visu garsu tas dainas, prasuku po keletą kartą ir jau esu įsikrovęs – galiu leistis į rūsį arba eiti į studiją.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O pats esate labiau dabartistas ar atidėliotojas?
– Pjesių atveju aš dažniausiai nepuolu stačia galva realizuoti vos tik užgimusios idėjos. Ji turi pagyventi manyje, būti patikrinta iš visų pusių, apaugti forma. Kai ji išlaiko visus šiuos testavimus, pradedu ieškoti partnerių – režisieriaus arba teatro, kuriuos galėčiau užkrėsti tuo pačiu, kas neduoda ramybės man.
Proza atsiranda kiek kitaip – ten tu esi vienas, be partnerių. Logiška būtų, kad tokiu atveju testavimas turėtų būti dar ilgesnis ir kruopštesnis. Bet ne, kiek save atsimenu, visus tris savo romanus esu pradėjęs rašyti neplanuotai. Maždaug parašysiu įkyriai besiperšančią pradžią, o tada jau matysiu. Taigi parašai ir, žiūrėk, jau užsikabinai – įsikinkei į trejų ketverių metų neatlygintiną darbą. Kita vertus, čia yra tie trys sėkmingi atvejai, kai pasiekiau finišą. Be jų, dar yra daugybė pradėtų ir neužbaigtų romanų eskizų.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate? Kaip įsivaizduojate idealią, tobulą vietą kūrybai?
– Tam tikra prasme būtent apie tai yra mano pastarasis romanas „Tomas Mūras“. Menininkų rezidencijos yra tie šiuolaikiniai savanoriški rašytojų kalėjimai, kur jie apsaugoti nuo bet kokių trukdžių, išskyrus tuos, kuriuos patys vieni kitiems sukuria. Taip, tai ideali vieta kūrybai, jei atvažiuoji, sukuri, ką norėjai, ir išvažiuoji. Bet jei įstringi tose šiltnamio sąlygose, tau, kaip rašytojui, galas.
Kūryba nėra vien rašomasis stalas – tai tik žiotys, kur tu išlieji viską, ką sugėrei į save per ilgą tekėjimą. Iki tol ir tarpuose turi ilgai vingiuoti per gyvenimą, gerti iš pasaulio viską, ką jis tau duoda, kitaip nieko gero neparašysi. Kad laikas tokiame kalėjime būtų produktyvus ir saldus, turi būti kaip reikiant išsitaškęs iki tol.
