Neįprastu, bet autentišku stiliumi parašytas pirmasis A.Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ („Odilė“, vertė L.Jonušys) Latvijoje išsyk tapo kultiniu. Jį giria ir lietuvių kritikai bei geros literatūros mėgėjai.
A.Kalnozolas šiuo metu vieši Lietuvoje, tradiciniame festivalyje Kauno literatūros savaitė. Šįvakar 19 val. latvių rašytojas savo romaną pristatys Kauno menininkų namuose. Prieš renginį pasikalbėjome su A.Kalnozolu.
– Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad šiuo metu esate Talsuose. Kaip dažnai aplankote savo gimtąjį miestą?
– Iš tiesų nuo 2022 metų pradžios aš gyvenu ant lagaminų. Žiemą praleidau Tailande, prieš tai lankiausi Armėnijoje, nes ten buvo verčiamas mano „Kalendorius“. Rudenį vykstu į Sarajevą rašyti sekančio romano „Dramata“.
Tai teatrinis romanas, kurį pradėjau Tailande, bet ta šalis tokia nuostabi, kad man prireikė šiek tiek pavojingesnės energijos, tad nusprendžiau vykti į Sarajevą. Bet Talsai visada su manimi. Stengiuosi jį aplankyti, kai tik neturiu reikalų Rygoje.
– Panašu, kad Talsuose po „Kalendoriaus“ sėkmės turėjote tapti tikra žvaigžde. Ar mieste kaip nors pasikeitė požiūris į jus?
– Mano romanas vietiniams buvo didelis netikėtumas. Buvau balta varna dėl nerimto gyvenimo būdo ir „draugų“ iš nusikaltėlių, atstumtųjų ir valkatų pasaulio, su kuriais leisdavau laiką. Man patiko klausytis jų istorijų, o normalūs Talsų gyventojai mėgo kurti istorijas apie mane. Tai buvo labai įdomus, bet nesveikas laikotarpis.
Dabar visi žino, kad aš esu rašytojas ir jie pamažu pradėjo su manimi kalbėtis, nes tikisi, kad aš iš jų pasakojimų sukursiu istoriją. Bet natūralumo neliko. Tad dabar įkvėpimo ir informacijos esu priverstas ieškoti vietose, kuriose manęs niekas nepažįsta.
– Jei kalbėtume apie žmonių gyvenimo būdą, santykius, jausmus, laimę, ar įžvelgiate kokių nors skirtumų tarp centro ir provincijos, tarp Rygos ir Talsų?
– Tik keli mano draugai gimė Rygoje. Dauguma jų į sostinę atvyko studijuoti. Bet pastaruoju metu, ypač dėl pandemijos, daugelis grįžo į Talsus. Net iš užsienio. Jie jau turi patirties ir santaupų ir jie stengiasi rūpintis gimtuoju miestu. Per pastaruosius dvejus metus Talsuose buvo atidaryti net du nepriklausomi kultūros centrai.
Aišku, didieji kultūros renginiai vyksta Rygoje ir joks mažas miestelis negali su ja konkuruoti. Bet nuo Talsų iki Rygos – tik dvi valandos autobusu ir pusantros automobiliu. Turint omenyje, kad sostinės gyventojai tiek laiko neretai praleidžia kamščiuose – nėra didelio skirtumo, kur gyventi. Juolab kad aplinka – gamta ir socialiniai aspektai mielesni mažame mieste. Talsuose, tarkim, daug patogiau auginti vaikus ir dirbti iš namų.
– Ar galima teigti, kad Talsai tapo tam tikru miestelio, kuriame vyksta „Kalendoriaus“ veiksmas, prototipu?
– Pasakyčiau net daugiau – Talsai yra pagrindinis romano veikėjas. Be to, būtent dėl to, kad gimiau ir gyvenau šiame miestelyje, tapau menininku. Prieš 20 metų, kai buvau jaunas poetas ir aktorius, pajutau, kad su šiuo miesteliu mane sieja itin tamprus ir net mistiškas ryšys, panašus į tą, kuris Franzą Kafką siejo su Praha.
Tai mane erzino. Kai maždaug 2000-siais išvykau studijuoti į Rygą, bandžiau vengti Talsų, bet vis tiek visada sugrįždavau. „Ta kalė įsikibusi nagais“ – sakė F.Kafka apie Prahą.
– Ar vietiniai Talsų gyventojai atpažino kokias nors detales, aprašytas romane? Kaip jie reagavo?
– Vietiniams tai visai kitokia knyga. Kaip Jameso Joyce'o „Dubliniečiai“ Dublino gyventojams. Jame aprašyta daug vietinių asmenų, architektūros, nepapasakotos istorijos, gandų.
Reakcijų buvo įvairių. Daugeliu atvejų labai teigiamų. Tačiau kai kurie nebuvo patenkinti. Tarkime, epizodas apie senosios Birutėlės namo praradimą atsirado iš istorijų, kurias man papasakojo mano pažįstami valkatos. Ir tai susiję ne tik su neturtingais miestelio gyventojais, bet ir su tais, kurie iš tokio verslo pelnosi. Aš tai žinau. O dabar jie žino, kad aš žinau. Bet daugeliu atžvilgiu Talsai – ramus, draugiškas, įdomus ir savitas miestelis.
– Ar tiesa, kad Talsuose gyveno „Kalendoriaus“ pagrindinio personažo prototipas, kuris taip pat atmintinai mokėjo visų vardo dienų datas?
– Taip. Aš jį prisiminiau vieną labai niūrią 2019-ųjų dieną. Tai buvo rugsėjo 24-oji, o aš ėjau į biblioteką. Tomis dienomis ore tvyrojo itin niūrios nuotaikos.
Buvau prislėgtas ir staiga atsiminiau vaikiną iš savo vaikystės. Jo vardas buvo Oskaras ir jis atmintinai mokėjo visą kalendorių. Apie jį žinojau tik šiuos du dalykus. Staiga supratau, kodėl jis buvo išmokęs kalendorių. Ta mintis buvo tokia galinga, kad net prisėdau parke nusiraminti. Būtent tuomet aš ir nusprendžiau mesti visus reikalus ir imtis romano. Po kelių valandų jau buvau parašęs pirmąjį skyrių.
Kai pabaigiau knygą, pirmąsyk gyvenime su juo pasikalbėjau. Nieko apie jį nežinojau – viską romane sukūriau. Tai buvo magiška akimirka. Sutikau žmogų, kuris net neįtardamas pakeitė mano gyvenimą. Kartais mes susitinkame, persimetame keliais žodžiais ir nueiname savais keliai.
– Oskaro dienoraštis romane prasideda liepos 8-ąją. Kodėl būtent šią dieną? Juk Oskaras galėjo lygiai taip pat sėkmingai pamatyti tą patikusią merginą, tarkime, per Kalėdas.
– Kai rašiau knygą, aš turėjau merginą, bet neturėjau nei pinigų, nei gyvenamosios vietos. Tą dieną, kai pradėjau rašyti romaną, net nesuabejojau, kad romanas privalo prasidėti per jos gimtadienį.
Dabar Talsuose kiekvieną liepos 8-ąją švenčiama Kalendoriaus dieną, kurią rengia Talsų turizmo centras. Norintiems aš vedu eksursiją per miestą ir romano puslapius. Tada senosios ligoninės pastate verdame sriubą ir linksminamės pagal „ABBA“. Tai ir savotiškas mano buvusios merginos gimtadienis, kuriuo rūpinuosi aš. Mūsų santykiai iki šiol labai geri. Aš jai liksiu visada dėkingas.
– Kaip jūs atradote tą specifinį stilių, tą neįprastą pagrindinio personažo mąstymo būdą?
– Esu profesionalus aktorius, režisierius, dramaturgas. Turiu keletą priemonių, kurios padeda kurti ir vystyti personažą. Pasakyčiau, kad Oskaras Kalendorius – geriausias vaidmuo, kurį kada nors esu sukūręs. Tik ne scenoje, o popieriuje.
Tą specifinę kalbą nusižiūrėjau. Vienas moksleivis parašė rašinį „Mano vasara“. Rašinys buvo pilnas klaidų ir neteisingų frazių. Pas mane 2006-aisiais atsidūrė tik mažas to rašinio gabalėlis su keliais sakiniais, kurį atsiminiau po 15 metų. Niekada negali žinoti, kada ateis tinkamas laikas.
– Girdėjau, kad romaną rašėte Rygos bibliotekoje ant Dauguvos kranto. Papasakokite smulkiau apie procesą.
– Apie 80 proc. romano parašiau Latvijos nacionalinėje bibliotekoje. Nemėgstu dirbti namuose, nes nelieka jausmo, kad sugrįžti namo. O man norisi atskirti darbą nuo grįžimo namo, kur apie rašymą net nebegalvoju. Esu girdėjęs, kaip kai kurie rašytojai ir teatro režisieriai kartoja, kad jie dirba 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Greičiausiai jie išvis nedirba, nes tai neįmanoma. Kažkada esu perdegęs, buvo apėmusi depresija, tad dabar aš labai atsargiai kalbu apie darbą. Ne vien darbas nusako mano tapatybę.
Esu gana disciplinuotas. Man patinka anksti keltis. Rašau apie 4–6 valandas, tad laisvas būnu jau ankstų rytą. Kai kurie mano draugai netiki, kad aš apskritai dirbu, nes jie nuolatos mato mane atsipalaidavusį, nekalbantį apie tai, ką darau. „Kalendorių“ parašiau per kelis mėnesius tik dėl to, kad anksti kėliausi ir laikiausi disciplinos. Bet to išmokau ne taip seniai. Po perdegimo ir depresijos turėjau keisti gyvenimo būdą ir požiūrį. Kalendorius man parodė kelią.
– Kai kurie literatūros kritikai palygino jūsų romaną su Winstono Groomo „Forestu Gampu“. Kaip jūs reagavote?
– Mačiau filmą, bet neskaičiau knygos. Abejoju, ar visi tie žmonės, kurie lygino šiuos du kūrinius, buvo skaitę W.Groomo romaną? Greičiausiai „Kalendorių“ jie lygino su nuostabiu filmu. Ir aš dėl to dėkingas.
– Viena lietuvių kritikė jūsų pagrindinį personažą palygino su Mike Pūkuotuku ir net Jėzumi Kristumi. Ji turėjo omenyje, kad Oskaras pasižymi tam tikru optimizmu ir jam viskas pernelyg gerai sekasi. Ką manote?
– Manau, kad Jėzus Kristus nebuvo optimistas.
– Ta pati kritikė rašė, kad jūs nesiekėte vien juokinti skaitytojų, jums esą rūpėjo ir šiek tiek juos pamokyti, tad romane yra didaktikos. Ar sutinkate?
– Manau, kad romane kalbama apie labai paprastus dalykus, apie santykių ir požiūrio pagrindus. Tiesą sakant, tuo metu mano gyvenimas buvo toks netvarkingas, kad aš pats sau turėjau priminti tuos paprastus dalykus. Romanas pilnas senų gerų „bobutės patarimų“. Seni žmonės linkę būti didaktiški, o aš linkęs jiems atleisti, nes tai nėra sunku.
– Skaitydamas jūsų romaną pagalvojau, kad Oskaras – populiarus vardas pasaulio literatūroje. Atsiminiau, tarkim, vokiečių rašytojo Gunterio Grasso „Skardinį būgnelį“, austrų prozininko Thomo Keneally „Šindlerio sąrašą“.
– Personažo vardas buvo savotiškas reveransas mano įkvėpėjui – tikrajam Oskarui iš Talsų. Rašant buvo kilę minčių, ar nereikėtų pakeisti šio vardo kitu, kad nesukelčiau jam problemų. Bet supratau: akivaizdu, kas mane įkvėpė, istorija – šviesi ir teigianti gyvenimą. Tad jei pakeisčiau personažo vardą, prieštaraučiau pagrindinei knygos žinutei.
Nusprendžiau surizikuoti ir ta rizika pasiteisino. Romanas tikrajam Oskarui patiko ir nesukėlė jokių problemų. Jam net patinka fotografuotis su skaitytojais, kurie būtent dėl romano apsilanko Talsuose. Oskaras buvo teisingas vardas, nes jis tikras.
– Jūsų Oskaras daug vaikšto ir bėgioja. Panašu, kad taip jis bėga nuo blogų minčių, gėdos, problemų. O jūs?
– Ir aš daug vaikštau. Maždaug po 15 kilometrų per dieną. Bet ne dėl to, kad vengiu problemų, o todėl, kad neturiu vairuotojo pažymėjimo. Galbūt tai yra problema?
– Oskaras laiką matuoja vardadieniais, kuriuos moka atmintinai. O kaip jūs matuojate laiką?
– Mėgstu geografiją. Man patinka judėti. 2015-aisiais aš išmaliau Europą – pėsčiomis, traukiniais, įvairiais automobiliais. Buvau Belgijoje, Prancūzijoje, Monake, Italijoje. Esu gyvenęs Slovėnijoje, kur stačiau spektaklį. Dvejus metus dirbau su lėlėmis didžiausiame Vokietijos atrakcionų parke „Europa Park“. Visur pasisėmiau išties daug patirties.
Esu parašęs nedidelį kūrinį „Europos kvepalai“ Latvijos žurnalui „Rigas Laiks“ apie savo keliones po Europą. Laimantas Jonušys keletą fragmentų išvertė į lietuvių kalbą. Jie ateinantį rudenį bus paskelbti užsienio literatūrai skirtame žurnale „Hieronymus“.
– Mėgstamiausias Oskaro patiekalas – keptos strimėlės. O jūsų?
– Mėgstu bulvinius blynus, kurių dažnai pats išsikepu.
– Oskaras yra ir labai nepraktiškas, ir tam tikru atžvilgiu visai praktiškas, tarkime, pragyvenimui sumano užsidirbti ieškodamas gatvėje pinigų. Ar jūs esate praktiškas?
– Man patinka manyti, kad esu asketiškas. Turiu labai mažai daiktų. Man svarbu, kad jie būtų tvarkingai išdėlioti. Vienu metu dirbu tik vieną darbą. Nesiimu papildomų projektų, kad uždirbčiau pinigų. Šiuo požiūriu esu praktiškas.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas romanui sulaukus sėkmės?
– Ši knyga mane išgelbėjo. Net sunku įsivaizduoti, kokiame mėšle murkdžiausi prieš keletą metų, prieš pat pandemiją. Mano mergina vis kartodavo: „Gyveni kaip rašytojas banaliausiame holivudiniame filme apie neturtingą, bet talentingą menininką.“ Tuomet nuomojausi butą už 25 eurus, tad galite įsivaizduoti, koks tai buvo butas ir kokie supo kaimynai. Net neabejoju, kad kada nors parašysiu autobiografinį romaną apie tuos vargingus metus.
Dabar gyvenu sveikiau. Vengiu ištaigingų vakarėlių, parodų atidarymų su vyno taurėmis.
– Ar esate pagalvojęs, koks likimas galėtų laukti Oskaro, kai jis romano pabaigoje palieka gimtąjį miestelį?
– Romano pabaiga atvira. Svarsčiau apie antrąją dalį, bet, manau, jos nerašysiu keletą artimiausių dešimtmečių. Turi ateiti laikas. Gal imsiuosi, kai pasensiu ir man ims trūkti draugų kompanijos. O gal tada, kai vėl atsidursiu didelėje bėdoje. Kas žino? Gal Oskaras? Jei jis mane pašauks, aš atsiliepsiu.
