Kviečiame susipažinti su naujais leidiniais.
Trys naujos knygos
Skaitytojai ir skaitytojos sulauks naujos tarptautinio bestselerio „Aušvico tatuiruotojas“ autorės Heather Morris knygos „Trys seserys“ (iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė).
Knyga paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija. Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.
„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties.
Dar viena naujiena – tai Ninos de Gramont romanas „Ponios Kristi apgaulė“ (iš anglų k. vertė Miglė Šaltytė).
1925-aisiais panelė Nana O’Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.
„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.
Gaivališkas Diane Setterfield romanas „Kartą prie upės“ (iš anglų k. vertė Jūratė Žeimantienė) – naujiena, traukte įtrauksianti skaitytojus ir skaitytojas.
Vieną tamsią viduržiemio naktį Temzės krantinėje senos smuklės lankytojai tampa neįtikėtino įvykio liudininkais: pro duris įvirsta sužeistas vyras, rankose laikantis nuskendusios mergaitės kūną. Tačiau po kelių valandų ji atgyja. Kaip tai paaiškinti? Gal tai stebuklas? Pati mergaitė į šiuos ir begalę kitų klausimų (kas ji? Iš kur ji?) atsakyti, deja, negali: ji kurčnebylė.
Pasisavinti vaiką nori trys šeimos. Turtinga jauna motina tvirtina, kad tai jos dukra, pagrobta prieš dvejus metus. Ūkininkų pora, neseniai sužinojusi apie slaptą sūnaus romaną, tiki radę savo anūkę. Kukli ir vieniša pastoriaus ekonomė išsyk pajunta: tai dingusi jos sesutė. Kiekviena šeima turi savų paslapčių, susijusių su skausmingomis netektimis, bet aišku viena: mergaitė negali priklausyti jiems visiems.
Gaivališka „Kartą prie upės“ pasakojimo srovė skaitytoją įtraukia, neša per veikėjų pasaulių vingius, nardina į gyvenimo paslapčių gelmes. Ir net užvertus paskutinį puslapį, nenustoja dalyti savo lobių.
Keturios audionaujienos ir el. knyga
Viena iš audioknygų – Lori Gottlieb memuarai „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ (iš anglų k. vertė Laima Bezginaitė, įgarsino Vesta Šumilovaitė-Tertelienė).
Vieną vakarą Lori gyvenimas sudūžta į šipulius. Ištikta asmeninės krizės ir negalėdama sutramdyti ašarų, pati būdama sėkminga psichoterapeutė, ji suvokia, kad šįsyk vien draugų paguodos nepakaks – reikia specialisto. Ir čia pasirodo psichoterapeutas Kendelas. Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – atviri, šmaikštūs, kartais kiek kandūs memuarai, kuriuose kiekvienas atpažins dalelę savęs. Gottlieb kviečia pažvelgti iš abiejų pusių – ir psichoterapeuto, ir paciento, įsiklausyti ir priimti tiesą, kurią dažnai stengiamės nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, atpažinti mus gniuždančias istorijas, išmokti joms pasipriešinti ir patikėti, kad niekada nevėlu viską pradėti iš naujo.
Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux knyga „Įvykis“ (iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė, įgarsino Jolanta Dapkūnaitė) taip pat jau prieinama audioformatu.
1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.
Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.
Dar viena audionaujiena – skaitytojų itin pamilta Toshikazu Kawaguchi knyga „Kol dar neatšalo kava“ (iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė, įgarsino Aldona Vilutytė).
Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku. Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava.
Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava“ nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?
Negrožinės literatūros skaitytojams patiks nauja Louann Brizendine audioknyga „Moters smegenys“ (iš anglų k. vertė Darius Kaunelis, įgarsino Vesta Šumilovaitė-Tertelienė).
Kodėl moterys kalbesnės už vyrus? Kodėl jos prisimena smulkiausias barnių detales, o vyrai neprisimena net pačių barnių? Kodėl kaip įmanydamos vengia konfliktų? Kodėl dvigubai dažniau nei vyrai serga depresija?
Atsakymai į šiuos ir begales kitų tiek moterims, tiek vyrams svarbių klausimų – knygoje „Moters smegenys“. Per dešimtį metų šis „New York Times“ bestseleris buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų, visame pasaulyje parduota beveik milijonas knygos egzempliorių. Gilindamasi į moters smegenų prigimtį ir patirtį, Louann Brizendine siūlo moksliniais tyrimais paremtą gidą, paaiškinantį, kaip moterys mąsto, ką vertina, kaip bendrauja ir, svarbiausia, ką ir kodėl myli. Žaismingu, skaitytojams lengvai prieinamu stiliumi autorė seka moters smegenų raidos istoriją, akcentuodama svarbiausius moters gyvenimo etapus: vaikystę, paauglystę, romantinių santykių mezgimą, nėštumą, gimdymą ir vaikų auginimą, menopauzę ir gyvenimą po jos.
Na, o leidyklos elektroninių leidinių lentyną papildė ir nauja italų rašytojos Ilarios Tuti knyga „Uolynų gėlė“ (iš italų k. vertė Toma Gudelytė).
1915-aisiais, Austrijos-Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.
Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.
„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.
