Premija skirta už žmogaus trapumo ir tvirtybės istorijos akivaizdoje perteikimą galingomis literatūrinėmis priemonėmis. Su vertėja apie šio įvertinimo svarbą, vertimo kelio pradžią ir mėgstamas knygas kalbėjosi Akvilina Cicėnaitė.
– Pirmiausia, žinoma, noriu Jus širdingai pasveikinti pelnius Adomo Drukteinio premiją už Sharon Cameron kūrinio „Šviesa tamsoje“ vertimą. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
– Žinoma, be galo malonu sulaukti tokio įvertinimo (juk vertėjo darbas dažniausiai nepastebimas). Tai įkvėpimas ir paspirtis darbuotis toliau.
– Kaip prasidėjo Jūsų kaip vertėjos kelias? Ar kada nors vaikystėje skaitydama knygas pagalvojote, kad norėtumėte tapti vertėja?
– Prasidėjo prieš kiek daugiau nei dešimt metų, kai studijavau visiškai su literatūra nesusijusią mediciną. Buvau jau bebaigianti trečią kursą ir, nepaisant gerų rezultatų, jaučiau, kad tas darbas ne man ir buvau nelaiminga. Mano tuo metu būsimam vyrui paklausus, ką veikčiau gyvenime, jei galėčiau rinktis bet ką, atsakiau, kad versčiau knygas. Net nežinau, kaip tas atsakymas atėjo į galvą. Kažkada paauglystėje buvau apie tai nerimtai pagalvojusi. Bet jis pasirūpino, kad po poros dienų gaučiau bandomąjį vertimą, nuo kurio pradeda dauguma. Leidyklai tą bandomąjį vertimą priėmus, gavau versti savo pirmąją knygą – Nicholas Sparks „Saugus prieglobstis“. Su juo medicinos studijos ir baigėsi. Po metų įstojau į lietuvių filologiją.
– Smalsu paklausti, kaip atrodo Jūsų darbo diena?
– Visos mano darbo dienos bėga namuose. Idealiu atveju po pusryčių pasportuoju, kad išsibudinčiau ir pradėtų veikti galva, ir apie dešimtą ryto sėdu dirbti. Šis darbas reikalauja nemažai pasukti galvą, todėl kas valandą ar dvi reikia padaryti pertrauką. Žiemą mano mėgstamiausia pertraukėlė – vonia su knyga, vasarą – pasivaikščiojimas. Per tuos pasivaikščiojimus dažnai į galvą ateina sprendimas kokiai kebliai vietai, kurioje anksčiau buvusi įstrigusi. Jeigu skaitymui nelieka laiko dieną, būtinai bent kelis puslapius perskaitau vakare.
– Kaip atsirenkate knygas, kurias norėtumėte versti? Kokias knygas mieliau renkatės versti – paaugliams ir jaunimui ar suaugusiesiems?
– Tiesą sakant, man patinka įvairovė. Su viena knyga dažniausiai praleidi kelis mėnesius ir po jos norisi kažko naujo, kažko kito. Po jaunimo romano smagu paimti trilerį suaugusiems. Ir nors, žinoma, viskas priklauso nuo konkrečios knygos, paauglių literatūra man turbūt artimesnė. Šis darbas man atrodo labai prasmingas.
– Kuo Jums ypatinga „Šviesa tamsoje“?
– Ši knyga pirmiausiai ypatinga savo pasakojama istorija. Jos herojė, ne taip seniai išėjusi Stefanija Podgurska, yra pavyzdys, kad žmogus visada gali rinktis. Bet pasakojama ji be jokio moralizavimo, priešingai, su netikėtu lengvumu ir kartais netgi pasijuokiant. Nepaisant sudėtingos temos, ji įtaigi, įtraukianti ir šviesi.
– Esate išvertusi jau kelias dešimtis knygų. Ar tarp jų yra Jums asmeniškai labai patikusių, įsiminusių? Gal jau turite „savuosius“ autorius?
– Turbūt iš labiausiai įsiminusių būtų Malalos Yousafzai ir Christinos Young „Aš esu Malala“, savotiškai panaši į „Šviesą tamsoje“ – apie jauno žmogaus laikyseną blogio akivaizdoje. Dar – Johno Greeno „Vėžliai iki begalybės“. Man labai patinka Juno Dawson, kol kas teko versti dvi šios autorės knygas, bet tikiuosi, kad jų bus ir daugiau. Ji labai įtaigiai pasakoja apie šiuolaikinių paauglių problemas.
