Įtraukiu paskutinį dūmą ir spriegiu nuorūką šiukšlių dėžės link. Ji, toji nuorūka, skrieja lyg iskanderis, bet, kaip neretai būna rusų raketoms, į šiukšlių dėžę nepataiko. Gerai, kad nesprogsta.
Užuot ją pakėlęs, pasiteisinu, kad savivaldybė, nors vis rečiau, bet dar valo gatves, ir apsidairęs, ar niekas nematė mano nusikaltimo, nuskubu paskui savo mintis.
Anądien ėjau pro itin prašmatnų namą. Šalia jo ant aukšto stulpo plaikstėsi tai, ką kažkada galėjai pavadinti Lietuvos trispalve vėliava. Sudriskusi, išblukusi, pailsusi. „Tiek tos bėdos – ji vis tiek liudija mūsų patriotizmą“, – turbūt mano prašmatnaus namo šeimininkai.
Stovėjimo aikštelėje per dvi vietas nutrenktas automobilis, būtinose situacijose posūkio signalų nejungiantys vairuotojai, mirksinčiais šviestuvais priešais važiuojančiuosius raginantys trauktis iš kelio ar neleistinai didinti greitį vairavimo asai.
Automobilių eismas labai dažnai primena ne ką kita, o būtent mūsų pačių gyvenimo eismą.
Arba štai visai neseniai Nacionalinė švietimo agentūra pristatė naują mokiniams rekomenduojamos literatūros sąrašą. Vaikų literatūros žinovas K.Urba, nuodugniai ištyrinėjęs tą sąrašą, suregistravo tiek daug atsainumo, lengvabūdiškumo, gramatinių ir loginių klaidų, kad liko vienintelis įspūdis: tie, kurie sudarė sąrašą, mokiniams siūlo knygas, kurių patys neskaitė, ir dar siūlo tokiu iškreiptu būdu, tarsi patys sunkiai galėtų suregzti ilgesnį sakinį.
„Čia ne pasaulio pabaiga. Kad ir ką rekomenduotume, kad ir kaip kruopščiai tai darytume, vaikai vis tiek jau nebeskaito knygų, tad kam persistengti?“ – tokia logika turbūt vadovavosi minėto sąrašo sudarytojai.
Kai kurie gal ir pagrįstai mano, kad panašia logika ne tik pavasarį pamažu pradeda vadovautis tiek prašmatnius namus renčiantys kai kurie statybininkai, tiek išradingi kai kurių miestų planuotojai, tiek atskleistas paslaptis nevykusiai teisinantys kai kurie prezidentai, tiek kai kurie žurnalistai, skaitytojus taip įpratinę prie negyvybiškai svarbių gramatinių ir stiliaus klaidų, kad jie, tie skaitytojai, jų, tų skubėjimu pranešti svarbią žinią teisinamų klaidų, jau net nepastebi. Tai juk ne gyvybės ir mirties problema, ar ne?
„Artėja tekstų apokalipsė“, – anądien perskaičiau amerikiečių profesoriaus M.Kirschenbaumo perspėjimą. Jis turėjo omenyje sparčiai tobulėjančius dirbtinio intelekto, tokio kaip „ChatGPT“, sugebėjimus didžiuliu greičiu ir milžiniškais kiekiais generuoti ir reprodukuoti skaitmeninius tekstus.
Pasak M.Kirschenbaumo, anksčiau taikyta taisyklė „netikėk viskuo, ką skaitai internete“ ateityje gali virsti taisykle „netikėk niekuo, ką skaitai internete“. Kitaip tariant, jei iki tos ateities informaciją galime ir turime tikrinti, netrukus tai taps neįmanoma. Kadangi žmonija prieš tai nesukūrė įstatymų bazės ir plano, apokalipsę esą gali sukelti visai ne atominė bomba ar ekologinė katastrofa.
Svarstydamas, kaip pabaigti šį pavasariškai padriką tekstą, pabandžiau įsivaizduoti, ką galėtų pasiūlyti dirbtinis intelektas, paprašytas jam, šiam tekstui, sukurti tris pabaigas – religinę, ateistinę ir pavasarišką.
Religinė pabaiga. Dievas įtraukia paskutinį dūmą ir spriegia nuorūką Kazokiškių sąvartyno link. Ji, toji nuorūka, skrieja lyg iskanderis, bet, kaip neretai būdinga rusų raketoms, į sąvartyną nepataiko.
Lietuviai, regėdami Gedimino kalno link didžiuliu greičiu atskriejančią milžinišką nuorūką su neaiškiu užrašu, dar spėjo pasiginčyti, kokias cigaretes rūko Dievas: „Marlboro“ ar „Luckie Strike“. Tada ugnies kamuolys nusirito per pasaulį.
Ateistinė pabaiga. Tą akimirką visata atsipalaidavo. Nors jos atsainumas, lengvabūdiškumas, neapsižiūrėjimas, visatos dėsnių nepaisymas tetruko akimirką, asteroidas spėjo ištrūkti iš savo orbitos ir pasileido Gedimino kalno link.
Pavasariška pabaiga. „Ooo, iš lėto leidžiasi saulė,/Palikdama pasaulį/ Skęsti tamsoje./Ateina Šešėlių Valdovas –/Jis privers mus miegoti,/ Jis mums neleis žinoti,/Ką veikia sielos nakčia.“
