Giliausias personažų emocijas lakoniškai ir subtiliai gebanti perteikti H.Humphreys romane „Prarastasis sodas“ nukelia į 1941 metų pavasarį, kai karo pabaigos dar nematyti. Londono užmiesčio dvare įsikuria Ūkininkų armijos merginos, kurios pakeičia kariauti išvykusius vyrus ir ima rūpintis žemės ūkiu bei auginti daržoves. Tiesa, visai greta jų apsistojęs būrys kanadiečių kareivių, neramiai laukiančių įsakymo vykti į frontą.
Dvaras tampa priebėga nuo karo baisumų, jame kareiviai ir ūkininkaujančios merginos praleidžia tris mėnesius dirbdami, linksmindamiesi, ilgėdamiesi artimųjų ir iš naujo pamildami. Tačiau ore tvyro laikinumo nuojauta.
Dvaro valdoje pagrindinė veikėja Gven aptinka apleistą sodą ir jo skaudi praeitis ima skambėti kaip pamėkliškas naujų šios vietos gyventojų likimo aidas. Rožės, lelijos, narcizai, vilkdalgiai – po daugelio metų čia vėl pražystančios gėlės tampa svarbiais simboliais, padedančiais Gven papasakoti savo istoriją ir karo akivaizdoje įžvelgti naują gyvenimo prasmę.
Plačiau apie romaną „Prarastasis sodas“ H.Humphreys pasakoja specialiame interviu.
– Ar tiesa, kad „Prarastąjį sodą“ įkvėpė jūsų šeimos istorija?
– „Prarastasis sodas“ radosi iš prarastų žmonių ir istorijų. Pasakojimą įkvėpė mano senelių gyvenimai. Mamos tėvas buvo dailininkas ir labai mėgo dirbti sode. Paskutinius savo gyvenimo metus jis gyveno Anglijos užmiesčio dvare, kur buvo įrengti butai garbaus amžiaus žmonėms.
Tyrinėdamas to dvaro valdas, senelis rado sunykusį sodą ir jam likusį šioje žemėje laiką skyrė tam apleistam sodui atkurti. Tame atrastame sode buvo tvenkinys, akmeniniai laiptai, prašmatnus alpinariumas. Netrukus po senelio mirties ta valda buvo parduota nekilnojamojo turto vystytojams ir visas kompleksas, įskaitant ir atkurtąjį sodą, buvo sunaikintas.
Tėvo tėvas buvo Karališkųjų oro pajėgų bombonešio pilotas. Jis dingo 1941 metų pavasarį per naktinį skrydį į Maltą. Tai smarkiai paveikė mano tėvo gyvenimą ir atnešė į mūsų namus sukrečiantį suvokimą apie karo kainą – tai ne tik žūstantys karo tarnyboje žmonės, bet ir niekada nesibaigiantis jų žūties poveikis tiems, kurie juos mylėjo ir jų neteko. Kaip tik tos senelių gyvenimo istorijos padėjo pagrindus „Prarastajam sodui“.
– Visoms jūsų knygoms reikia daug mokslinių tyrinėjimų, vėliau tuos kruopščiai surinktus faktus meistriškai paverčiate literatūros dalimi. Ar jums tai iššūkis? Ką teko nagrinėti šįkart, kad „Prarastasis sodas“ sugultų į puslapius?
– Istorinė grožinė literatūra reikalauja nuodugniai pasidomėti istorija ir faktais, tai, ką atrandi, padeda suformuoti pasakojimą. Rinkdama informaciją „Prarastajam sodui“, aptikau du faktus, kurie man itin įstrigo ir padėjo išvystyti pasakojimą.
Pirmasis – tai, kad per Pirmąjį pasaulinį karą Didžioji Britanija neteko pusės savo sodininkų. Tai pakeitė žemės panaudojimo struktūrą ir lėmė moterų sodininkių atsiradimą. Antrasis – kad karo metu, kai žmonių jautrumas padidėja dėl juos supančių pavojų, itin pagausėja įvairių aiškiaregysčių. Vykstant karui, kur kas dažniau stebima šmėklų ir nepaaiškinamų reiškinių.
Sudėjusi šiuos elementus sukūriau pasakojimą apie Ūkininkių armijos merginas, kurios išsiunčiamos auginti maisto į užmiesčio dvarą ir ten susipažįsta su pulku kanadiečių kareivių, laukiančių, kada bus išsiųsti į frontą Prancūzijoje.
Veiksmas vyksta 1941 metų pavasarį, tuo karo etapu, kai Didžiosios Britanijos padėtis atrodo beviltiška. Prarastasis sodas, kuris aptinkamas valdoje ir kurį pasodino į Pirmąjį pasaulinį karą išėję vyrai, yra šmėkliškas fonas mano pasakojimo vyrams ir moterims, atsidūrusiems ties panašios tragedijos riba. Iš esmės „Prarastasis sodas“ yra pasakojimas apie šmėklas. Apie karo šmėklą ir akimirkas, prieš gyviesiems tampant mirusiaisiais.
Kartu tas sodas ir meilės simbolis, nes knygoje svarbūs trys meilės aspektai yra ir sodo dalys – ilgesys, praradimas ir tikėjimas. Jį pasodino vyrai, kurie išėjo kariauti Pirmajame pasauliniame kare ir žuvo, taigi, sodas sieja du karus, dvi žmonių grupes – tuos, kurie tame dvare gyveno kadaise, ir tuos, kurie jame gyvena dabar.
– Nors „Prarastąjį sodą“ įkvėpė ne sodininkystė, didelę įtaką romanui turėjo reta ir unikali Ellen Willmott knyga „Genus rosa“. Kas būtent šioje knygoje pakurstė jūsų vaizduotę?
– Tą knygą užtikau ieškodama sodininkių, galinčių būti mano pagrindinės veikėjos Gven Deivis prototipu. Mane sužavėjo Ellen Willmott aistra ir visiškas atsidavimas savo misijai – siekis milžiniškoje enciklopedijoje sukataloguoti visas iki vienos rožių rūšis.
Dabar „Genus rosa“ yra labai reta knyga. Kanados bibliotekų sistemoje yra tik du jos egzemplioriai – vienas Nacionalinėje bibliotekoje Otavoje, kitas – Kalgario universitete. Man pasisekė, kad Kalgario universitetas sutiko savąjį paskolinti. Ji įspūdingo dydžio ir taip man kilo mintis apie Gven, laiką leidžiančią su ta knyga. Paskui ir pati kasdien, prieš sėsdama rašyti, truputį pagulėdavau prie „Genus rosa“.
– Jūsų knygos veikėja Gven aptiktame sode regi, kaip susikerta praeitis ir dabartis. Ar jaučiate, kad jūsų kelionė į istorinę grožinę literatūrą simbolizuoja tam tikrus prarastus sodus?
– Istorija linkusi prisiminti nugalėtoją, taigi, taip, man labiau norisi rašyti apie „pamirštus“ to meto žmones. Man patinka tyrinėti pasaulius, kurie mums nepažįstami, ir žmones, kurie dažnai lieka nepastebėti. „Prarastajame sode“ siekiau atskleisti, kaip karas pakeitė visų gyvenimus – ir kareivių, ir krautuvininkų, ir grupės merginų, auginusių maistą karo reikmėms.
– Nepamirštami „Prarastojo sodo“ epizodai, kaip Ūkininkių armijos merginos pakaitomis piešia savo gyvenimo istorijas ant šviesos maskuotės užuolaidų. Ar šios scenos atsirado vien iš jūsų vaizduotės?
– Vis galvojau, kaip merginos galėtų papasakoti apie save, ir man ūmai toptelėjo, kad kiekvieną vakarą savo svetainėje tame dvare joms tenka užtraukti užuolaidas, taigi jos sėdi šalia tos juodo audeklo sienos. Kodėl tos užuolaidos nepanaudojus šiam tikslui? Be to, Gven paprasčiau pasakoti per ką nors neverbalinio, per piešinius, nes ji drovi ir jaučiasi nesmagiai.
– Pagrindinė veikėja Gven myli ir Reilį, ir Džeinę. Kokias skirtingas meilės rūšis tai atspindi?
– Ir Reilis, ir Džeinė parodo Gven, kas yra meilė. Meilė išlieka net pačiomis niūriausiomis akimirkomis. Būtent meilė ir gelbsti. Reilis atspindi romantinę meilę, o Džeinė – draugystę. Tiesa, šie abu elementai svarbūs ir vienam, ir kitam.
Gven draugystėje su Džeine yra romantikos, su Reiliu jie irgi tampa draugais. Bet svarbu tai, kad Reilis ir Džeinė moka mylėti, jie parodo niekad tikros meilės nepatyrusiai Gven, kaip galima mylėti ir ką gali meilė. Tai jų dovana Gven ir jie mielai ją duoda, nes taip Gven išmoksta meilę suteikti jiems.
– Gven praranda šitiek daug. Ar ji įgyja ko nors ilgalaikio?
– Ji išmoksta mylėti. Nieko ilgalaikiškesnio nebūna.
– Romane žavi sodo turtingumas. Ar prieš imdamasi šio romano mėgote dirbti sode?
– Ne, apie sodininkystę nenutuokiau nieko. Rašydama romaną ant stalo turėjau krūvą knygų apie augalus, nuolat jas varčiau ir studijavau. Tiesa, rašydama šią knygą kaip tik persikrausčiau į naują namą ir pasodinau ten tikrą savo sodą.
Unikali ir šiandien labai reta Ellen Willmott knyga „Genus rosa“ ne tik padėjo man parašyti romaną, bet ir pavertė mane sodininke. Šiuo metu kaip tik sodinu nedidelį vaismedžių sodą man priklausančiame sklype kiek šiauriau namų. Dabar tai atima didžiumą laiko.
– Kuri „Prarastojo sodo“ vieta jums pačiai patinka labiausiai?
– Paskutiniai keli puslapiai. Iš tiesų juos parašiau pirmiausia. Dar niekada nebuvau to dariusi – niekada nepradėdavau nuo pabaigos, bet šiuo atveju nutiko būtent taip ir tuose keliuose puslapiuose nieko nepakeičiau. Tiesiog nukreipiau savo pasakojimą į juos ir paleidau.
– Perskaičius tokį sukrečiantį pasakojimą kaip „Prarastasis sodas“ apima jausmas, kad kažkuo praturtėji, bet taip pat kažką labai svarbaus ir prarandi. Kaip jūs jautėtės pabaigusi rašyti šį romaną?
– Man jo trūko. Iš dalies todėl, kad buvo be galo malonu rašyti šią knygą. Rašydama „Prarastąjį sodą“ jaučiausi laiminga, taigi numaniau, kad baigus tas laimės jausmas irgi baigsis. Virginia Woolf yra pasakiusi, kad rašyti – tai „vytis savo pačios balsą“. Rašydama „Prarastąjį sodą“ pirmą kartą gyvenime pajutau, kad gyvenu savo balse, o ne einu jam iš paskos.
Man patinka, kad viskas „Prarastajame sode“ vyksta sparčiai, kad visi veikėjai tarsi kažkur skuba, kad pasakojimas greitas ir trumpas. Ir kaip tik dėl šios priežasties nemanau, kad knyga galėjo būti ilgesnė. Geriau baigti jaučiant, kad nenori, jog tai baigtųsi, nei pavargti nuo pasakojimo ir veikėjų. Ir nors aš pati jos tikrai niekada nebeskaitysiu, ši knyga man išlieka kaip malonus prisiminimas.
