Kad imčiau į tuos sąrašus gilintis, prisidėjo ir profesinis smalsumas, noras praplėsti ar pakoreguoti savo akiratį. Iš karto pasakysiu, kad mano dėmesį labiausiai traukė 1–10 klasių lektūra. Sąrašas neturi jokio palydimojo žodžio, nenurodyta jo autorystė, taigi teko nemažai ką įsivaizduoti ir spėlioti.
Nacionalinė švietimo agentūra portale lrytas.lt prieš porą mėnesių pristatė naują mokiniams rekomenduojamos literatūros sąrašą.
Visą literatūros sąrašą rasite štai čia.
Pats pirmasis dalykas, kuris kone atėmė žadą perbėgus akimis visą sąrašą, – neregėtas dėmesys rusų literatūrai. Į Lietuvos mokinių skaitybą įvedama daugiau kaip dešimt rusų rašytojų, kai kurie net su keliais kūriniais.
Kaip suprasti? Šiais laikais! Kai mūsų valstybė užėmė visiškai aiškias pozicijas buvusios „broliškos“ šalies atžvilgiu. Kas tai? Nostalgija? Provokacija? Mokytojų pilietinio budrumo testas? Ruošimasis naujai rusų okupacijai? Protu sunku suvokti...
Tas atradimas man buvo toks stiprus, kad visiškai praradau pasitikėjimą savo nuovoka ir atmintimi. O gal tuose gerai žinomuose rusų kūriniuose slypėjo kokie nors klodai, kurie naujaisiais Lietuvos istorijos laikais įgavo naują prasmę ir aktualumą? Reikia patikrinti.
Pirmiausia namų bibliotekoje suradau seniai skaitinėtą Fiodoro Dostojevskio knygą „Vaikams“, kurią sąrašo autorius (ar autorė) skiria penktai klasei. Jeigu kas nežinote (o daugelis tikrai nežinote), tai ši knyga sudaryta iš didžiųjų F.Dostojevskio romanų ištraukų, kuriose vaizduojami vaikai, o teisingiau pasakius, paaugliai. (F.Dostojevskis, skirtingai nuo Levo Tolstojaus ar Antono Čechovo, specialiai vaikams nerašė. Akivaizdu, kad neturėjo tam gabumų.)
Taigi perskaičiau knygą nuosekliai. Ir padariau besąlygišką išvadą: šią knygą duoti (liepti) skaityti penktokams – gana tinkama bausmė už nemenką nusižengimą. Tolimas, svetimas, nepažįstamas pasaulis su savo laiko realijomis, vangus pasakojimas, sunkiai suvokiamos vaikui problemos.
Beje, jeigu sąrašo autorius tą knygą būtų perskaitęs, gal būtų aptikęs vieną įdomybę. Tekstą (fragmentą), kuris vadinasi „Netočka ir Katia“, šiuolaikinis skaitytojas, turbūt net ir vaikas, neperskaitytų niekaip kitaip, kaip tik aistringos homoseksualios meilės istoriją. Gana šiuolaikiška tema, bet ar penktokams?
Prisimindamas, kaip rusų kalbos mokytoja mane ir bendraklasius graudino dėstydama Ivano Turgenevo „Mumu“, parsinešiau iš bibliotekos ir šią knygą. Perskaičiau. Ir žinote, man, kaip senam žmogui, kilusiam iš kaimo, tas apsakymas pasirodė visai padorus. Buvo nuoširdžiai gaila ir tos vargšės kalytės vardu Mumu, ir sudaužytos berno Gerasimo širdies.
Bet ar panašius jausmus patirs šiuolaikinis miesto aštuntokas, kuriam šis tekstas adresuojamas, nesu tikras. Ir negi panašaus turinio kūrinių nėra savojoje arba Vakarų literatūroje? (Tą patį klausimą, tik dar garsiau, keliu žiūrėdamas ir į pasakėtininko Ivano Krylovo pavardę.)
Trečia knyga, kurią „patikrinau“, buvo Michailo Lermontovo romanas „Mūsų laikų herojus“. (Man nuo mokyklos laikų labai gražus tas pavadinimas – tarsi amžina moksleiviškų rašinių tema.) Tačiau įstengiau perskaityti tik du trečdalius. Buvo visiškai nuobodu, ir tikrai prisimenu, kad toks jausmas slėgė ir skaitant šią knygą mokykloje. Daugiau neskaičiau – nei A.Čechovo, nei N.Gogolio, nei kitų.
Net ir vienuoliktokams skiriamos L.Tolstojaus „Anos Kareninos“ iš naujo nebeskaičiau. (Labai aktualus vienuoliktokams romanas, tiesa, mieli tėveliai?) Turbūt per daug aišku, ką noriu pasakyti apie mokinių lektūros rusifikavimą, tad darau išvadą. Net ir atmetus dabarties pilietines ir politines aplinkybes, nemažos dalies minėtų autorių ir kūrinių mūsų mokyklai nereikia. Tik ar jau atėjo laikas tas aplinkybes atmesti? Ar kas nors pasikeitė? Padėkite susivokti.
Žvalgydamas sąrašą matau gražią krūvelę knygų (knygų pavadinimų), paimtų iš mano rekomenduojamos literatūros sąrašo, išleisto prieš ketvertą metų. Esu už tai labai dėkingas. Jaučiuosi pastebėtas, o to kiekvienam žmogui reikia. Visada smagu, kai tavo darbu gali pasinaudoti ir kiti. Tačiau perimti kūrinį nėra tas pats, kas jį perskaityti. Dėl to poelgio ne vienoje vietoje suabejojau.
Pirmiausia suabejojau, ar sąrašo autorius (ar autorė) yra skaitęs Charleso Dickenso „Oliverio Tvisto nuotykius“, kuriuos skiria penktai klasei. Ar matė, kad ši knyga yra 584 puslapių? Suprantu, ne puslapių skaičius svarbiausia – „Hario Poterio“ knygos irgi storos, o penktokai jas skaito. Esmė yra teksto tankis, stilius, komizmo pobūdis, gausybė psichologinių niuansų etc. Prieš gerą dešimtmetį tas kūrinys buvo aštuntos klasės vadovėliuose, ir vis tiek mokytojai dūsavo, kad tekstas nėra lengvai įkandamas net penkiolikamečių.
O štai priešingas pavyzdys: penktokams skiriama Kazio Jakubėno eilėraščių rinktinė „Kas kiemely daros“. Dievuli mano, betgi ši gražiai Sigutės Chlebinskaitės iliustruota knyga tinka pirmokams, gal net ikimokyklinukams.
Dar viena nuostaba: nesuprantu, kodėl penktokams atitenka didaktinio tipo Vytautės Žilinskaitės pasaka „Melagių pilis“, maloniai skaitoma kokių antrokų. O štai tos pačios autorės daug sudėtingesni, alegorinio pobūdžio kūriniai („Robotas ir peteliškė“ ir pan. ) įrašyti trečiokams?
Labai abejoju, ar penktokus patrauks Vaižganto „Aleksiukas ir motutė“, Žemaitės „Kaip Jonelis raides pažino“. Arba vėl – Violetos Palčinskaitės „Aš vejuosi pasaką“ skiriama septintokams. Tikriausiai turėta galvoje plačiai žinoma šios poetės pjesė-pasaka „Aš vejuos vasarą“? Bet juk ji būtų kokių antrokų, na, geriausiu atveju trečiokų džiaugsmas...
Tiesa, – vos nepamiršau – penktokams rekomenduojama ir Alfonso Dodė (Daudet) knyga „Laiškai iš mano malūno“. Jeigu prieinate prie knygų lentynų, išsitraukite tą knygą, pavartykite. Manau, kad jokių komentarų nereikės. Vietoj komentarų – nusistebėjimas: kam reikia raustis po senienas, kai dabarties pasaulyje tokia aibė, tokia gausybė puikių, talentingų šiuolaikinių knygų, daug lengviau pasiekiančių vaiko širdį, nei senienos, jau suvaidinusios savo vaidmenį.
Ankstesnėje pastraipoje paliečiau gana subtilų vaikų ir paauglių literatūros klausimą – adresato klausimą. Iš patirties žinau, kaip kartais būna sunku knygą priskirti kokiam nors skaitytojų amžiui, kuriai nors klasei. Juolab kad šiuolaikinėje literatūroje daug daugiasluoksnių knygų, vis kitaip jaudinančių skirtingo amžiaus klausytojus.
Vis dėlto tam tikri kriterijai egzistuoja. Kartais padeda nuojauta, blaivus protas, kartais tenka knygą išbandyti, eksperimentuoti, konsultuotis su bibliotekininkais ar mokytojais. Rodos, šiuo požiūriu jokių problemų neturėtų kelti tautosaka. Deja.
Aptariamame sąraše daug tautosakos leidinių, daugiau kaip penkiolika. Vos ne viskas skiriama pirmai ir antrai klasei. Vyrauja smulkiosios tautosakos knygos, jų daugiau kaip dešimt. Puiku. Lietuvos pradinės mokyklos rudenį turėtų čiulbėti ulbėti nuo gamtos garsų mėgdžiojimo, juokavimų, skaičiuočių, gražių lietuviškų keiksmų ir pan. (Bėda tik ta, kad nežinia iš kur mes, tėveliai ir seneliai, turėsime tuos seniai leistus leidinius gauti.)
Pradinukams (pirmai bei antrai klasei) siūlomos keturios sovietmečiu leistos liaudies pasakų knygos. Reikšmingos, profesionaliai parengtos knygos, savo laiku suvaidinusios teigiamą vaidmenį. Tik ar jos dabarties pradinukams?
Šiuo metu labai artimai bendrauju su vienu pirmokėliu, gerai skaitančiu. Esu tikras, kad jis neims į rankas nei Aldonos Liobytės sudarytos knygos „Gulbė karaliaus pati“, nei Jono Stuko parengtų „Lietuviškų pasakų“, nei „Gyvojo vandens“. (Beje, pastarąjį rinkinį sudarė ne A.Liobytė, kaip teigiama sąraše, o Bronislava Kerbelytė). Taip pat joks pirmokas nei antrokas neskaitys ir Norberto Vėliaus parengtos padavimų knygos „Ežeras ant milžino delno“ – ji labiau mokslinės paskirties.
O neims tų knygų dėl kelių priežasčių. Jos per didelės, kai kurios net ir nepakeliamos, jas sunku skaityti dėl kalbos archajiškumo. Per pastaruosius tris dešimtmečius vaiko santykis su tautosaka smarkiai pasikeitė. Nutolo, vis sunkiau atpažįstamas pats vaizduojamasis pasaulis, realijos.
Ankstesniais laikais pasakų knygos vertė atrodė tuo didesnė, kuo autentiškesnė, archajiškesnė buvo jų kalba. Dabar įsitikinome, kad tie senoviniai tekstai vaikų nebepaskaitomi. Todėl naujaisiais laikais kai kurios Lietuvos leidyklos ėmė vaikams leisti saikingos apimties, gražiai iliustruotas ir atsargiai paredaguotas pasakų knygas.
Man gražiausias tautosakos teksto sudabartinimo pavyzdys yra Danutės Kalinauskaitės redaguota „Karalaitė ant stiklo kalno“. Nesuprantu, kodėl negalima buvo siūlyti šių (ar bent jau šios) knygų.
Ogi, matyt, todėl, kad reikėjo eiti į biblioteką, pasidomėti šiuolaikine leidyba, pavartyti, paskaitinėti knygas. O tai taip paprasta: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka dirba be išeiginių...
Sąrašo autorius (arba autorė) nemėgsta bibliotekos – šią pastabą užsirašiau dar du kartus. Pirma, kai supratau, kad autorius nežino, jog ne vieno vyresniosios kartos rašytojo kūriniai (eilėraščiai, apsakymai, pasakos) yra perleisti iš naujo, peržiūrint jų turinį, suteikiant knygoms kitus pavadinimus. Tie naujausi leidimai ir turėtų būti siūlomi mokiniams.
Antras atvejis susijęs su poezija, bet ne tik. Sąraše labai daug poezijos knygų. Puiku. Tegul skaito. (Nors nelabai skaito.) Tik žvalgant poezijos lauką vis labiau ir labiau ėmė erzinti, kad šalia poeto pavardės, užuot rašius knygos pavadinimą, rašoma tiesiog „eilėraščiai“. Analogiškai – kai kuriais kitais atvejais atsiranda „apsakymai“.
O viršūnė – kai ėmė rastis įrašas „kūriniai“. Turbūt kad nepagalvotume, jog galėtų būti ir kepiniai...
Visi šie atvejai primena ne bibliografiškai tvarkingą sąrašą, o juodraštį. Suprantu, kad norint pateikti tikslią bibliografiją, irgi reiktų atlikti keturis papildomus veiksmus. Pakilti nuo kėdės, nueiti į biblioteką, susirasti knygą ir, ketvirta, perskaityti nors jos viršelį. Daug? Bet juk tai darbas. Rekomenduojamos literatūros sąrašus rengti yra ilgas ir kruopštus darbas.
Nemalonu apie tai rašyti, bet sąrašas apskritai daro nevalyvą įspūdį. Be jau paminėto juodraščio įspūdžio, erzina ir tokie dalykai: vienoje pozicijoje minimas J.Tumas-Vaižgantas, kitur, daug toliau – Vaižgantas; vienur V.Vėl, kitur Vilė Vėl; vienur A.Čechovas, kitur M.Čechovas. Vienoje eilutėje Žilinskaitės „apsakymai“, kitoje – knyga „Gaidžio kalnas“. Nors „Gaidžio kalnas“ ir yra apsakymai, daugiau jų ne kažin kiek ir yra. Ir taip toliau ir panašiai.
Tie netvarkos dalykai įžeidžia mane kaip skaitytoją. Bet labiausiai erzina, trikdo sąrašo struktūra. Jis yra vientisas, tik kairėje paraštėje nurodoma, kuriai klasei kūrinys skiriamas. Sąrašas sudarytas pagal autorius – pagal pirmąsias vardo raides. (Baigiu gyvenimą nugyventi, bet tokių bibliografijų nesu matęs.) Gal būtų sąrašas ir pagal antrąsias raides, tik, atrodo, autoriui (autorei) pilni rašytojų vardai nėra žinomi.
Kokia tokio sąrašo paskirtis, man nelabai aišku. Gal kad sunkiau susigaudytume. Daugeliui skaitytojų turbūt įdomiausia, kokia lektūra rekomenduojama konkrečiai klasei. Kad tai sužinotum, tenka „pažvejoti“. Pažvejojau devintokų sąrašą – kad sužinočiau, kas laukia vieno man artimo devintoko. Porą kūrinių, kurie turėtų suteikti skaitymo malonumą, vis dėlto radau. Dėl kitų – nežinau. Bet turbūt pagal šio sąrašo koncepciją – ne malonumas svarbiausia.
Mąstant apie malonumą, akys užkliuvo ir tam tikrus prisiminimus sukėlė dešimtai klasei priskirtas kūrinys – Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“. Ko gero, viso sąrašo vyšnia ant torto. Kūrinys seniai šmėžuoja mokyklos fone. Beveik prieš trisdešimt metų mano sūnus, būsimasis šeštokas, grįžo iš mokyklos su vasaros skaitinių sąrašu, kuriame, be kitų įdomybių, buvo ir „Kelionė į Jeruzalę“. Kaip pažangus tėvas, nulėkiau į biblioteką, parnešiau. Ilgai toji knyga vartėsi ant mūsų stalo, tai vienas, tai kitas vis pabandydavome skaityti.
Tų pastangų pasekmės skirtingos. Jaunasis skaitytojas maždaug tuo metu ėmė gręžtis nuo literatūros. (Kartais vaikui pakanka vienos netikusios knygos, kad nustotų skaityti.) Na, o aš daviau sau žodį kada nors tą kūrinį vis dėlto perskaityti. Ir štai dabar atėjo laikas tą žodį tesėti, atpirkti jaunystės nuodėmes. Ir ką sau manote: nepraėjo nė savaitė, ir perskaičiau! Ūf... Literatūros neradau, turbūt nemokėjau ieškoti. Vis dėlto nesiimu nei teigti, nei neigti, jog tai labai svarbus Lietuvos raštijos (ne literatūros) paminklas. Tai ne mano interesų sritis. Aš tiesiog tuo tikiu. Ir suprantu, koks tai didelis raštijos tyrėjų, mokslininkų džiaugsmas. Tik nesuprantu ir nesuprasiu, kodėl tą alinantį tekstą turi skaityti būsimos kirpėjos, kasininkės, vairuotojai, suvirintojai ir daugelio kitų svarbių ir reikalingų profesijų atstovai.
Nors, tiesą sakant, kam aš čia kuriu dramą. Galiu duot suteršti man kepurę, bet to teksto mokykloje niekas nei skaitė, nei skaitys. Manyti kitaip – saviapgaulė. Aišku, jeigu kam toji saviapgaulė teikia malonumą, tai... malonumo nevalia atimti.
Nuo mokyklos laikų rekomenduojamų knygų sąrašą suvokiau kaip skaitymo džiaugsmo šaltinį, kaip knygas, kviečiančias bendrauti laisviau, intymiau negu pamokose. Panašus požiūris man išliko ir kurį laiką mokytojaujant, paskui – teoriškai domintis literatūros didaktikos klausimais.
Čia bandytas aptarti sąrašas nėra toks. Kaip jau minėjau, dėmesingiausiai žiūrėjau į jaunesniems mokiniams teikiamas knygas. Tarp jų matau daug, per daug atsitiktinių, pasenusių, nebeskaitomų ar paprasčiausiai labai vidutiniškų kūrinių. Tam tikra prasme man gaila sąrašo sudarytojo, kad jis (arba ji), ko gero, nežino, kiek daug mes turime gerų, meniškų knygų vaikams ir paaugliams.
Gal aš keliu per aukštus reikalavimus? Gal tos geros ir labai geros knygos mane išlepino, sugadino? Taip. Laimė – taip. Bet manau, kad mūsų pareiga ir yra atrasti ir siūlyti vaikams tik geriausią, jų interesus ir suvokimo galimybes atitinkančią literatūrą.
Žinant, kokie klusnūs, darbštūs ir pareigingi yra mūsų mokytojai, nesunku suvokti, jog tokio aukšto rango institucijos kaip Nacionalinė švietimo agentūra pateiktas sąrašas bus priimtas kaip įstatymas.
Įstatymui reikia paklusti.
Bet ką daryti, kaip elgtis, jeigu, labai švelniai ir mandagiai tariant, tas sąrašas toks neprofesionalus?
