Koronaviruso pandemija uždarė koncertų ir spektaklių sales, kuriose, galima sakyti, I.Valantinaitė mėgo gyventi. Atrodytų, kad poetams patinka vienatvė, bet tai netiesa. Į renginius, parodas vilnietė eidavo ir pabendrauti su kitais kūrėjais.
Neseniai poezijos knygą „Apsisiautusios saule“ išleidusi I.Valantinaitė ketino surengti pristatymo vakarą, bet šį scenarijų sugriovė karantinas.
Tad užsidarius namuose daugeliui lieka tik tokios pramogos – skaityti knygas, žiūrėti filmus ar tapyti.
– Iš poezijos knygos „Apsisiautusios saule“ akivaizdu, kad mėgstate stebėti kasdienybę. O eilėraštį parašyti įkvepia draugės kūdikio šypsena, prekybos centre tortų prisipirkusi karjeristė ar mėlynių valgymas miške. Ar pasaulyje siaučiantis koronavirusas jus įkvėptų sukurti eilėraštį? – paklausiau I.Valantinaitės.
– Manau, kad tiksliai neįvardydama šio viruso ir jo pavadinimo jau esu apie tai užsiminusi šioje knygoje. Jau kurį laiką aiškiai suprantu, kad įkvėpimas nuo manęs nepriklauso.
Tiesiog džiugiai paklūstu jam vos pajutusi artinantis. Priimu kaip didelę dovaną. Parašyti eilėraštį man – šventė. Be to, niekad nežinai, ar ateis ir kada ateis kitas įkvėpimas. Kūryba yra nuostabus ir paslaptingas dalykas.
– Jūsų eilėraščiai proziški, skaitydamas gali sekti siužetinę liniją. Kodėl neeiliuojate? Ar rimas ir ritmas poezijoje jau atgyvena?
– Eiliavau iki 7–8 klasės, paskui nustojau. Nežinau, kodėl, niekada apie tai nesusimąsčiau. Prisipažinsiu – forma man tikrai nėra svarbiausia.
Yra tokių prozos kūrinių, kuriuos skaitydamas junti, kad tai – pati gryniausia poezija.
O pasitaiko eilėraščių, kuriuose nesutinki poezijos. Forma tėra pakuotė. Maišas, kuriame yra katinas. Arba liūtas. Tereikia gebėti jį atrišti, ir tada maišas pasidaro nebesvarbus, lieka tik prisijaukinti jo turinį. (Juokiasi.)
– Poezijos knygos viršelį puošia jūsų piešinys – saulė ir du paukščiai. Mėgstate tapyti?
– Viršelyje pavaizduotas dar ir mėnuo. Visiškai nemoku piešti. Tai turbūt vienintelis nuo penkiolikos metų kelis kartus mano nupieštas siužetas.
O veidas pavaizduotas profiliu, matyt, todėl, kad vaikystėje perpiešdavau senovės graikų amforų piešinius ir egiptiečių freskas. Norėjau būti archeologė.
Prieš aštuonerius metus per draugės gimtadienį surengtoje emalio pamokoje kiekvienas svečias turėjo sukurti po darbelį.
Pasirinkau šį vaizdinį, nes jis retkarčiais aplankydavo mintyse. Taip, mano pačios nuostabai, išėjo visai gražus paveikslėlis.
Daugelis klausinėdavo, iš kur gavau, kieno čia kūrinys. Pritvirtinau prie gartraukio, matydavau kasdien, bet tarsi žvelgdavau kiaurai. Knyga jau buvo įpusėta, kai vieną kartą žvilgsnis tiesiog įsmigo į šį piešinį, žiūriu – čia gi apie tai!
– Kaip dabar leidžiate laisvalaikį, kai užvertos teatrų, koncertų salių durys?
– Vos tik baigiau kviesti svečius į knygos pristatymo renginį, po dienos situacija pakito. Šis keistas, ypatingas laikas – didi dovana, mokanti neprisirišti prie laikinųjų dalykų. Nurengiama viskas, kuo esame apaugę: sociumas, darbai, įsipareigojimai – dauguma jų atsiskleidžia kaip menkniekiai amžinybės akivaizdoje.
Galime patirti tikrą gavėnią. Be to, tai puiki galimybė namiškiams pažinti vieniems kitus ir netgi save patį.
Juk dažnai nutinka, kad net po vienu stogu gyvenantys žmonės tik prasilenkia rytais ir vakarais virtuvėje ar vonioje.
Atsirado proga įveikti baimes, patikrinti save ir skleisti gerumą, viltį. Aš girdėjau istoriją, kad laiptinėje jaunuolis pakabino skelbimą, siūlydamasis garbaus amžiaus žmones aprūpinti maistu. Jo pavyzdys įkvėpė ir kaimyną.
Žodžiu, plinta ne tik virusas.
Gerumas neturi būti atidėliojamas. Ypač šiais laikais. Nebėra į kur jo nukelti.
Be to, žvelgiant į pasaulio istoriją, akivaizdu, kad ši situacija tėra mažutis išbandymas. Lyg koks švelnus niuktelėjimas alkūne kviečiant: „Ei, pabusk.“
– Kaip karantiną patartumėte išgyventi kitiems?
– Stiprinant tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Susiklosčiusi situacija puikiai atskleidžia mūsų gyvasties trapumą ir kviečia kreipti žvilgsnį aukštyn.
Knygą vertino kolegos vyrai
Naujas I.Valantinaitės kūrinys „Apsisiautusios saule“, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, – ketvirta autorės knyga. Joje yra keturi skyriai, kuriuose – 44 eilėraščiai. Savo naujausią kūrinį I.Valantinaitė įvardija kaip meilės Dievui, žmogui, pasauliui prisipažinimą ir vadina jį asmeniškiausia bei moteriškiausia savo knyga.
Poetas Donaldas Kajokas pastebi, kad naujuose I.Valantinaitės eilėraščiuose gausu vaiko ir išminčiaus fantazijos bei meilės, kasdienybė puikiai susišneka su amžinybe, konkretybė – su neaprėpiamybe, tačiau nė viena nevaidina viršesnės. „Dabar, ko gero, ji rašo brandžiausius, paprasčiausius ir gelmiškiausius savo eilėraščius“, – teigė D.Kajokas.
Neseniai amžinybėn iškeliavęs kūrėjas ir knygos redaktorius Kęstutis Navakas (1964–2020) pabrėžė, kad I.Valantinaitė – viena ryškiausių jaunesniosios kartos poečių, to, tiesą sakant, mažai kas tikėjosi. „Labai jau kitokia, labai jau „apsisiautusi saule“. Tačiau didžiulį talentą ji labai greitai įrodė. Trys pirmosios knygos, kolegų knygų pristatymai žurnaluose ir televizijose – visa tai vadinama gyvenimu literatūroje, kuri ir tapo antraisiais poetės namais.
K.Navaką „Apsisiautusios saule“ nustebino tekstų švarumu. Redaktorius pastebėjo, kad autorė savo eilėmis visada kurdavo savotišką lėlių namelį, tad, jei kas nori, tegu tam jo ir pakanka.
I.Valantinaitės poezija yra versta į 14 kalbų, kūrėja atstovauja Lietuvai įvairiuose poezijos ir literatūros festivaliuose bei renginiuose Europoje. Už savo žurnalistinę veiklą poetė Kultūros ministerijos buvo įvertinta Tautinės tolerancijos premija.
