„Pradėjau rašyti netradicinėse vietose, nes knygą įprastai parašydavau labai greitai, man pasidarė nuobodu, todėl nusprendžiau, kad reikia sau išsikelti daugiau iššūkių ir pasunkinti rašymo procesą.
Vasarą važiuodavau rašyti į Nidą, vėliau rašiau „Ikea“ parduotuvėje tarp skirtingų baldų, didžiausiame Baltijos šalyse knygyne, „Tele2“ mobiliųjų telefonų salone, rašiau sėdėdamas Vilniaus centre esančios kavinės vitrinoje. Tiesa, visa tai nebuvo taip sudėtinga, kaip tikėjausi, visi rašymo iššūkiai, eidavo lengviau negu aš planuodavau“, – pasakoja rašytojas.
Pasak jo, problemų susikaupti triukšmingose vietose jam nekyla ir dėl to, kad niekada nekuria visiškoje tyloje – namuose aplink dažnai žaidžia ir krykštauja jo vaikai, todėl šurmulys jam įprasta. Šią savaitę rašytojas T. Dirgėlą bus galima sutikti vieno kavinių tinklo kavinėse. Anot jo, ši erdvė turi savo privalumų – ne tik patogu bet kada papildyti karštų gėrimų atsargas, bet ir yra vietos patogiai prisėsti, pasidėti kompiuterį.
Rašytojas T. Dirgėla akcentuoja, kad norėtų pakeisti nusistovėjusį požiūri į rašytojus, kad jie gali kurti tik tylioje bibliotekoje, o vaikams taip siekia parodyti, kad rašymas ir skaitymas yra pramoga, jie gali ateiti pabendrauti su mėgstamu rašytoju.
Anot knygų autoriaus, svarbu leisti sau kurti taip, kaip norisi. „Neplanuoju knygų skyrių į priekį ir kai vienas baigiasi, net nenutuokiu, apie ką rašysiu kitame – tai ir yra įdomiausia, nes knygos rašymo procesas yra visai nenuobodus, o kartais ir pats nustebinu save, kai kažkas įdomaus įvyksta naujame skyriuje, – juokiasi T. Dirgėla.
Kūrybiškumo paieškos
Minėto kavinių tinklo komunikacijos ir marketingo vadovė Lina Kaminskaitė sako, kad viešosios vietos tampa vis patrauklesnės kūrėjams. „Pastebime, kad ypač po pandemijos net ir laisvai samdomi darbuotojai, kūrėjai nebenori sėdėti namuose ir renkasi dirbti ar kurti viešose erdvėse, vis išgirstame apie kavinėse gimusius projektus ar kūrinius“, – tendencijomis dalijasi L. Kaminskaitė.
Jai antrina ir lyderystės bei vadovavimo ekspertė, lektorė Airida Ruibytė-Butkuvienė, kuri pastebi, kad aplinka yra vienas tų veiksnių, darančių įtaką kūrybiniam procesui, tačiau universalių sprendimų nėra ir vertėtų įsiklausyti į save. „Vieniems reikia garso, kitiems – ramybės, vieni nori šurmulio ir žmonių aplink, kitus įkvepia ramybė ir gamta. Svarbu sau priminti, kad pats turi galimybę nuspręsti ir susikurti palankią erdvę kūrybai“, – akcentuoja ji.
Pasak A. Ruibytės-Butkuvienės, kūrybine veikla užsiimantys žmonės kartais susiduria su vadinamuoju bloku, kai naujos idėjos neateina, sunku susikaupti. Tokiais atvejais ji rekomenduoja peržiūrėti savo kasdienę rutiną ir pagalvoti, kam yra skiriamas laikas ir energija.
„Reikėtų tarsi pasidaryti dienos nuotrauką ir pažiūrėti, ar laiką leidžiu energijai iškrauti, ar kaip tik jos prisikrauti. Kiek laiko per parą miegu, kiek leidžiu sau būti gamtoje, kaip ir kuo maitinuosi, ar skiriu dėmesio savo kūnui, o gal per daug laiko leidžiu socialiniuose tinkluose ir telefono ekrano?
Maistas, miegas, fizinis aktyvumas yra tai, į ką mes turime atsigręžti, kai pajaučiame vieną ar kitą kūrybinį bloką. Puikus būdas stebėti savo dieną ir pasižymėti viską, ką tą dieną veikiu. Po šios praktikos labai aiškiai matoma, ką verta koreguoti“, – savo įžvalgomis dalinasi lyderystės specialistė, lektorė.
Tiesa, savo neįprastus ritualus, padėjusius sukurti žinomus kūrinius, turėjo daugybė rašytojų, pavyzdžiui, rašytojas Ernestas Hemingvėjus keldavosi 5 valandą ryte, kad galėtų pradėti darbus anksčiau, o rašydavo stovėdamas ant Afrikos antilopės kailio, Francas Kafka rašydavo tik naktimis, o prancūzų rašytojas Aleksandras Diuma naudojo savo spalvų sistemą – ant mėlyno popieriaus rašydavo grožinės literatūros kūrinius, ant geltonos poeziją, o ant rožinės negrožinius, rašytojas Džonatanas Franzenas pradėdamas kurti užsiriša nepermatomą raištį ant akių, kad galėtu atsipalaiduoti.
