Prieš porą metų Audrius Juzėnas ruošėsi statyti filmą pagal Sauliaus Šaltenio scenarijų „Klaipėda, 1923“, bet tuomet juosta negavo finansavimo ir net buvo apkaltinta seksizmu, nepagarbiu požiūriu į vaizduojamas moteris.
Nors kaltinimai dvelkė absurdu, S.Šaltenis, nesulaukęs ekranizacijos, buvo priverstas savo scenarijų paversti prozos kūriniu „Akis į akį. Klaipėda 1923“ („Vaga“), kurio žanrą apibūdino kaip kinematografinę istoriją.
Meilė miestui
Kai kurie literatūros žinovai ėmė trimituoti, kad S.Šaltenis esą išrado naują žanrą, tačiau tai nėra tiesa. Panašiu būdu – iš nerealizuoto kino scenarijaus – atsirado, tarkim, ir Alvydo Šlepiko populiariausia knyga „Mano vardas – Marytė“.
Įdomiausia, kad šiedu kūriniai turi keletą panašumų, nors, žinoma, yra itin skirtingi. Jie abu yra istorinės tematikos ir narplioja Lietuvai skaudžius istorinius įvykius. „Mano vardas – Marytė“ – apie Antrąjį pasaulinį karą ir vilko vaikus, „Akis į akį“ – apie 1923-iaisiais lietuvių ginklu susigrąžintą Klaipėdą. Jie abu susišaukia ir stilistiškai – pasižymi kuklia apimtimi, vaizdu pagrįstu pasakojimu, saikingu, bet sodriu sakiniu, esamuoju laiku, fragmentiškumu. Kitaip tariant, skaitydamas tiek vieną, tiek kitą negali pabėgti nuo minties, kad tokios prozos pagrindas – kino scenarijus.
Šiaip ar taip, panašu, kad skaitytojams toks kinematografiškas paprastumas ir lakoniškumas patinka ir tinka. A.Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ ilgą laiką buvo perkamiausia lietuvių autoriaus grožinė knyga. S.Šaltenio „Akis į akį“ praėjusį mėnesį taip pat įsiveržė į perkamiausių grožinių knygų dešimtukus, kaip, beje, ir ankstesnės šio rašytojo, pasižyminčio taiklia mintimi ir tiksliu tą mintį perteikiančiu sakiniu, knygos „Demonų amžius“ ar „Žydų karalaitės dienoraštis“.
„Akis į akį“ – ne tik svarbų praėjusio amžiaus pradžios Lietuvos istorijos puslapį – 1923-iųjų Klaipėdos sukilimą, kai Mažosios Lietuvos kraštas po karinės operacijos buvo prijungtas prie Lietuvos, – bandanti atkurti knyga. Tai ir pasakojimas apie meilę. Meilės istorija, beje, knygoje griežia pirmuoju smuiku, užgoždama istorinius įvykius ir karinės operacijos vaizdus. Ir nors gražuolės Emos ir spaustuvininko Erčiaus Vanago meilė vaizduojama itin knygiškai, kartais net lėkštokai, rašytojo pastangos Emą paversti savotišku visos Klaipėdos įsikūnijimu tą lėkštumą šiek tiek sušvelnina.
Meilė šaliai
S.Šaltenio kinematografinio pasakojimo „Akis į akį“ puslapiais laigo savotiška meilė Klaipėdai, o Andrius Kleiva savo knygoje „Kaip veikia Japonija“ („Tyto alba“) neslepia susižavėjimo turbūt ne vien lietuvių itin mėgstama Japonija. Tačiau A.Kleivos meilė šiai savitai šaliai yra itin nuoširdi ir įvairiapusė. Jos puslapiuose pilna kruopščiai surinktos informacijos, atsitiktinai ar neatsitiktinai užkluptų kasdienybės detalių, sugebėjimo į mums keistus japonų papročius ir įpročius žvelgti tiek supratingai, tiek ir su švelniu humoru. Matyti, kad A.Kleiva tikrai nepaviršutiniškai pažįsta Japonijos ir japonų būtį ir buitį.
A.Kleiva – Paryžiaus politinių mokslų instituto absolventas, tinklaraštininkas. Jis studijavo ir viename Tokijo universitetų – apie tuos tolimojoje šalyje praleistus metus parašė populiarią knygą „Kaip veikia Japonija“. Dabar A.Kleiva dirba Tokijuje ir stengiasi kuo geriau pažinti Japoniją.
„Per penkerius metus Japonijoje visiškai praradau jausmą, kad esu persikraustęs ir gyvenu kažkur kitur. Gyvenimas čia – prasitęsusi kelių atsitiktinumų seka“, – prisipažino A.Kleiva.
Apie tai – savotiškas ankstesnės jo knygos tęsinys „Ką veikia Japonija“, vasario mėnesį karaliavęs perkamiausių negrožinių knygų dešimtukuose.
„Nors ir ne visada lengva suprasti kodėl, Japonijos kasdienybę stebėti gerai ir naudinga. Kai nukreipi į ją akis, skaičiuoji Japonijos gyvenimą ne istorijos metais, o dabarties valandomis ir minutėmis, randi kitokią šalį. Nebūtinai tokią, kuri pateikia atsakymus į visus klausimus, bet kur kas gyvesnę ir tikresnę. Todėl verta ne tik kalbėti apie skaičius ir skandalingus įvykius, bet ir leisti Japonijai ramiai gyventi, toje tėkmėje visiems kartu stebėti, ką ji veikia. Tai yra šios knygos tikslas ir pažadas“, – įžangoje rašo autorius.
Sunku būtų suabejoti, kad A.Kleivai pavyko ne tik atrasti tą kitokią šalį, bet ir leisti knygos puslapiuose jai ramiai gyventi. Mums, skaitytojams, belieka pasinerti į autoriaus atradimus, ramų japonų gyvenimą ir kartu su autoriumi stebėti, ką gi ji, Japonija, veikia.
