„Nei senį, nei bobą, – atsakiau lipdydamas kuo realistiškesnę nosį. – Paminklą sau statausi. Deja, bet tenka rankomis.
Gal ir ne visiems taip atrodo, bet asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad jau seniai nusipelniau paminklo. Apmaudu, kad visi užsiėmę savais paminklais ir nepastebi šitiek nuveikusio žmogaus.“
Žinai, tęsiau, jei pats savimi nepasirūpinsi, tai niekam ir nerūpėsi. Pažvelk, kaip sparčiai visur dygsta įvairiausi paminklai ir statulos. Jei ne iš bronzos ar granito, tai iš žodžių. Jei ne miesto parkuose ar skveruose, tai feisbuke. Manai, kad šią madą lemia siekis atiduoti pagarbą kitam? Anaiptol. Tai paprasčiausia savęs įpaminklinimo komplekso realizacija. Jei jautiesi didis ir nusipelnęs paminklo, jį tikrai pasistatysi. Rankomis ar ne rankomis, bet būtinai sau.
Štai anądien viename portale užsiroviau ant A.Kaušpėdo. Tai žmogus, vertas net kelių paminklų vien už „Anties“ dainas ir praeities koncertus. Kadangi paminklo nesulaukė, nusprendė jį pasistatyti pats.
Kaune A.Kaušpėdas suprojektavo kažkokį gyvenamųjų namų kvartalą ir tiesiai šviesiai pareiškė: „Jau šiandien šis naujasis kvartalas yra įvykis Lietuvos architektūroje. O kai kvartalą pabaigsime, jis taps vienu gražiausių gyvenamųjų rajonų šalyje. Taigi netrukus tai bus prestižinė vieta, kuri papuoš miestą ir parodys, kad Kaunas eina į priekį. Dėl to šį kvartalą pavadinčiau visos nepriklausomos Lietuvos simboliu.“
Kvartalo dar net nėra, o paminklas jau stovi – tiesa, nulipdytas vien iš žodžių, bet skambesnių už bronzą.
Kartais lyg tuščiavidurė bronzinė statula skamba ne tik žodžiai, bet ir vaizdai. Štai Vilniaus meras R.Šimašius pastaruoju metu feisbuke skelbė nuotraukas, kurios esą turėjo paliudyti, kad būtent jis pastatė Vilnių.
Kaip tai atrodė? Dvi sulipdytos įvairių sostinės vietų nuotraukos – viena iš praeities, kita iš dabarties. Toji, kur iš praeities, – nespalvota, išblukusi, neryški, tamsi. Kita gi – visiška priešingybė, trykštanti gyvenimo džiaugsmu ir visomis vaivorykštės spalvomis.
Nekantraudamas laukiau paskutinių dviejų nuotraukų, bet atėjo rinkimai ir projektą turbūt teko nutraukti. Beliko įsivaizduoti tas dvi nuotraukas: vienoje – pagonio fotografo kažkokiu būdu užfiksuotas ant Gedimino kalno staugiantis geležinis vilkas, o kitoje – saulės nutvieksta sostinės plikė iš paukščio skrydžio. Ir nekiltų jokių klausimų, kas pastatė Vilnių? Nekiltų gal ne vilniečiams, bet pačiam merui – tai tikrai. Tad argi tai ne paminklas sau?
Tiesa, tęsiau, knygomis ir literatūra tu visiškai nesidomi, bet sakei, kad Knygų mugėje buvai. Vargu ar pastebėjai, kad dažna dabarties knyga yra būtent paminklas sau, bet, kaip sakoma, šįkart daina ne apie tai.
Mugėje šiemet kilo šioks toks skandalėlis, kai Metų knygos rinkimų komisijos nariai pareiškė, kad lietuvių prozininkai nemoka pasakoti, todėl esą rašo prastoką prozą. Sutinku, formuluotė drąsi ir ne visai teisinga, kaip ir visos abstrakčios, suabsoliutintos frazės, vengiančios konkrečių pavyzdžių. Tačiau kai kurių rašytojų reakcija taip pat labiau priminė paminklo sau statymą: „Jūs, ekspertai, kalbėkit, ką norit, bet aš vis tiek geriau žinau, kad moku ir pasakoti, ir rašyti.“ Sunku ginčytis su gyvais paminklais.
Arba štai anądien atsiverčiau intelektualų žurnalą „Literatūra ir menas“. Vienai kritikei užkliuvo, kad nuotykiniame šnipų romane kažkaip ne taip vaizduojamos moterys. Įdomiausia, kad recenzijoje ji prisipažino, jog ją tai žeidžia net ne kaip kritikę, o kaip moterį. Kai kurias recenzijas galima laikyti ir patarimų autoriui rinkiniais. Šiuo atveju vilties dar yra: kitoje knygoje rašytojas turėtų sukurti heroję, kuri atspindėtų kritikės įsivaizduojamą jos pačios paminklą ir su kuria nebūtų taip sunku susitapatinti.
„Klausyk, – pertraukė kaimynas. – Kodėl paminklą statai iš sniego? Juk anksčiau ar vėliau ištirps.“
„Viskas ištirps. Anksčiau ar vėliau“, – atsakiau turėdamas omenyje ne tik save, bet ir kelininkus, kurie tikrai turėtų pasistatyti paminklą, nes šiemet juos nepasiruošusius užklupo net du metų laikai – ir žiema, ir pavasaris.
