Tai istorija, kurioje susipina tragiški Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų įvykiai ir jų vertinimas šiais laikais. Jaunas žurnalistas vėlionio tėvo albume aptinka nuotrauką iš Amsterdamo, kurioje užfiksuotas žydų tautybės senelių kaimynas. Nusprendęs išsiaiškinti tėvo ryšį su nufotografuotu asmeniu ir parašyti apie tai straipsnį, nuvyksta į Amsterdamą. Istorija pasirodo visiškai kitokia, nei iš pradžių manė. Grįžta praeitis, mirtis tyko prie kiekvieno kampo, išgyvenimas tampa svarbiausiu tikslu, sunku atkirti, kas gelbėtojas, o kas išdavikas. Giminės istorija įgyja kriminalinio pasakojimo bruožų.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome romano ištrauką.
* * *
Katinas, sakytum, susitaikė su likimu – dar sykį gailiai sumiaukė ir, susisukęs į kamuoliuką pinto krepšio dugne, nuleido galvą ant letenėlių, tik pro įkypą siaurą plyšelį vokuose lyg ir žvelgė mėnulio pjautuvais virtusios akys.
Dviratį senis mynė neskubriai, monotoniškai, tarsi norėdamas palengvinti paskutinę savo draugo kelionę, – gatvės grindiniu riedantys ratai šiek tiek vibravo, katiną ne kratydami, o tik supdami krepšyje, ir netrukdė gal snausti, gal kažką sau katiniškai godoti. Senis, kaip ir katinas, nesidairė į šalis, nunarinęs galvą, atrodo, spoksojo į ratus. Vos vos lynojo, bet grindinio plytos pamažu drėko.
Prie tramvajaus priekinio lango stovinti mergina, kokių dvidešimties metų, stipriau suspaudė dešinėje rankoje laikomą voką ir įsmeigė akis į lėtai važiuojantį dviratininką su pritvirtintu pintu krepšiu, kuriame buvo galima įžiūrėti susirangiusį katiną. Kirs bėgius ar pirma praleis tramvajų? Pradėjo lynoti. Mergina suakmenėjusiu veidu gniaužė voką, nenuleisdama akių nuo dviratininko. Pirmieji lietaus lašai slydo tramvajaus lango stiklu.
Automobilis, važiuojantis palei bėgius, visai sulėtino greitį, trys jame sėdintys vyrai žiūrėjo ne į atriedantį tramvajų, su kuriuo tuoj prasilenks, o į kitoje geležinkelio linijos pusėje lėtai dviratį minantį senį su katinu krepšyje. Spės kirsti bėgius? Ne, turės stabtelėti.
Tuoj tramvajus dviratininką užstos, o gal per tą laiką jis apsisuks ir nuvažiuos kita kryptimi, dingdamas iš akiračio. Vyrai tylėjo, jie beveik nesikalbėjo ir visą kelią. Nelengva jiems susišnekėti – sėdintis šalia vairuotojo po ilgų pauzių vokiškai surezga tik vieną kitą sakinį, o angliškai klimpsta visi trys. Gelbsti gestai ir palingavimai galva „ja, ja...“. Ėmė lynoti. Keli dideli lašai nudryksta vagomis automobilio lango stiklu. Šalia vairuotojo sėdintis vyras pakelia nuo kelių fotoaparatą, nukreipia į dviratininką ir spragteli.
Aš 2004 metų rugsėjo 23 diena, Vilnius Kokia čia nuotrauka? Kas ten važiuoja dviračiu? – klausiu savęs, žiūrėdamas į tėvo fotoalbumui neįprastą vaizdą: nežinomas miestas, tikrai ne Lietuvoje, dviratininkas, jam kelią kerta tramvajus, fotografuota pro automobilio langą, kuriuo rieda lietaus lašai.
„Amsterdamas, 1994 metai, rugpjūtis“, – užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Jau beveik dešimt metų prabėgo... Kam tėvui reikėjo albume saugoti šią užfiksuotą akimirką, ką ji jam reiškė? Štai ir antra tokia pati nuotrauka, tik tramvajus arčiau ir dviratininkas labiau priartėjęs prie bėgių. Keista... Žinau, kad tėvas uždarbiavo Vokietijoje, gal dar ir 1994 metais, bet niekada nepasakojo, kad lankėsi ir Amsterdame... Tiesa, retai su juo visą šį dešimtmetį, kai paliko mamą, ir bendraudavau, aplankydavau per gimtadienį, dar per Kalėdas, kartais per Velykas. O gal jis nė nebuvo Amsterdame, gal tik kas nors atsiuntė šias nuotraukas? Tuomet juo labiau kam jam jos, kodėl saugojo? Negaliu atitraukti akių nuo nuotraukų. Smalsu. Kodėl nufotografuotas tas vyras? O gal jis tik atsitiktinai pakliuvo į Amsterdamo gatvės vaizdą? Įsižiūriu. Atrodo, kažkur mačiau tą žmogų. Reikia didinamojo stiklo. Lyg pastebėjau tarp tėvo rakandų besimėtančią lupą. Artėjant mirčiai silpo jo regėjimas.
Pasiknisęs virtuvės stalčiuje netrukau rasti. Grįžęs į dviejų pereinamųjų kambariukų chruščiovinės statybos buto saloną, susmengu sofoje. Išdidinus dviratininką matyti, kad krepšyje jis veža katiną. Nukreipiu lupą į tramvajų – priekinio vagono lange matyti stovinti mergina, kažką laikanti rankoje. Gal laišką? Vėl įsižiūriu į išdidintą dviratininko veidą. Aštrių skruostikaulių, smailo smakro, nenuplikęs, bet plaukai jau žili. Senyvas, gal net senas... Blausus vaizdas. Išdidinti fotopopieriaus pluoštai, o žmogaus bruožai apsitrynę. Vis dėlto kažkur jį jau mačiau... Na, taip, jau vartytuose tėvo popieriuose buvo šmėkštelėjęs šis vyras! Reikia versti iš naujo.
Tėvas prikaupė šūsnis popierių. Visokių atvirukų, vienas kitas laiškas, dabar tik pavarčiau ir atidėjau – kada nors prisirengsiu paskaityti. Tėvo antroji žmona leido pasiimti viską, kas man įdomu. „Juk žurnalistas...“ – mestelėjo. Jos sūnui, mano pusiniam broliui, tėvo popieriai nerūpi. Ko norėti – dar tik moksleivis. Kurioje jis klasėje? Atrodo, vienuoliktoje. Tuomet tuoj abiturientas. Su juo labai retai susitinku, galima sakyti, beveik visai nebendraujame.
Per laidotuves pasilabino, pasėdėjo prie karsto greta, per šermenis gal išvis nesikalbėjome ir išsiskyrėme kas sau. Mano motina, aišku, nėjo gedulingų pietų. Ir į kapines nevažiavo, tik prie karsto prieš išvežant pusvalandį pabuvo. Ji visai nutolo nuo tėvo. Ne šiandien – seniai. Gal vis dar pyksta ant jo, nors tiek metų prabėgo. Gal niekada ir nejautė didelio artumo. Kiek man buvo metų, kai tėvas išėjo? Matyt, devyneri. Pamenu, tada baigiau antrą klasę. Vasara, atostogos... Mama pasakė, kad tėvas daugiau mūsų namuose nesirodys.
Mažą pereinamų dviejų kambarių chruščiovinį butelį paliko mums – kaip du vandens lašai tokį pat, kokiame dabar vartau jo popierius. Bent tiek. Mama ten ir šiandien gyvena, jau viena, kai prieš trejetą metų išsikėliau į buvusiame bendrabutyje privatizuotą vieno kambario butą su kišenine virtuve ir tualetu su dušo kabina. Kol kas pakanka, o mama sako, kad jai vietos net per daug. Net užsiminė, jog keistųsi į vieno kambario, o pinigus atiduotų man, kad didesnį būstą įsigyčiau.
Bet kiek gautų? Niekai, tegul ten gyvena, o aš kaip nors. Kad chruščiovinių butukų į du butus neiškeisi be didelės priemokos, suprato ir tėvas, turbūt todėl ir sutiko palikti mums, o pats išėjo pas tą moterį. Reikėtų patikslinti: išvarė mama. Gal jis pats ir nebūtų išėjęs. Tačiau kai mama sužinojo, kad tėvo slapta pasija (ji vartojo piktesnį apibūdinimą, nors „kurva“, jos, bibliotekininkės, lūpose skambėjo neįprastai) jau laukiasi... Ir dar šeštas mėnuo, kiekvienam iš tolo matyti... Tiesa, ne ji pati pamatė. Geros moterėlės pakuždėjo, kad tėvo bendradarbė, dešimtmečiu jaunesnė buhalterė, jau vaikšto su įspūdingu pilvu, o visa darbovietė žino – tarp jų romanas užsimezgęs gal prieš porą metų... Ji viena gyveno šiame tuomet jau mirusios mamos bute.
Taigi tėvui buvo kur persikraustyti – į tokį patį, tik arčiau centro, Algirdo gatvėje. Dabar čia sėdžiu vienas, nes Aldona, tėvo žmona, vasaras mėgsta leisti iš tėvų paveldėtame sodo namelyje, jos sūnus, mano lyg ir brolis, nežinia kur išsibastęs, gal prie jūros, nepasiteiravau. Bute tylu, girdėti ant sienos kabančio laikrodžio tiksėjimas. Nejaučiu jokio apmaudo tėvui, nors vaikystėje pykau ant jo, kai išėjo iš namų. Pamažu nuoskauda atlėgo, mama nekurstė priešiškumo, neprieštaravo iš pradžių visai retiems mudviejų susitikimams, o maištingais laikomais paauglystės metais nežinia kodėl kiek padažnėjusiais. Gal tėvas jau rasdavo, apie ką kalbėtis, pakviesdavo į stadioną kartu pažiūrėti „Žalgirio“ futbolo rungtynes, nors ilgą laiką tik pasveikindavo gimtadienio proga.
Matyt, Aldona netrukdė, o gal net skatino, kad jis bendrautų su manimi, kvietė į svečius, jaučiau jos norą sutvirtinti mano ir jos sūnaus ryšius, tik nelabai pavyko. Pernelyg didelis metų skirtumas. Kai ateina paauglystė, sau atrodai jau visai vyras, o tas dar tik vaikų darželį lanko. Apie ką kalbėtis? Dabar jau užaugo ir vienintelis brolelis, bet vis vien nesuartėjome. Ko norėti – aš jau prieš trejetą metų baigiau žurnalistiką, o jis dar moksleivis. Pradėjęs studijuoti ir su tėvu vis rečiau bendravau – retsykiais susitikdavome per Kalėdas, Velykas, dar per gimtadienius... Tėvui, jaučiau, patiko, kad esu žurnalistas, gal net tuo kiek puikavosi. Jis pats didžiavosi, kad būdamas iš tremtinių šeimos sugebėjo įstoti ir baigti Kauno politechnikos institutą, tapti elektrotechnikos inžinieriumi. Dar prieš vesdamas mano mamą pagal paskyrimą įsidarbino Vilniaus „Elfos“ gamykloje ir ten dirbo iki įmonės bankroto.
Tada, jei gerai atsimenu, 1993 metais išvyko uždarbiauti į Vokietiją, grįžo po pusmečio ir vėl pradingo gal metams. Vėliau įsitaisė „Elfos“ patalpose atkurtoje kažkokių variklių gamybos bendrovėje ir ten inžinieriavo, galima sakyti, iki mirties – prieš porą metų susirgęs bronchų vėžiu nebuvo formaliai atleistas, tik vis tęsdavosi nedarbingumas.
Nežinau, ką jis veikė Vokietijoje, matyt, dirbdavo, kas pakliūdavo, bet pinigų parsivežė. Tais laikais mes vos sudurdavome galus, o jis laikėsi visai neblogai, man nupirkdavo šio bei to, kas mamai būdavo ne pagal kišenę. Dėkingas jam buvau už kedus, džinsus, muzikos grotuvą, jis ir pats nepamiršdavo to priminti, dar pridurdamas, kad visą gyvenimą ir alimentus stropiai mokėjo, kai kiti vyrai...
Tiek to, minėkime jį geruoju, galų gale ne pats blogiausias žmogus buvo. Ir dar mirė taip sunkiai... Nors gal niekada mirtis nebūna lengva. Nebuvau šalia tėvo, kai jis išleido paskutinį atodūsį, bet stropiai lankiau paskutinėje gyvenimo stotelėje – slaugos ligoninėje Vilkpėdėje.
Apie mirtį jis nekalbėdavo, niekada neužsimindavo ir kad serga vėžiu, nors diagnozės negalėjo nežinoti. Daktarai jam tiesiai nepasakė, kad metastazės plinta nesustabdomai, jis, keista, jų ir neklausinėdavo, gal vydamas tą žinią šalin, bet juk turėjo suprasti, kokie prasti reikalai, jei švitina Onkologijos institute. Kai būklė ėmė sparčiai blogėti, jį perkėlė į Vilkpėdės slaugyklą ir ėmė leisti morfiną.
Tėvas būdavo apdujęs, atėjus aplankyti pramerkdavo akis, pasakydavo vieną kitą žodį, dar porą savaičių keldavosi iš lovos, vėliau jau nebe. Žmogus, sakytum, subliūško: stambokas, kampuotas, gal nuo tremties žiemų rausvą atspalvį įgijęs veidas tapo prakaulus, papilkėjo, sukrito, pagilėjo raukšlės. Apkūnus jis niekada nebuvo, bet slaugos ligoninėje sunyko jo, vis dar tvirto vyro, raumenys, pageltusi rankų oda nutįso kaip senės. Net jo kartos vyrui visai įspūdingas šimto aštuoniasdešimties centimetrų ūgis akyse traukėsi. Atrodė, kad tuoj tuoj mirs, bet vis neskubėjo.
Prabėgo savaitė, antra, o jo būklė tarsi ir nesikeitė. Paskutinę tėvo gyvenimo dieną jį dar aplankiau. Pramerkė akis, paklausus, ko norėtų, staiga sušnabždėjo: „Alaus...“ Gydytojos atsiklausiau, kad tokio noro turbūt negalima išpildyti, bet ji atsakė: „Galite, koks jau čia skirtumas.“ Vis dėlto nupirkau nealkoholinio. Tėvas pasiurbčiojo pro šiaudelį, ištarė: „Skanu.“ Ir vėl tarsi nugrimzdo į save ar nebūtį, tik alsuojant kilnojosi krūtinė. Išėjau. Po valandos skambutis iš ligoninės: „Mirė jūsų tėvas.“
Dabar sėdžiu jo bute vienas, vartau popierius... Tikrai kažkur jau mačiau tą žmogų, nufotografuotą Amsterdame. Ar tik nešmėkštelėjo panašus veidas peržvelgtose tėvo nuotraukose? Reikia versti albumus iš naujo. Veidai, veidai, veidai... Tėvo tėvas – beveik nepažintas senelis Petras. Pradingo be žinios, kai man tebuvo septyneri ar aštuoneri. Vos kartą kitą jį regėjau, atmintyje išliko vienintelis prisiminimas: mane pakelia, pametėja aukštyn ir krintantį pagauna stiprios rankos, juokiuosi, žinau, kad tai mano senelis. Daugiau beveik nieko nepamenu.
Matyt, retai jis pas mus užsukdavo. Bėga albumo lapais tėvo jaunystės vaizdai. Apskurę, šimtasiūles vilkintys žmonės: trys vyrai, pora moterų. Viena jų turėtų būti senelė, kurios tik ši viena nuotrauka ir išlikusi. Matyt, iš Altajaus krašto, kur atsidūrė dar visai mažas tėvas, kai buvo ištremta visa jų šeima, išskyrus senelės brolį, žuvusį miške. O senelis Petras tuo metu kalėjo kažkur Komijoje.
Tiesa, Chruščiovui mirus jį išleido iš lagerio, ir jis sugebėjo atvykti į Altajų pas savo šeimą. Ne visiems lagerininkams taip pasisekė. Tėvas paauglystės sulaukė Altajuje. Šeima į Lietuvą grįžo jau be motinos. Niekados nematyta tėvo mama Gabrielė mirė tremtyje, ten ir palaidota. Vartau albumą ir apima keistas jausmas: atrodytų, tik dabar susipažįstu su tėvo šeima, kurios seniai nebėra. O to dviratininko iš Amsterdamo niekur nematyti... Bet gal ir ne nuotraukoje jis šmėkštelėjo...
Pala, pala, ar tik ne kažkokioje laikraščio iškarpoje? Užmečiau į ją akį, gerai neįsižiūrėjau, tik nusistebėjau, kam tėvui prireikė išsikirpti tą straipsnį ir įsidėti į voką tarp popierių. Perversiu iš naujo, daug laiko neatims. Eureka! Štai! Atrodo panašus žmogus į tą nuotraukoje. Iš kokio laikraščio? Iškarpos viršuje matyti užrašas „Komunistinis rytojus“, 1983 metų rugpjūčio 22 diena.
Iškirpta tik nuotrauka, po ja užrašas: „Partizanas Saliamonas Kacas lankosi tėvynėje.“ Kam tėvui ši iškarpa? Kokio rajono tas „Komunistinis rytojus“? Tėvas turi tritomę enciklopediją, nepatingėsiu paieškoti. Aha, Alytaus rajono. Na, iš ten, žinau, kilusi jo šeima... Bet kam jam ta straipsnelio apie kažkokį raudonąjį partizaną Saliamoną Kacą nuotrauka ir dar antra – iš Amsterdamo? Keista... Kas juos siejo? Kodėl tėvui tai atrodė svarbu, kad išsaugojo nuotraukas. Juo labiau kad jis, jaučiau, nemėgo žydų, o raudonasis partizanas Kacas, atrodo, priskirtinas šiai tautai. Sovietų laikais vengdavo apie juos išvis kalbėti, bet vėliau man, paaugliui, pasakodavo, kaip Kaune žydai rusų kariuomenę su gėlėmis sutiko, kad jų buvo pilna NKVD, kaip karui prasidėjus žiauriai nužudė lietuvius Rainiuose.
Ir Lietuvos komunistai daugiausia buvo žydai. Sykį, prisiminęs istorijos vadovėlyje išvardytų sovietinių vadovų pavardes, pasakiau, kad jie lyg buvę lietuviai, bet tėvas atkirto: užtat jų žmonos buvo žydės – ir Sniečkaus, ir kitų, be to, viskam iš tikrųjų vadovavo ne jie, o iš Maskvos atsiųsti žydai. „Jie visada buvo ir bus penktoji kolona, – tarsi išgirstu tėvo balsą jo buto tyloje.
– Todėl lietuviai ir keršijo jiems prasidėjus karui, o dabar mus kaltina“, – iš atminties įkyriai lindo jo žodžiai. Dar įsiminė jo pasakojimai, kaip po karo žydai užtūpė visas šiltas vietas, kaip neįsileisdavo į savo vadovaujamas įstaigas lietuvių ir priimdavo tik savus ten, kur alga būdavo geresnė ar galėjai ką sukombinuoti. Esą dar ilgai jų visur buvo pilna, viskam vadovavo, tik ilgainiui įstaigose atsirado daugiau lietuvių. Nepasimiršo šios tėvo istorijos pamokos, nors...
Dabar jau turėčiau ką jam atsakyti, norėtųsi su juo pasiginčyti. Tik kokia iš to būtų nauda? Žinau, tėvo pažiūrų niekas nepakeistų... Ne jo vieno buvo taip kietai užrūdijusios, kad nepasiduotų nė per milimetrą. Juo labiau stebina, kad jis domėjosi tuo raudonuoju partizanu Kacu.
Tėvas – tremtinys, kitokio pokario partizano sūnus. Įdomi mįslė. Gal vertėtų pamėginti įminti? Galbūt pavyktų ir ką nors parašyti. Pašnekinęs redaktorių turbūt gaučiau vieną kitą laisvą dieną pasiknaisioti. Kaip silpnas dvelksmas sukirbėjo ir nuojauta: o gal kartais senelio šeima padėjo tam žydui karo metais išsigelbėti? Tuomet būtų aišku, kodėl tėvas juo domėjosi. Šiais laikais visai paklausi tema...
2004 metų rugsėjo 27 diena, Vilnius Susegtą sunkų visų 1983 metų Alytaus rajono „Komunistinio rytojaus“ komplektą tėškus ant Mažvydo bibliotekos periodikos skaityklos salės stalo, saulės nušviestoje erdvėje pakibo dulkių debesis. Turbūt šio skaitalo seniai niekas nebuvo užsisakęs iš saugyklos. Atversti rugpjūčio numerius geriant dulkes užtruko porą minučių.
Štai ir dvidešimt antroji diena. Pageltusiuose laikraščio puslapiuose išniro tarp tėvo popierių jau matyta murzina nuotrauka: Saliamonas Kacas su trimis Alytaus rajono karo veteranais. Dar tvirtas vyras, nesudribęs, nenutukęs, o tada jis turėjo artėti prie šešiasdešimties, gal ir buvo pasiekęs. Veidą sunku įžvelgti. Beveik nenuplikęs, nuotrauka nespalvota – nesuprasi, ar plaukai tamsūs. Tikriausiai pražilęs.
Skruostikauliai išsišovę, veidas prakaulus, lūpos tvirtai suspaustos, nors lyg ir mėgina šyptelėti fotokamerai. Ir ką čia apie jį rašo? Aha, kalėjo Vilniaus gete, pabėgo, partizanavo... Jaunystėje, dar prieš karą, rašė eilėraščius. O, lietuviškai! Spausdinosi kultūros leidiniuose, bet vėliau turbūt užmetęs poeziją, nes apie jokias jo knygas neužsiminta. Gyveno Izraelyje, bet atvyko iš Olandijos...
Taip, dabar įsikūręs Amsterdame. Kada pasitraukė iš Lietuvos? Neaišku. Atrodo, seniai, dar pokariu, o ne Brežnevo laikais, kai pamažu žydams leista emigruoti. Aha, gyvenęs ir Lenkijoje. Matyt, kai lenkai iš Vilniaus krašto, gal ir spaudžiami, kėlėsi į istorinę tėvynę, ir jis kažkaip su jais išvyko. Kas dar čia apie jį parašyta? Alytuje lankėsi mokykloje, susitiko su moksleiviais, papasakojo apie kovas su fašistų okupantais, pabendravo su karo veteranais, su jais ir nusifotkino. Ir viskas?
Na, dar atsakydamas į „Komunistinio rytojaus“ korespondentės klausimą džiaugėsi, kaip išgražėjusi Tarybų Lietuva, esą sunkiai atpažįstąs gimtinę, kaip jaudinosi apsilankęs tėviškėje. O kur ji? Liepkalnis! Ten, iš kur kilusi ir tėvo giminė, kur gimė senelis Petras! Jis tikriausiai pažinojo Kacą. Gal čia ir slypi atsakymas, kodėl tėvas juo domėjosi, išsikirpo jo fotografiją iš laikraščio. Ir dar turėjo vėlesnę nuotrauką iš Amsterdamo. Gal ten buvo sutikęs Kacą? Bet kartu su juo nenusifotografavo... Keista. Tuo įdomiau. Koks ryšys tarp Kaco ir mano senelio – Birželio sukilimo dalyvio, pokario partizano, neaiškiomis aplinkybėmis rasto negyvo? Pala, pala... Kuriais metais jis žuvo? Ar tik ne 1983-iaisiais? O laikraštis tų metų rugpjūčio 22 dienos.
Reikės pasitikrinti, kada mirė senelis, bet lyg maždaug tuo laiku. Gal tai kažkaip susiję? Dar įdomiau. Gaila, kad tėvo nebepaklausi... Norisi trūks plyš išsiaiškinti. Galėtų apie tai ką nors ir parašyti. Vis dėlto seneliui po mirties suteiktas Kario savanorio vardas. O štai Kacas – raudonasis partizanas. Kur galėjo susikirsti jų keliai? Pokariu senelis partizanavo, o Kacas, atrodo, tada emigravo į Lenkiją. Gal susidūrė prieš karą ar karo metais? Bet ką senelis veikė per karą? Tėvas to nepasakodavo... Minėjo, kad drauge su broliu dvyniu Adolfu dalyvavo Birželio sukilime, o vėliau – nežinia, baltas lapas.
Apie senelio brolį nieko nežinau, tik kad artėjant rusams pasitraukė į Vokietiją, iš ten persikėlė į Braziliją, kaip girdėjęs iš tėvo, kirsti miškų. Ryšiai su Lietuvoje likusia gimine visiškai nutrūko. Tėvas lyg ir mėgino jau Brežnevo laikais per Raudonąjį Kryžių ieškoti dėdės, bet nieko nepešė. Apmaudu, kad neišklausinėjau jo nei apie senelį, nei apie šio brolį. Dar jie turėjo seserį, rodos, Stasę, bet apie ją išvis nieko nežinau.
Tik kad karui baigiantis pasigavo šiltinę, buvo išvežta į Alytaus ligoninę ir ten mirė. Nežinia kur palaidota, nes jau artėjo rusai, frontas buvo netoliese, niekam nerūpėjo ją perduoti artimiesiems. Tėvas sakė ieškojęs jos kapo, bet nieko nepešęs... Kaip tais laikais senelio šeima buvo maža – du broliai ir viena sesuo. Visi karo išbarstyti. Ir apie Kacą nedaug žinių. Kur dar galėčiau jų rasti? Nei tritomėje sovietinėje, nei vėlesnių laikų dvylikatomėje enciklopedijoje jis visai nepaminėtas. Kur ieškoti? Gal Lietuvos žydai apie jį yra rašę? Aha, senas Kauno žurnalistas Dovydas Traubergas, jau pensininkas, kažkokią knygą išleido.
Pavadinta lyg „Atmintis“ ar kažkaip panašiai. Valio! Beveik tiksliai prisiminiau – vadinasi „Atminties knyga“! Nesunkiai radau knygų kataloge. Tik vieną Traubergas ir parašė. Ne parašė, o sudarė. Pusvalandį teko laukti, kol knyga atkeliavo iš saugyklos. Pageltę lapai, bet nenutriušusi, retai vartyta. Išleista Atgimimo laikais, 1989 metais. Kaip tik tai, ko reikia, – yra pavardžių rodyklė. Štai ir Saliamonas Kacas! Net atskiras skyrelis jam skirtas. Gimęs 1920 metais... Dalyvavo Vilniaus geto sukilime... O, ir toks buvo! Negirdėjau, nors gal kažkur skaičiau, tik užsimiršo...
Per sukilimą pabėgęs iš geto įstojo į „Žalgirio“ partizanų būrį, kovojo iki Tarybų Lietuvos išvadavimo iš vokiškųjų okupantų... Neįprastai skamba, bet juk 1989 metų knyga, ko norėti, taip dar buvo priimta rašyti, neaiškinant, kad niekas mūsų neišvadavo, tik vieną okupaciją pakeitė kita. Kas dar? Poetas, publikavosi periodikoje – apie tai rašė ir „Komunistinis rytojus“. Po karo emigravo į Lenkiją, vėliau išvyko į Izraelį.
Rašoma, kad dabar gyvena Olandijoje, Amsterdame. O kuo dirbo Izraelyje? Išvis nė žodžio, kuo užsiėmė išvykęs iš Lietuvos. Gal dar gyvas? Knyga išleista prieš penkiolika metų, dabar jam būtų aštuoniasdešimt ketveri. Įmanoma sulaukti... Būtų įdomu pasikalbėti. Kaip jį rasti? Ogi per Traubergą. Gal žino adresą – jis ar kas iš jo pažįstamų. Gal Kacas palaiko ryšius su buvusiais sovietų partizanais ar su kuo nors iš Lietuvos žydų. Šiaip atrodo mįslinga asmenybė. Ką jis veikė Izraelyje, kodėl persikėlė į Olandiją?.. Kas tu, Saliamonai Kacai ?
Katinas, sakytum, susitaikė su likimu – dar sykį gailiai sumiaukė ir, susisukęs į kamuoliuką pinto krepšio dugne, nuleido galvą ant letenėlių, tik pro įkypą siaurą plyšelį vokuose lyg ir žvelgė mėnulio pjautuvais virtusios akys. Dviratį senis mynė neskubriai, monotoniškai, tarsi norėdamas palengvinti paskutinę savo draugo kelionę, – gatvės grindiniu riedantys ratai šiek tiek vibravo, katiną ne kratydami, o tik supdami krepšyje, ir netrukdė gal snausti, gal kažką sau katiniškai godoti. Senis, kaip ir katinas, nesidairė į šalis, nunarinęs galvą, atrodo, spoksojo į ra-tus. Vos vos lynojo, bet grindinio plytos pamažu drėko. Prie tramvajaus priekinio lango stovinti mergina, kokių dvidešimties metų, stipriau suspaudė dešinėje rankoje laikomą voką ir įsmeigė akis į lėtai važiuojantį dviratininką su pritvirtintu pintu krepšiu, kuriame buvo galima įžiūrėti susirangiusį katiną. Kirs bėgius ar pirma praleis tramvajų? Pradėjo lynoti.
Mergina suakmenėjusiu veidu gniaužė voką, nenuleisdama akių nuo dviratininko. Pirmieji lietaus lašai slydo tramvajaus lango stiklu. Automobilis, važiuojantis palei bėgius, visai sulėtino greitį, trys jame sėdintys vyrai žiūrėjo ne į atriedantį tramvajų, su kuriuo tuoj prasilenks, o į kitoje geležinkelio linijos pusėje lėtai dviratį minantį senį su katinu krepšyje. Spės kirsti bėgius? Ne, turės stabtelėti.
Tuoj tramvajus dviratininką užstos, o gal per tą laiką jis apsisuks ir nuvažiuos kita kryptimi, dingdamas iš akiračio. Vyrai tylėjo, jie beveik nesikalbėjo ir visą kelią. Nelengva jiems susišnekėti – sėdintis šalia vairuotojo po ilgų pauzių vokiškai surezga tik vieną kitą sakinį, o angliškai klimpsta visi trys. Gelbsti gestai ir palingavimai galva „ja, ja...“. Ėmė lynoti. Keli dideli lašai nudryksta vagomis automobilio lango stiklu. Šalia vairuotojo sėdintis vyras pakelia nuo kelių fotoaparatą, nukreipia į dviratininką ir spragteli.
Aš 2004 metų rugsėjo 23 diena, Vilnius Kokia čia nuotrauka? Kas ten važiuoja dviračiu? – klausiu savęs, žiūrėdamas į tėvo fotoalbumui neįprastą vaizdą: nežinomas miestas, tikrai ne Lietuvoje, dviratininkas, jam kelią kerta tramvajus, fotografuota pro automobilio langą, kuriuo rieda lietaus lašai. „Amsterdamas, 1994 metai, rugpjūtis“, – užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Jau beveik dešimt metų prabėgo...
Kam tėvui reikėjo albume saugoti šią užfiksuotą akimirką, ką ji jam reiškė? Štai ir antra tokia pati nuotrauka, tik tramvajus arčiau ir dviratininkas labiau priartėjęs prie bėgių. Keista... Žinau, kad tėvas uždarbiavo Vokietijoje, gal dar ir 1994 metais, bet niekada nepasakojo, kad lankėsi ir Amsterdame... Tiesa, retai su juo visą šį dešimtmetį, kai paliko mamą, ir bendraudavau, aplankydavau per gimtadienį, dar per Kalėdas, kartais per Velykas. O gal jis nė nebuvo Amsterdame, gal tik kas nors atsiuntė šias nuotraukas? Tuomet juo labiau kam jam jos, kodėl saugojo?
Negaliu atitraukti akių nuo nuotraukų. Smalsu. Kodėl nufotografuotas tas vyras? O gal jis tik atsitiktinai pakliuvo į Amsterdamo gatvės vaizdą? Įsižiūriu. Atrodo, kažkur mačiau tą žmogų. Reikia didinamojo stiklo. Lyg pastebėjau tarp tėvo rakandų besimėtančią lupą. Artėjant mirčiai silpo jo regėjimas. Pasiknisęs virtuvės stalčiuje netrukau rasti. Grįžęs į dviejų pereinamųjų kambariukų chruščiovinės statybos buto saloną, susmengu sofoje. Išdidinus dviratininką matyti, kad krepšyje jis veža katiną. Nukreipiu lupą į tramvajų – priekinio vagono lange matyti stovinti mergina, kažką laikanti rankoje. Gal laišką? Vėl įsižiūriu į išdidintą dviratininko veidą. Aštrių skruostikaulių, smailo smakro, nenuplikęs, bet plaukai jau žili. Senyvas, gal net senas...
Blausus vaizdas. Išdidinti fotopopieriaus pluoštai, o žmogaus bruožai apsitrynę. Vis dėlto kažkur jį jau mačiau... Na, taip, jau vartytuose tėvo popieriuose buvo šmėkštelėjęs šis vyras! Reikia versti iš naujo. Tėvas prikaupė šūsnis popierių. Visokių atvirukų, vienas kitas laiškas, dabar tik pavarčiau ir atidėjau – kada nors prisirengsiu paskaityti. Tėvo antroji žmona leido pasiimti viską, kas man įdomu. „Juk žurnalistas...“ – mestelėjo. Jos sūnui, mano pusiniam broliui, tėvo popieriai nerūpi. Ko norėti – dar tik moksleivis. Kurioje jis klasėje? Atrodo, vienuoliktoje. Tuomet tuoj abiturientas.
Su juo labai retai susitinku, galima sakyti, beveik visai nebendraujame. Per laidotuves pasilabino, pasėdėjo prie karsto greta, per šermenis gal išvis nesikalbėjome ir išsiskyrėme kas sau. Mano motina, aišku, nėjo gedulingų pietų. Ir į kapines nevažiavo, tik prie karsto prieš išvežant pusvalandį pabuvo. Ji visai nutolo nuo tėvo. Ne šiandien – seniai. Gal vis dar pyksta ant jo, nors tiek metų prabėgo. Gal niekada ir nejautė didelio artumo. Kiek man buvo metų, kai tėvas išėjo? Matyt, devyneri. Pamenu, tada baigiau antrą klasę. Vasara, atostogos...
Mama pasakė, kad tėvas daugiau mūsų namuose nesirodys. Mažą pereinamų dviejų kambarių chruščiovinį butelį paliko mums – kaip du vandens lašai tokį pat, kokiame dabar vartau jo popierius. Bent tiek. Mama ten ir šiandien gyvena, jau viena, kai prieš trejetą metų išsikėliau į buvusiame bendrabutyje privatizuotą vieno kambario butą su kišenine virtuve ir tualetu su dušo kabina. Kol kas pakanka, o mama sako, kad jai vietos net per daug. Net užsiminė, jog keistųsi į vieno kambario, o pinigus atiduotų man, kad didesnį būstą įsigyčiau. Bet kiek gautų? Niekai, tegul ten gyvena, o aš kaip nors. Kad chruščiovinių butukų į du butus neiškeisi be didelės priemokos, suprato ir tėvas, turbūt todėl ir sutiko palikti mums, o pats išėjo pas tą moterį.
Reikėtų patikslinti: išvarė mama. Gal jis pats ir nebūtų išėjęs. Tačiau kai mama sužinojo, kad tėvo slapta pasija (ji vartojo piktesnį apibūdinimą, nors „kurva“, jos, bibliotekininkės, lūpose skambėjo neįprastai) jau laukiasi... Ir dar šeštas mėnuo, kiekvienam iš tolo matyti... Tiesa, ne ji pati pamatė. Geros moterėlės pakuždėjo, kad tėvo bendradarbė, dešimtmečiu jaunesnė buhalterė, jau vaikšto su įspūdingu pilvu, o visa darbovietė žino – tarp jų romanas užsimezgęs gal prieš porą metų... Ji viena gyveno šiame tuomet jau mirusios mamos bute.
Taigi tėvui buvo kur persikraustyti – į tokį patį, tik arčiau centro, Algirdo gatvėje. Dabar čia sėdžiu vienas, nes Aldona, tėvo žmona, vasaras mėgsta leisti iš tėvų paveldėtame sodo namelyje, jos sūnus, mano lyg ir brolis, nežinia kur išsibastęs, gal prie jūros, nepasiteiravau. Bute tylu, girdėti ant sienos kabančio laikrodžio tiksėjimas. Nejaučiu jokio apmaudo tėvui, nors vaikystėje pykau ant jo, kai išėjo iš namų. Pamažu nuoskauda atlėgo, mama nekurstė priešiškumo, neprieštaravo iš pradžių visai retiems mudviejų susitikimams, o maištingais laikomais paauglystės metais nežinia kodėl kiek padažnėjusiais.
Gal tėvas jau rasdavo, apie ką kalbėtis, pakviesdavo į stadioną kartu pažiūrėti „Žalgirio“ futbolo rungtynes, nors ilgą laiką tik pasveikindavo gimtadienio proga. Matyt, Aldona netrukdė, o gal net skatino, kad jis bendrautų su manimi, kvietė į svečius, jaučiau jos norą sutvirtinti mano ir jos sūnaus ryšius, tik nelabai pavyko. Pernelyg didelis metų skirtumas. Kai ateina paauglystė, sau atrodai jau visai vyras, o tas dar tik vaikų darželį lanko. Apie ką kalbėtis? Dabar jau užaugo ir vienintelis brolelis, bet vis vien nesuartėjome. Ko norėti – aš jau prieš trejetą metų baigiau žurnalistiką, o jis dar moksleivis. Pradėjęs studijuoti ir su tėvu vis rečiau bendravau – retsykiais susitikdavome per Kalėdas, Velykas, dar per gimtadienius...
Tėvui, jaučiau, patiko, kad esu žurnalistas, gal net tuo kiek puikavosi. Jis pats didžiavosi, kad būdamas iš tremtinių šeimos sugebėjo įstoti ir baigti Kauno politechnikos institutą, tapti elektrotechnikos inžinieriumi. Dar prieš vesdamas mano mamą pagal paskyrimą įsidarbino Vilniaus „Elfos“ gamykloje ir ten dirbo iki įmonės bankroto. Tada, jei gerai atsimenu, 1993 metais išvyko uždarbiauti į Vokietiją, grįžo po pusmečio ir vėl pradingo gal metams. Vėliau įsitaisė „Elfos“ patalpose atkurtoje kažkokių variklių gamybos bendrovėje ir ten inžinieriavo, galima sakyti, iki mirties – prieš porą metų susirgęs bronchų vėžiu nebuvo formaliai atleistas, tik vis tęsdavosi nedarbingumas. Nežinau, ką jis veikė Vokietijoje, matyt, dirbdavo, kas pakliūdavo, bet pinigų parsivežė. Tais laikais mes vos sudurdavome galus, o jis laikėsi visai neblogai, man nupirkdavo šio bei to, kas mamai būdavo ne pagal kišenę.
Dėkingas jam buvau už kedus, džinsus, muzikos grotuvą, jis ir pats nepamiršdavo to priminti, dar pridurdamas, kad visą gyvenimą ir alimentus stropiai mokėjo, kai kiti vyrai... Tiek to, minėkime jį geruoju, galų gale ne pats blogiausias žmogus buvo. Ir dar mirė taip sunkiai... Nors gal niekada mirtis nebūna lengva. Nebuvau šalia tėvo, kai jis išleido paskutinį atodūsį, bet stropiai lankiau paskutinėje gyvenimo stotelėje – slaugos ligoninėje Vilkpėdėje. Apie mirtį jis nekalbėdavo, niekada neužsimindavo ir kad serga vėžiu, nors diagnozės negalėjo nežinoti.
Daktarai jam tiesiai nepasakė, kad metastazės plinta nesustabdomai, jis, keista, jų ir neklausinėdavo, gal vydamas tą žinią šalin, bet juk turėjo suprasti, kokie prasti reikalai, jei švitina Onkologijos institute. Kai būklė ėmė sparčiai blogėti, jį perkėlė į Vilkpėdės slaugyklą ir ėmė leisti morfiną. Tėvas būdavo apdujęs, atėjus aplankyti pramerkdavo akis, pasakydavo vieną kitą žodį, dar porą savaičių keldavosi iš lovos, vėliau jau nebe. Žmogus, sakytum, subliūško: stambokas, kampuotas, gal nuo tremties žiemų rausvą atspalvį įgijęs veidas tapo prakaulus, papilkėjo, sukrito, pagilėjo raukšlės.
Apkūnus jis niekada nebuvo, bet slaugos ligoninėje sunyko jo, vis dar tvirto vyro, raumenys, pageltusi rankų oda nutįso kaip senės. Net jo kartos vyrui visai įspūdingas šimto aštuoniasdešimties centimetrų ūgis akyse traukėsi. Atrodė, kad tuoj tuoj mirs, bet vis neskubėjo. Prabėgo savaitė, antra, o jo būklė tarsi ir nesikeitė. Paskutinę tėvo gyvenimo dieną jį dar aplankiau. Pramerkė akis, paklausus, ko norėtų, staiga sušnabždėjo: „Alaus...“ Gydytojos atsiklausiau, kad tokio noro turbūt negalima išpildyti, bet ji atsakė: „Galite, koks jau čia skirtumas.“ Vis dėlto nupirkau nealkoholinio.
Tėvas pasiurbčiojo pro šiaudelį, ištarė: „Skanu.“ Ir vėl tarsi nugrimzdo į save ar nebūtį, tik alsuojant kilnojosi krūtinė. Išėjau. Po valandos skambutis iš ligoninės: „Mirė jūsų tėvas.“ Dabar sėdžiu jo bute vienas, vartau popierius... Tikrai kažkur jau mačiau tą žmogų, nufotografuotą Amsterdame. Ar tik nešmėkštelėjo panašus veidas peržvelgtose tėvo nuotraukose? Reikia versti albumus iš naujo. Veidai, veidai, veidai...
Tėvo tėvas – beveik nepažintas senelis Petras. Pradingo be žinios, kai man tebuvo septyneri ar aštuoneri. Vos kartą kitą jį regėjau, atmintyje išliko vienintelis prisiminimas: mane pakelia, pametėja aukštyn ir krintantį pagauna stiprios rankos, juokiuosi, žinau, kad tai mano senelis. Daugiau beveik nieko nepamenu. Matyt, retai jis pas mus užsukdavo. Bėga albumo lapais tėvo jaunystės vaizdai.
Apskurę, šimtasiūles vilkintys žmonės: trys vyrai, pora moterų. Viena jų turėtų būti senelė, kurios tik ši viena nuotrauka ir išlikusi. Matyt, iš Altajaus krašto, kur atsidūrė dar visai mažas tėvas, kai buvo ištremta visa jų šeima, išskyrus senelės brolį, žuvusį miške. O senelis Pet– ras tuo metu kalėjo kažkur Komijoje. Tiesa, Chruščiovui mirus jį išleido iš lagerio, ir jis sugebėjo atvykti į Altajų pas savo šeimą. Ne visiems lagerininkams taip pasisekė. Tėvas paauglystės sulaukė Altajuje. Šeima į Lietuvą grįžo jau be motinos. Niekados nematyta tėvo mama Gabrielė mirė tremtyje, ten ir palaidota. Vartau albumą ir apima keistas jausmas: atrodytų, tik dabar susipažįstu su tėvo šeima, kurios seniai nebėra. O to dviratininko iš Amsterdamo niekur nematyti... Bet gal ir ne nuotraukoje jis šmėkštelėjo...
Pala, pala, ar tik ne kažkokioje laikraščio iškarpoje? Užmečiau į ją akį, gerai neįsižiūrėjau, tik nusistebėjau, kam tėvui prireikė išsikirpti tą straipsnį ir įsidėti į voką tarp popierių. Perversiu iš naujo, daug laiko neatims. Eureka! Štai! Atrodo panašus žmogus į tą nuotraukoje. Iš kokio laikraščio? Iškarpos viršuje matyti užrašas „Komunistinis rytojus“, 1983 metų rugpjūčio 22 diena. Iškirpta tik nuotrauka, po ja užrašas: „Partizanas Saliamonas Kacas lankosi tėvynėje.“ Kam tėvui ši iškarpa? Kokio rajono tas „Komunistinis rytojus“? Tėvas turi tritomę enciklopediją, nepatingėsiu paieškoti. Aha, Alytaus rajono. Na, iš ten, žinau, kilusi jo šeima...
Bet kam jam ta straipsnelio apie kažkokį raudonąjį partizaną Saliamoną Kacą nuotrauka ir dar antra – iš Amsterdamo? Keista... Kas juos siejo? Kodėl tėvui tai atrodė svarbu, kad išsaugojo nuotraukas. Juo labiau kad jis, jaučiau, nemėgo žydų, o raudonasis partizanas Kacas, atrodo, priskirtinas šiai tautai. Sovietų laikais vengdavo apie juos išvis kalbėti, bet vėliau man, paaugliui, pasakodavo, kaip Kaune žydai rusų kariuomenę su gėlėmis sutiko, kad jų buvo pilna NKVD, kaip karui prasidėjus žiauriai nužudė lietuvius Rainiuose. Ir Lietuvos komunistai daugiausia buvo žydai.
Sykį, prisiminęs istorijos vadovėlyje išvardytų sovietinių vadovų pavardes, pasakiau, kad jie lyg buvę lietuviai, bet tėvas atkirto: užtat jų žmonos buvo žydės – ir Sniečkaus, ir kitų, be to, viskam iš tikrųjų vadovavo ne jie, o iš Maskvos atsiųsti žydai. „Jie visada buvo ir bus penktoji kolona, – tarsi išgirstu tėvo balsą jo buto tyloje. – Todėl lietuviai ir keršijo jiems prasidėjus karui, o dabar mus kaltina“, – iš atminties įkyriai lindo jo žodžiai.
Dar įsiminė jo pasakojimai, kaip po karo žydai užtūpė visas šiltas vietas, kaip neįsileisdavo į savo vadovaujamas įstaigas lietuvių ir priimdavo tik savus ten, kur alga būdavo geresnė ar galėjai ką sukombinuoti. Esą dar ilgai jų visur buvo pilna, viskam vadovavo, tik ilgainiui įstaigose atsirado daugiau lietuvių. Nepasimiršo šios tėvo istorijos pamokos, nors... Dabar jau turėčiau ką jam atsakyti, norėtųsi su juo pasiginčyti. Tik kokia iš to būtų nauda? Žinau, tėvo pažiūrų niekas nepakeistų...
Ne jo vieno buvo taip kietai užrūdijusios, kad nepasiduotų nė per milimetrą. Juo labiau stebina, kad jis domėjosi tuo raudonuoju partizanu Kacu. Tėvas – tremtinys, kitokio pokario partizano sūnus. Įdomi mįslė. Gal vertėtų pamėginti įminti? Galbūt pavyktų ir ką nors parašyti. Pašnekinęs redaktorių turbūt gaučiau vieną kitą laisvą dieną pasiknaisioti. Kaip silpnas dvelksmas sukirbėjo ir nuojauta: o gal kartais senelio šeima padėjo tam žydui karo metais išsigelbėti?
Tuomet būtų aišku, kodėl tėvas juo domėjosi. Šiais laikais visai paklausi tema... 2004 metų rugsėjo 27 diena, Vilnius Susegtą sunkų visų 1983 metų Alytaus rajono „Komunistinio rytojaus“ komplektą tėškus ant Mažvydo bibliotekos periodikos skaityklos salės stalo, saulės nušviestoje erdvėje pakibo dulkių debesis. Turbūt šio skaitalo seniai niekas nebuvo užsisakęs iš saugyklos. Atversti rugpjūčio numerius geriant dulkes užtruko porą minučių. Štai ir dvidešimt antroji diena. Pageltusiuose laikraščio puslapiuose išniro tarp tėvo popierių jau matyta murzina nuotrauka: Saliamonas Kacas su trimis Alytaus rajono karo veteranais.
Dar tvirtas vyras, nesudribęs, nenutukęs, o tada jis turėjo artėti prie šešiasdešimties, gal ir buvo pasiekęs. Veidą sunku įžvelgti. Beveik nenuplikęs, nuotrauka nespalvota – nesuprasi, ar plaukai tamsūs. Tikriausiai pražilęs. Skruostikauliai išsišovę, veidas prakaulus, lūpos tvirtai suspaustos, nors lyg ir mėgina šyptelėti fotokamerai. Ir ką čia apie jį rašo? Aha, kalėjo Vilniaus gete, pabėgo, partizanavo...
Jaunystėje, dar prieš karą, rašė eilėraščius. O, lietuviškai! Spausdinosi kultūros leidiniuose, bet vėliau turbūt užmetęs poeziją, nes apie jokias jo knygas neužsiminta. Gyveno Izraelyje, bet atvyko iš Olandijos... Taip, dabar įsikūręs Amsterdame. Kada pasitraukė iš Lietuvos? Neaišku. Atrodo, seniai, dar pokariu, o ne Brežnevo laikais, kai pamažu žydams leista emigruoti.
Aha, gyvenęs ir Lenkijoje. Matyt, kai lenkai iš Vilniaus krašto, gal ir spaudžiami, kėlėsi į istorinę tėvynę, ir jis kažkaip su jais išvyko. Kas dar čia apie jį parašyta? Alytuje lankėsi mokykloje, susitiko su moksleiviais, papasakojo apie kovas su fašistų okupantais, pabendravo su karo veteranais, su jais ir nusifotkino. Ir viskas? Na, dar atsakydamas į „Komunistinio rytojaus“ korespondentės klausimą džiaugėsi, kaip išgražėjusi Tarybų Lietuva, esą sunkiai atpažįstąs gimtinę, kaip jaudinosi apsilankęs tėviškėje. O kur ji? Liepkalnis! Ten, iš kur kilusi ir tėvo giminė, kur gimė senelis Petras! Jis tikriausiai pažinojo Kacą.
Gal čia ir slypi atsakymas, kodėl tėvas juo domėjosi, išsikirpo jo fotografiją iš laikraščio. Ir dar turėjo vėlesnę nuotrauką iš Amsterdamo. Gal ten buvo sutikęs Kacą? Bet kartu su juo nenusifotografavo... Keista. Tuo įdomiau. Koks ryšys tarp Kaco ir mano senelio – Birželio sukilimo dalyvio, pokario partizano, neaiškiomis aplinkybėmis rasto negyvo? Pala, pala... Kuriais metais jis žuvo? Ar tik ne 1983-iaisiais? O laikraštis tų metų rugpjūčio 22 dienos. Reikės pasitikrinti, kada mirė senelis, bet lyg maždaug tuo laiku. Gal tai kažkaip susiję? Dar įdomiau.
Gaila, kad tėvo nebepaklausi... Norisi trūks plyš išsiaiškinti. Galėtų apie tai ką nors ir parašyti. Vis dėlto seneliui po mirties suteiktas Kario savanorio vardas. O štai Kacas – raudonasis partizanas. Kur galėjo susikirsti jų keliai? Pokariu senelis partizanavo, o Kacas, atrodo, tada emigravo į Lenkiją. Gal susidūrė prieš karą ar karo metais? Bet ką senelis veikė per karą? Tėvas to nepasakodavo... Minėjo, kad drauge su broliu dvyniu Adolfu dalyvavo Birželio sukilime, o vėliau – nežinia, baltas lapas. Apie senelio brolį nieko nežinau, tik kad artėjant rusams pasitraukė į Vokietiją, iš ten persikėlė į Braziliją, kaip girdėjęs iš tėvo, kirsti miškų.
Ryšiai su Lietuvoje likusia gimine visiškai nutrūko. Tėvas lyg ir mėgino jau Brežnevo laikais per Raudonąjį Kryžių ieškoti dėdės, bet nieko nepešė. Apmaudu, kad neišklausinėjau jo nei apie senelį, nei apie šio brolį. Dar jie turėjo seserį, rodos, Stasę, bet apie ją išvis nieko nežinau. Tik kad karui baigiantis pasigavo šiltinę, buvo išvežta į Alytaus ligoninę ir ten mirė. Nežinia kur palaidota, nes jau artėjo rusai, frontas buvo netoliese, niekam nerūpėjo ją perduoti artimiesiems. Tėvas sakė ieškojęs jos kapo, bet nieko nepešęs...
Kaip tais laikais senelio šeima buvo maža – du broliai ir viena sesuo. Visi karo išbarstyti. Ir apie Kacą nedaug žinių. Kur dar galėčiau jų rasti? Nei tritomėje sovietinėje, nei vėlesnių laikų dvylikatomėje enciklopedijoje jis visai nepaminėtas. Kur ieškoti? Gal Lietuvos žydai apie jį yra rašę? Aha, senas Kauno žurnalistas Dovydas Traubergas, jau pensininkas, kažkokią knygą išleido. Pavadinta lyg „Atmintis“ ar kažkaip panašiai. Valio!
Beveik tiksliai prisiminiau – vadinasi „Atminties knyga“! Nesunkiai radau knygų kataloge. Tik vieną Traubergas ir parašė. Ne parašė, o sudarė. Pusvalandį teko laukti, kol knyga atkeliavo iš saugyklos. Pageltę lapai, bet nenutriušusi, retai vartyta. Išleista Atgimimo laikais, 1989 metais. Kaip tik tai, ko reikia, – yra pavardžių rodyklė. Štai ir Saliamonas Kacas! Net atskiras skyrelis jam skirtas. Gimęs 1920 metais... Dalyvavo Vilniaus geto sukilime... O, ir toks buvo! Negirdėjau, nors gal kažkur skaičiau, tik užsimiršo... Per sukilimą pabėgęs iš geto įstojo į „Žalgirio“ partizanų būrį, kovojo iki Tarybų Lietuvos išvadavimo iš vokiškųjų okupantų... Neįprastai skamba, bet juk 1989 metų knyga, ko norėti, taip dar buvo priimta rašyti, neaiškinant, kad niekas mūsų neišvadavo, tik vieną okupaciją pakeitė kita. Kas dar? Poetas, publikavosi periodikoje – apie tai rašė ir „Komunistinis rytojus“.
Po karo emigravo į Lenkiją, vėliau išvyko į Izraelį. Rašoma, kad dabar gyvena Olandijoje, Amsterdame. O kuo dirbo Izraelyje? Išvis nė žodžio, kuo užsiėmė išvykęs iš Lietuvos. Gal dar gyvas? Knyga išleista prieš penkiolika metų, dabar jam būtų aštuoniasdešimt ketveri. Įmanoma sulaukti...
Būtų įdomu pasikalbėti. Kaip jį rasti? Ogi per Traubergą. Gal žino adresą – jis ar kas iš jo pažįstamų. Gal Kacas palaiko ryšius su buvusiais sovietų partizanais ar su kuo nors iš Lietuvos žydų. Šiaip atrodo mįslinga asmenybė. Ką jis veikė Izraelyje, kodėl persikėlė į Olandiją?.. Kas tu, Saliamonai Kacai ?
