Tarpukario restoranuose skambantys grafinai su krupniku, pokario badmečiu nosies šnerves plėšiantis skilandžio kvapas, Kauną siaubiantis ir perpus namus plėšiantis Nemuno potvynis. „Baltieji prieš juoduosius“ – kinematografiška kone du šimtmečius aprėpianti likimų galerija ir dramatiškiausi mūsų istorijos momentai iki pat šių dienų. Rašytoja pripažįsta, kad šiandien visiška fikcija nebeveikia, tad romano istoriją sudėliojo iš daugybės kruopščiai rinktų faktų, istorijų ir likimų.
– Kai prieš šešerius metus gavote Nacionalinę kultūros ir meno premiją, sakėte, kad už metų ar dvejų pasirodys romanas. Štai praėjo kiek daugiau laiko. Vadinasi, rašote nelengvai? Kiek kartų perrašėte šį romaną? Ar sunkiau susidoroti su romano žanru?
– Prisimenu, kaip Lietuvon atvykusi viena rusų rašytoja, populiarių romanų autorė (tai laikais į tokius žiūrėjome su šiokia tokia panieka, kaip į rašančius netikrą literatūrą), Menininkų rūmuose pasakojo apie savo rašymą: kiekvieną rytą devintai valandai ji važiuoja dirbti į biurą. Biuras man padarė įspūdį, gal kad su „tikrąja“ kūryba atrodė nesuderinamas, tik su įvaldytu amatu ir pinigų kalimu. Dabar jau suderinamas (žmogus turi savo erdvę, kur niekas netrukdo), tik aš, deja, taip nedirbu. Turiu omeny – taip metodiškai, nuo devynių ryto iki penkių vakaro. Prie teksto galiu neprisėsti mėnesiais, o paskui sėdėti, kol užsvyla pakaušis.
Pagaliau romanui reikia perkasti daug šlako, kad surastum kelias vertingas smiltis – vieną teksto eilutę. Reikia kuistis archyvuose, knygose, senoje spaudoje ir žinynuose, svetimų fotografijų albumuose, o tai, ką kas papasakojo, tikrinti pertikrinti, nes atmintis ir šlubuoja, ir meluoja. Skambinti, klausti, išsėdėti pas žmogų penkias valandas klausantis istorijų ir tik paskutinį pusvalandį paskubom išgirsti, ko tau iš tikro reikėjo ir dėl ko čia atėjai. Visa tai suryja begalę laiko, ir tada tavo „metai ar dveji“ išsisklaido kaip dūmai, neblaškomi vėjo.
Pritariu Olgai Tokarczuk, kad romano rašymas – tai sunkus, pasikartojantis, režimo reikalaujantis ir dažnai nuobodus darbas. Taip, nuobodus, nes ilgai išlaikyti tą pačią kūrybinę įtampą sunku, turi planuoti darbus toli į priekį. Žodžiu, turi persikelti šiek tiek į biurą. O gerą bet ką, nesvarbu, kas tai – romanas ar novelė – parašyti, žinoma, kad nelengva. Viso romano neperrašinėjau, bet kai kurias jo novelines mikrostruktūras – taip. Čia fanatizmo stoka niekada nesiskundžiau.
– „Baltieji prieš juoduosius“ – istorinė saga, kelių kartų giminės istorija, kuri pagrįsta realiomis 5 šeimų istorijomis. Kaip tos istorijos atsirado jūsų akiratyje? Sakote, kad nenorėjote pasakoti vien savo šeimos istorijos.
– Yra čia kai ko ir iš mano šeimos istorijos, bet tik kai ko, nedaug. Kaip minėjau, iš visų pasviečių rinkau po gabaliuką, po grūdą. Ne tik istorijas, laikmečio ženklus. Gavau vienos nuostabios moters Gražinutės Kaušinienės iš mano gimtųjų vietų atminties archyvus, kur ji suregistravusi, kas kur gyveno, kiek ir kokių vaikų susilaukė, kada kas mirė, ką pasakojamu laikotarpiu žmonės dirbo, valgė, avėjo, vilkėjo. Ji užfiksavo neįtikėtinų dalykų, tarkim, kaip per Pirmąjį pasaulinį žmonės drabužius siūdinosi iš parašiutų audinio, o per Antrąjį – iš vokiškų šinelių, nudažytų vyšnine spalva, kad neatsiduotų karu. Rašytojui tai klondaikai, belieka užkurti vaizduotę.
– Įdomu, koks tas fikcijos ir faktų santykis romane? Kiek leidote vaizduotei keliauti tolyn su tomis realiomis istorijomis?
– Šitai paaiškinti sunku ir, ko gero, neįmanoma. Kaip paaiškinti cheminį vienų medžiagų virsmą kitomis, kai iš rūdos išgaunamas metalas, o paprastas metalas paverčiamas tauriuoju? Tos ribos, kada viena virsta kitu, ir pati nežinai. Tiesiog plikas faktas, taip pat ir istorinis, visuotinis, kurį, rodos, atmintinai žino kiekvienas, apauga tavo vaizduote, ir tada virsta vienetiniu. Unikaliu. Arba netampa.
Atmintis veikia labai įdomiai. Balina, juodina. Veikia savęs išteisinimo mechanizmai: neatsimeni to, kas tau nemalonu, o kas malonu – išdidini, išputi ir su ta iliuzija gyveni kaip su tikrenybe... Visos tos istorijos ir jų variacijos man buvo be galo įdomios. Na, pagaliau ir turėdamas prototipą, juk nenurašinėji žmogaus nuo galvos iki kojų, taip pat ir jo istorijos. Durstai, dėlioji, perkuri.
– Kai kurie romano motyvai tokie kinematografiški – prieš akis matai tarsi filmą. Įdomu, o kinas jus įkvepia?
– Susimąstai žmogus, kas įkvepia. Nubudus rytą, mane ėmė įkvėpti (anksčiau to nebuvo) žinojimas ir pojūčiai, kad matau, kad girdžiu, kad užuodžiu, kad turiu abi rankas, ir abi veikia, kad tuoj atsikelsiu ir savomis kojomis nueisiu į „Rimi“ nusipirkti šviežių kruasanų, kad dar nespėjau užmiršti, ką vakar veikiau, kur buvau, su kuo kalbėjau... Na, o tada jau ir kiti menai. Muziką labai mėgstu. Ir dailę. Ir kiną.
Kinematografiški vaizdai todėl, kad rašydama turiu viską matyti savo akyse tarsi filmą: personažus, nors jie sudurstyti iš kelių prototipų, daiktus, aplinką, vyksmą. Nesu idėjų kūrėja, esu vaizduotoja. Kartais žiūriu kokį nors filmą ir pagalvoju: štai tokią prozą norėčiau rašyti. Ir tą kino kalbą nevalingai imu versti į literatūros.
– Šiandien, kai pasaulis išgyvena tokias negandas, turbūt kapstytis po istoriją yra dar kitas jausmas ir kitas santykis? Juk dažnai sakoma, kad istorija kartojasi, kad iš istorijos nepasimokome. Koks buvo jūsų santykis su istorija, po kurią kapstėtės, šiandienos karo fone? Juk turbūt kai kurie dalykai visai kitaip ataidi?
– Pernai panašiu metu baiginėjau rengti Vinco Mykolaičio Putino dienoraščius. Visą laiką neapleido keistas apgulties jausmas... Putino refleksija apie vis blogėjančią Lietuvos padėtį 1939-aisiais, mūsų vadovų, ministro pirmininko A. Merkio, užsienio reikalų ministro P. Klimo ir kitų, nuolatiniai kvietimai į Maskvą reikalaujant nuolaidų, sąlygų, išlygų. Šiandien jau gerai pažįstamas katės su pele žaidimas, kai viskas seniai nuspręsta, bet dar bandai netikėti, kad tau meluoja, ir įsikibti į iliuziją. Ir tuo pat metu – kitoje, ne knygos, tikrovėje – besigniaužiantis apsupties žiedas apie Ukrainą. Amerikiečio Austino perspėjimas dėl Ukrainos pasieny statomų karo ligoninių, kurios statomos ne šiaip sau, jis sakė tai kaip buvęs kariškis... Ir sprogimas – Putino dienoraščiuose ir šios dienos realybėje. Laiko klodai užsiklojo. Lyg poetas tuomet būtų numatęs šiandien. Vadinasi, rašydama apie aštuoniasdešimties metų senumo įvykius, rašei ir apie dabar. Istorija kartojasi, tik figūrantai kiti.
– Kiek jus kaip rašytoją veikia kita jūsų pusė – redaktorė? Ar ji buvo kritiška rašytojai?
– Sako, nelengva pašalinti tatuiruotes. Tai man panašiai su redaktoryste. Toks darbas, aišku, kad palieka pėdsaką, formuoja charakterį, moko kantrybės, deja, kartu priekabaus, įkyraus smulkmeniškumo. Rašant disciplinuoja, suturi nuo balasto, verčia pasverti kiekvieną žodį, lauk išmėto visokius kiaurus „kažkas“, „kažkur“. Tas gal ir neblogai.
– Dar pažvelkime į romano viršelį, kurį kūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Viršelyje panaudota vieno garsiausių XX a. moderniojo meno dailininkų Mauritso Cornelio Escherio paveikslas „Susitikimas“. Tai primena ir istorijos, laiko ratą. Šis motyvas atrodo labai tikslus, kaip specialiai kurtas jūsų romanui.
– Neįsivaizdavau viršelio. Bijojau, kad tik nebūtų kokie tiesmuki šachmatai. Neįsivaizdavo ir Sigutė, kol jos neaplankė vizija – šis Escherio, su kuriuo ją mama supažindino dar vaikystėje, paveikslas. Man tas darbas „prilipo“ iškart. Apie Escherį, legendinį kairiarankį olandų grafiką, vadinamą mūsų laikų Leonardo da Vinci, jo įvairialypumą, būtų galima daug kalbėti, be viso kito, jis buvo nuostabus metamorfozių meistras, jo šachmatų lentos langelių transformacijos – driežai, bičių korys, bitės, žuvys, paukščiai, kubai, pastatų konstrukcijos...
„Susitikimas“, kurtas 1944 m. su anos epochos, baigiantis karui, atmosfera, ženklais, simboliais, mums pasirodė labai tinkantis knygai. Taip, tos juodos sėlinančios figūros, susitinkančios su baltosiomis, juda, tikėtina, ne šokių aikštelės, o istorijos ar laiko ratu.
