„Jis mirė nuo senatvės ankstyvą kovo 3-iosios valandą“, – sakoma leidėjo pranešime ir priduriama, kad šeima jau surengė laidotuves.
Žinomas dėl savo pacifistinių ir antibranduolinių pažiūrų, K. Oe laikė save kartos, „giliai sužeistos“ Antrojo pasaulinio karo, „bet kupinos vilties atgimti“, rašytoju. Jo ezoterinės istorijos, paveiktos prancūzų ir amerikiečių literatūrinės kultūros, nagrinėjo tokias problemas kaip negalios suvokimas, atotrūkis tarp kaimo tradicijų ir didmiesčių gyvenimo.
1994 m. skirdama literatūros premiją Nobelio komisija sakė, kad savo kūryboje K. Oe „su poetine jėga kuria įsivaizduojamą pasaulį, kuriame susilieja gyvenimas ir mitai, išryškėja nerimastingas šiandienos žmogaus padėties vaizdas“.
1935 m. gimęs K. Oe užaugo miškingame slėnyje Japonijos vakarinėje Šikoku saloje, atokioje aplinkoje, kurią dažnai vaizdavo savo kūriniuose kaip žmonijos mikrokosmosą. Tačiau jo jaunystė buvo paženklinta karo, jam mokantis mokykloje dominavo militaristinė propaganda. Visa tai pasikeitė, kai 1945 m. Japonija kapituliavo, ir netrukus K. Oe susižavėjo demokratiniais principais, palaikomais JAV okupacinių pajėgų.
Pelnęs Nobelio premiją rašytojas savo kalboje apibūdino įtampą tarp šalies tradicinės kultūros ir spartaus pokario visuomenės posūkio į Vakarus. „Šiuolaikinę Japoniją drasko du ambivalentiški poliai, – sakė jis. – Aš, kaip rašytojas, gyvenu su giliai įsispaudusiu šios poliarizacijos randu“.
