Pokalbyje dalyvavo knygos autorė, Vilniaus miesto garbės pilietė K.Sabaliauskaitė, aktorius Darius Gumauskas, įgarsinęs III ir IV „Silvos rerum“ dalis, ir kompozitorius G.Gelgotas, kurio muzika jau pirmoje dalyje lydi „Silva rerum“ klausytojus. Pokalbį vedė komunikacijos ir rinkodaros specialistas Julijus Grickevičius.
– Kristina, viename interviu esate sakiusi, kad jūsų meilė literatūrai prasidėjo nuo vinilo plokštelių, nuo balsu įskaitytų pasakų. Gal galėtumėte šiek tiek plačiau priminti tos meilės užuomazgas? – kreipėsi J.Grickevičius į K.Sabaliauskaitę.
K.Sabaliauskaitė. Manau, kad meilė literatūrai prasidėjo apskritai nuo skaitymo balsu. Man labai daug knygų skaitydavo ir poezijos deklamuodavo mano senelis. Taip ir išmokau skaityti: sėdėdavome drauge, jis balsu skaitydavo, o aš sekdavau garsą ir tekstą ir labai anksti išmokau skaityti.
Kai atsipalaidavęs sėdi, klausai ir kai yra geras pasakotojas ar skaitovas, jautiesi tiesiog prabangiai, nes tavo fantazija skrajoja ir vizualizuoja tai, ką girdi.
Pasakos vinilo plokštelėse irgi buvo didelė vaikystės dalis, kaip, manau, ir ne vieno mano kartos vaiko, nes suaugusieji ne visada turėdavo laiko jas sekti. Kartais plokštelė užsikirsdavo ir imdavo kartoti vieną frazę, pavyzdžiui, pasakoje apie Sigutę „brolis sustojo ir klauso“, „brolis sustojo ir klauso“...
– Tai tikriausiai vėliau įžiebė jūsų meilę Philipui Glassui?
K.S. Nepasakyčiau, kad man Ph.Glassas asocijuojasi su strigimais, užsikirtinėjimais. Veikiau su kai kuriais labai asmeniškais, intymiais knygų rašymo momentais: rašydama „Petro imperatorės“ kai kurias scenas labai daug klausiau Ph.Glasso Etiudo Nr.6.
Kurdama klausau daug muzikos. Viena vertus, man tai padeda blokuoti triukšmą, ypač jei dirbu triukšmingoje aplinkoje, antra vertus, muzika padeda pajusti tos epochos atmosferą, nes ji turi galią išreikšti daugiau negu žodžiai.
– Ruošiantis šiam pokalbiui mane užkabino jūsų teiginiai apie tradiciją skaityti balsu, kuri siekia salonų laikus, XVIII amžių. Ši forma gyvavo kartu su tyliuoju skaitymu, kuris yra jau labiau XIX a. pabaigos, XX a. prerogatyva. Kaip skaitymo balsu tradicija atsispindi LDK laikais ir ką mes apie tai žinome?
K.S. Mūsų krašto ypatybė ta, kad grožinė literatūra, romanai į mūsų kultūrą atėjo gana vėlai. Labiau gal poezija, ir tai buvo lenkų kalba rašomos eilės, ypač XVIII amžiuje. Vėliau, XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, karaliavo prancūziški romanai.
Tai nebuvo fragmentiškas, išbarstytas, koliažinis kultūros vartojimas, kokį dažnai turime dabar, kai griebiame fragmentėlius, nuotrupas, ištraukas. Ne, šeima susėsdavo vakare salone, tas, kurio balsas gražiausias (dažniausiai kuris nors jaunesnysis šeimos narys), imdavo knygą ir kiekvieną vakarą skaitydavo po skyrių ar kelis. Damos siuvinėdavo ar ką nors kita veikdavo, šeimos galva rūkydavo pypkę ar cigarą ir taip visi kartu leisdavo laiką.
Labai įdomu, kad nuo XIX a. pradžios ir ypač – vidurio tas šeimines pramogas papildydavo muzika. Tai atsitiko dėl labai paprastų pažangos ir technikos priežasčių: pradedamos spausdinti ir platinti muzikos kūrinių natos, atsiranda pianinas – nebe klavesinas arba fortepijonas, užimantis daug vietos, bet mažas, kompaktiškas pianinas, kuris tampa būtinu daiktu netgi miestiečių namuose.
Skaitymas su paskambinimu, padainavimu, kokiu nors akompanimentu ir būdavo tas vakaro leidimo būdas – padorus, pageidautinas kultūringo žmogaus laisvalaikis, kitaip nei koks lošimas kortomis, lėbavimas ar nuodėmės.
– Na, smulkios nuodėmės, ko gero, puošia kiekvieną kompaniją, kaip ir žaidimas kortomis ar pan. Na, bet pereikime prie aktorių atrankos. Pokalbyje su režisieriumi Gintaru Varnu esate minėjusi, kad tai buvo gana sudėtingas procesas. Ar galite praskleisti širmą, kaip vyko atranka?
K.S. Pirmiausia žmonės seniai teiravosi apie audioknygą, jos laukė, bet mano prakeiksmas tas, kad nemoku nieko daryti atmestinai. Kai jau ėmiausi, surengėme didžiulę atranką, Gintaro prašiau rekomenduoti galimus aktorius. Jų buvo daug ir nuostabių, bet čia reikėjo ieškoti balsų ir charakterių, kurie, kaip ir filme, atitinka personažus, kūrinių dvasią ir turinį.
Pirmąsias dvi dalis įskaitė moteris – talentinga jauna aktorė Jovita Jankelaitytė. Jau galima pasiklausyti jos įgarsintos pirmosios „Silva rerum“ knygos. Pirmieji atsiliepimai yra kuo puikiausi, ir tai man labai glosto širdį – vadinasi, atranka buvo gerai atlikta.
Trečią ir ketvirtą knygą įskaitė D.Gumauskas. Čia buvo didžiulė užduotis, nes reikėjo tokio diapazono aktoriaus, kuris galėtų įkūnyti ir Petrą Antaną Norvaišą, pagrindinį trečios dalies herojų, ir Pranciškų Ksaverą, kuris yra ketvirtos dalies herojus. Tai gana skirtingos asmenybės, bet sykiu turinčios stiprų, tvirtą charakterį, sakyčiau, aristokratizmo užtaisą, kurio labai reikėjo aktoriaus balse.
– Dariau, kokio lygio tai užduotis aktoriui – skaityti audioknygą? Paprastai aktorius būna scenoje, bendrauja su gyva auditorija, o įgarsindamas knygą jūs išgyvenate labai daug vienatvės – sėdite vienas su ausinėmis, kartkartėmis įsiterpiant garso režisieriaus balsui, ir tai tik tada, kai padarote klaidą. Koks tai jausmas? Tik priminsiu, kad „Silva rerum“ pirmos dalies audioknyga trunka trylika valandų.
D.Gumauskas. Dėl aktorinio diapazono man truputį pavyko apgauti Kristiną, nes ji per atranką parinko skaityti ištrauką apie arklį – turbūt prisimenate tą vietą, kai iš gailesčio nušaunamas arklys. Kadangi savo gyvenimo aprašyme turiu įrašą, kad esu ir arklininkas Marvelės žirgyne, Kristina pataikė į mano skaudžią vietą išrinkdama būtent tą ištrauką. Ir aš turbūt ją perskaičiau taip, kad ji mane išgirdo.
Skaitydamas tokį ilgą tekstą, tokius ilgus sudėtingus sakinius kaip Kristinos, daug neprivaidinsi – turi panirti į literatūrą ir leisti būti protingai nešamas: atsisėdi ant plausto, jį vairuoji, o jis tave neša. Turi besąlygiškai pasitikėti autoriumi ir tada pats teksto stilius pasiūlo tam tikras spalvas.
Aš pats kaip knygų skaitytojas ir klausytojas turiu nemažai pretenzijų balsui, kurį girdžiu, ir iš esmės po pirmų dviejų sakinių suprantu, ar galiu toliau klausyti to žmogaus, ar ne. Bet čia viskas labai subjektyvu. Taip, matyt, kam nors bus ir su mano balsu. Ką padarysi, tada teks pačiam skaityti tą knygą.
– Iš tiesų tai labai subtilus momentas, nes tai vis dėlto nėra radijo teatras, nėra vaidinimas, tai labai siauras tarpelis tarp autoriaus žodžio, kurį paprastai įsigarsiname patys, – juk skaitydami girdime savo įsivaizduojamą autoriaus, personažo balsą, o čia gauname balso pasiūlymą.
D.G. Pasiūlymas yra tam tikras atmosferinis įsijautimas, nes jei per daug pradėsiu vaidinti, – blogai, jei per mažai, – irgi negerai. Plona riba.
K.S. Man buvo labai keista išgirsti, kad žmonės skaitydami tarsi girdi balsą. Aš skaitydama niekada negirdžiu balso. Aš matau vaizdus arba girdžiu muziką, tam tikrą sakinio ritmą. Man labai keista, kad kai kurie žmonės gali girdėti balsus, bet tai tik iliustruoja, jog yra gausybė perskaitymo ir santykio su tekstu būdų ir mes visi esame labai įvairūs, skirtingi.
O dar yra disleksikų, ir tai problema, apie kurią visai neseniai pradėjome kalbėti garsiai, be gėdos, kaip apie normalų reiškinį. Manau, kad ir šiems žmonėms audioknygos bus labai didelė pagalba.
– Kiek valandų trunka įskaityti vieną „Silva rerum“ dalį?
D.G. K.Sabaliauskaitės knygos trečia dalis yra 320 puslapių. Pagal savo balso galimybes kimti pradedu po trijų valandų darbo. Tą dieną stengiuosi išsimiegoti ir ateiti į darbą ramus, neminti dviračio, kad nepakiltų kraujospūdis. Turi atsisėsti tarsi pameditavęs.
Visi studijos darbuotojai užsikrėtę Kristinos perfekcionizmu – ateini ir pirmiausia sodina tave į kėdę kaip į „Formulės 1“ bolidą, ilgiausiai, milimetrais taiko mikrofoną, nustato patogią kojų padėtį, kad galėčiau išsėdėti tris valandas. Parodo stiklinę vandens ir liepia: „Pasirepetuok, ar pasieki stiklinę, parodyk, kaip nečepsėdamas atsigeri. Atgal statyk tyliai, kad negirdėtume.“
Kai ateini į darbą po savaitės, pirmiausia turi perskaityti jau praėjusią savaitę įskaitytų porą puslapių, o jie klauso, ar tavo balsas dera su ankstesniu įrašu. Viskas apgalvota iki tokių smulkmenų.
– Kokioje skaitymo stadijoje esate dabar?
D.G. Esu ketvirtoje dalyje, studija laukia Kristinos nurodymų – ji juk neleidžia romano paimti ir skaityti tokio, koks išleistas jums. Ji dar kažką daro namuose ir atsiunčia mums.
K.S. Stadija dabar tokia, kad dėlioju muziką. Darius dar negirdėjo, kad trečios dalies pradžioje skamba G.Gelgoto kūrinys ir Dariaus balsas, ir aš pati tiesiog „kaifuoju“ nuo to skambesio. Dabar dėlioju „mozaiką“, nes labai svarbu, kada pasigirsta muzikos garsai, kaip jie sutampa su fraze, kur kuris kūrinys turi eiti, prie kokios teksto dalies būti priderintas.
– Gediminai, metas prabilti jums. Kristina viename interviu yra sakiusi, kad negali kurti be muzikos, ir šiandien nuskambėjo šis leitmotyvas. Ar jūs, Gediminai, galite kurti be literatūros?
G.Gelgotas. Galiu. Klausiau Dariaus pasakojimo apie darbą studijoje ir prisiminiau savo darbą ten pat ir pagalvojau, kodėl ten taip gerai jaučiausi. Jų komanda tikrai perfekcionistai, todėl ir aš laisvai jaučiausi su savo perfekcionizmu: sukau galvą, kur įvesti muziką – mikronu anksčiau ar vėliau, kokiu garsumu. Tai vos girdimi niuansai, bet labai reikšmingi. Tad darbas studijoje tikrai įspūdingas ir tiek man, tiek Dariui buvo kūrybingas bei intensyvus.
– Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis bendradarbiavimas, kaip į Kristinos rankas pateko Gedimino kūriniai, kodėl jie tapo svarbūs? Kristina, kada pirmą kartą išgirdote G.Gelgoto muziką?
K.S. Praėjusią vasarą. Visiškai atsitiktinai susipažinome po kuosa, kaip „Silva rerum“ antroje dalyje, Šv.Kazimiero bažnyčioje per Kristoforo naktį (Šv.Kristoforo statulėlės laureatų koncertas, skirtas Vilniaus 700-ajam jubiliejui, praėjusių metų liepos 24-ąją. – Red.).
Aš labai daug klausau šiuolaikinės muzikos, tačiau užsienio kompozitorių. Mat vienas didelių minusų ir praradimų daugiau gyvenant Londone, o ne Vilniuje yra tas, kad kultūriškai viską daugmaž gali pasivyti, išskyrus koncertus ir teatro spektaklius. Šioje srityje turėjau tam tikrų spragų, bet štai išgirdau Gediminą atliekant savo kūrinius bažnyčioje ir viskas – buvau užburta, man nekilo klausimų, ko noriu.
– O kaip jūs, Gediminai?
G.G. Taip pat. Abu dalyvavome Kristoforo naktyje Kazimiero bažnyčioje ir pagalvojau, kaip norėčiau ką nors sukurti su Kristina. Bet tuo metu nebuvo jokio konteksto. Mandagiai atsisveikinau ir išėjau.
O vėliau atsirado savotiškas kūrybinis barteris – mes darome du dalykus vienu metu: kuriame „Silva rerum“ audioknygą, o aš rašau kūrinį simfoniniam orkestrui ir chorui. Atsilyginau Kristinai – paprašiau parašyti jam tekstą.
K.S. Buvo labai juokinga. Mes gėrėme kokteilius terasoje su vaizdu į tą pačią Kazimiero bažnyčią ir paprašiau Gedimino paskolinti mano audioknygai savo muziką. „Gerai, – sako jis. – Aš tau duosiu, jeigu tu man irgi duosi: man reikia teksto simfonijai.“ Jis mane pasičiupo ir pradėjo pasakoti apie savo naują kūrinį Vilniaus 700 metų jubiliejui ir kad aš būtinai turiu prisidėti.
– Pratęsiu pokalbį citata: „Pasirodo, kad mūsų kūrybiniai temperamentai sutampa ir tarp mūsų esama nemažai gelminių sąlyčio taškų.“ Ši citata atkeliauja iš jūsų bendro kūrybinio proceso – kūrinio Vilniaus 700 metų jubiliejui „Vilniaus sarabanda“. Kokia tai bendrystė ir sąlyčio taškai?
G.G. Geriausių dalykų žodžiais nenusakysi. Muzika – tinkamesnė kalba. Kai skaičiau Kristinos knygas, jutau sunkiai paaiškinamą pojūtį, kad taip turi tekėti muzika, kai ją kuriu ar diriguoju.
K.S. Man pasirodė, kad abiejų mūsų yra tas pats kūrybinis temperamentas. Ir tai greitas temperamentas. Mes kuriame dideliu tempu ir labai įsijautę. Mūsų kultūroje daug lėtesnių, mąslesnių kūrinių, o mes abu esame labai intensyvūs.
Kitas svarbus jungiamasis dėmuo, ir aš tą supratau jau bendradarbiaudama su Gediminu rašant simfoninį kūrinį, kad mes kurdami juntame didžiulį malonumą.
Labai dažnai girdime, kad kūrinys turi būti iškentėtas, iškankintas ir pan. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad mes nekenčiame, nejaučiame skausmo, įtampos. Viso to yra ir geriausi dalykai iš tikrųjų randasi iš gyvenimo, patirties, iš to, kad skauda. Bet, man atrodo, kai kuriame, abu būname apimti didžiulio kūrybinio malonumo. Ir tuomet tas skausmas kažkaip transformuojasi. Man atrodo, kad be to malonumo negali rastis grožis.
– Dariau, ką aktoriui reiškia, kai atsiranda muzika? Juk skaitote tekstą nežinodamas, kokia bus muzika ir koks bus knygos baigtinis variantas?
D.G. Jeigu režisierius norėtų pakreipti mano nuotaiką arba jeigu nepavyksta susitarti žodžiu, kaip atliepti atmosferą, galėtų duoti paklausyti muzikos, bet geriau skaityti tyloje. Todėl ir malonu dirbti studijoje, kad ten esi visiškai vienas. Tą tylą šiais laikais labai nelengva išgauti. O ten girdi tik savo balsą, girdi slystelėjimus, kryptelėjimus ir pati literatūra sukuria muziką: žodžiai kaip natos – savaime yra muzika.
– Kristina, audioknygoje skamba ne tik G.Gelgoto, bet ir kitokia muzika. O koks yra jūsų grojaraštis, svarbiausi kūriniai, pirmiausia ateinantys į galvą?
K.S. Kelis jų klausytojai išgirs audioknygoje. Tai – istorinė LDK muzika, įrašyta choro „Aidija“. Ji skamba įvilktuvių scenoje ir būtent tos muzikos klausiau kurdama romaną.
Rašydama apie Joną Kirdėjų, Birontą daug klausiau „Apocalyptica“ – suomių sunkiojo metalo grupės. Bet paskui išgirdau Gedimino muziką ir ji dar labiau patiko nei „Apocalyptica“, juolab kad jos intensyvumas ir energija ta pati.
Labai svarbi trečia dalis, kurioje skamba daug XVIII a. antrosios pusės muzikos, Antonio Vivaldi kūrinių. Įstabu, jog leidykla įdėjo labai daug pastangų, kad išrūpintų autorių teisių turėtojų sutikimą panaudoti „Silva rerum“ audioknygoje Palermo baroko muzikos ansamblio įrašą.
G.Gelgoto „To The Skies“ – ketvirtosios dalies motyvas: kaip pamenate, knyga prasideda ir baigiasi pagrindiniam herojui žiūrint į žvaigždėtą dangų ir dar kai ką darant – kas skaitė, prisimena.
Audioknygoje klausytojai išgirs ir labai gražią XVI amžiaus pabaigos meilės dainą.
Parengė Milda Augulytė
