„Daugelis dabartinių vilniečių miestą įsivaizduoja kaip 700 metų senelį. Tiek žmonės negyvena, todėl vaizdumo dėlei vieną nulį nubrauksime. Taigi mūsų vaizduotėje Vilnius yra 70-metis senolis. Bet paradoksas tas, kad dabartiniam lietuviškam Vilniui yra vos 8-eri su puse. Jis gimė 1939-ųjų rudenį, klykė ir tuštinosi į vystyklus neramioje ir pavojingoje aplinkoje, juk aplink vyko karas. Būdamas dar visiškai kūdikis neteko tėvo – tarpukario Vilniaus. Tiksliau, dviejų tėvų – žydiško ir lenkiško Vilniaus. Pirmasis buvo nušautas Paneriuose per karą, antrasis po karo ištremtas į Rytprūsius.
Tiesą sakant, mažametis dėl to nė kiek neišgyveno, priešingai – paveiktas Oidipo komplekso, apie tai slapta svajojo ir tuo be galo džiaugėsi. Mažiau džiaugsmo jam sukėlė faktas, kad teko augti mišrioje šeimoje ir klausyti valdingo patėvio – sovietinio Vilniaus. Buvo visko, bet sūnus sparčiai augo tiek į ūgį, tiek į plotį, tapo mylimu patėvio augintiniu ir ėmė stelbti kitus broliukus.
1990-aisiais, kai vaikui sukako penkeri, patėvio nebeliko. Vieni sako – pasimirė pats, kiti – buvo numarintas. Augęs daugiavaikėje nepasiturinčioje šeimoje, ilgai brandinęs nemeilę broliams ir netikram tėvui, aikštingas berniukas pajuto visišką laisvę ir ėmė elgtis taip, kaip vaikiškas protelis liepė. Pirmiausia prakeikė patėvį ir išmėtė nemažai jo daiktų, kad šie nekeltų blogų prisiminimų. Paskui pasiskelbė vienturčiu paveldėtoju ir garsiai pranešė, kad visas miestas nuo šiol yra jo žaidimų kambarys.
Ir ėmė žaisti. Iš smėlio prisistatė daug pilaičių, kurias vieni vadino kolūkiniu baroku, kiti – kapitalistiniu romantizmu. Paskui apsistatė stikliniais kubeliais, dar vėliau – juodais, atvežtais iš Kalėdų senelio kraštų. Kad atrodytų augesnis, visas sienas aprašinėjo jam nesuprantamais užrašais.
Prisiskaitęs magiškosios fantastikos pasakojimų apie tolimus proprotėvius, kiauromis dienomis stumdydavo jų figūrėles ir taip užsižaisdavo, kad pamiršdavo visą pasaulio įvairovę – bibliotekas, baseinus, stadionus ir metro linijas. Ir vis per tą savo mažvaikiškumą ir mankurtystę.
Turbūt supratote, kas rašydamas trilogiją apie istorinius Vilniaus reliktus siekiau paprotinti tą mūsų mažvaikį, kad jis neatsisakytų savo šaknų, vienodai gerbtų ir patėvį, ir tėvus, ir imperinį senelį, ir tolimus tolimus proprotėvius. Ačiū tiems, kurie mane suprato ir įvertino“.
***
Vilniaus klubo premijai buvo pateikta trylika praėjusiais metais išleistų knygų. Premijos steigėjai – Lietuvos leidėjų asociacija ir Vilniaus klubas – siekia, kad būtų rašoma daugiau knygų apie Vilnių, kurios skatintų pažinti Lietuvos sostinę, populiarintų miesto istoriją, tradicijas, savitumą, skatintų vilniečių ir miesto svečių pagarbą ir susidomėjimą juo.
Vilniaus klubo tarybos pirmininkė prof. Alina Pūrienė teigė tikinti, kad premija ne tik paskatins literatų bendruomenę rašyti apie Vilnių ir jo gyventojus, bet ir diskusijoms bei refleksijoms apie literatūrą Vilniaus tema ir miesto kultūrą plačiąja prasme, vertimus į užsienio kalbas, kurių taip trūksta.
„Svarbus ir dar vienas aspektas – Vilniaus klubo premija įvertintos knygos puikiai atspindi ir leidėjų indėlį bei visapusį įdirbį. Kasmet, atrenkant knygas premijai, didelis dėmesys skiriamas ne tik turiniui, bet ir leidybos kokybei“, – teigė A. Pūrienė.
