Poetas sako, kad šiuo metu rašymas jam padeda išvengti desperacijos, o liudyti metaempirines patirtis ir emocijas svarbu, nes tai skatina žmones susitelkti, daugiau aukoti, labiau palaikyti besiginančią šalį. „Geras menas jaudina, edukuoja, gilina empatiją ir, tikiu, daugybei žmonių atveria akis – kaip gyventi, rinktis ir mąstyti, kad tos žiaurybės niekada nepasikartotų“, – įsitikinęs V. Bakas.
Knygą „Pasiklydusios kulkos“ išleido „Slinktys“, redagavo poetas Gintaras Bleizgys. Vasario 25 d. knyga bus pristatoma Vilniaus knygų mugės metu.
– Vainiau, visai neseniai išleista nauja tavo poezijos knyga „Pasiklydusios kulkos“, kurią pradėjai rašyti pirmąją karo Ukrainoje dieną. Koks buvo pirminis impulsas, iššaukęs šiuos tekstus ir knygą?
– Nuo pat karo pradžios ėmiau ieškoti būdo, kaip išgyventi šias realijas. Pripažįstu, iš pradžių norėjosi keiktis, plūstis, visomis galimomis kryptimis siųsti agresorius, maištauti, liūdėti. Norėjosi pasiduoti desperacijai. Ir visai be jokio plano ar poetinės programos pirmos karo dienos sukrėtimai pasąmonėje ėmė skleistis per poetinę kalbą.
Jausmų proveržiai staiga suplūdo į eiles. Tai buvo tarsi vienos dienos manifestas – agresorius naikina, o aš tyčia rašysiu, kad mes gyvi, kad atlaikysime. Jie ėmė griauti, o aš kursiu... kursiu. Tai pasikartojo ir kitą dieną, ir dar kitą. Televizorius nenutildavo paromis, į sąmonę, kaip į sausą kempinę, plūdo tas nesustabdomas srautas. O vėliau, kai kempinė tapo permirkusi ir sunki, eilėraštis padėjo išsigręžti, nusiraminti.
Tik vėliau supratau, kad tai tarsi terapijos forma, visų pirma, pačiam sau. Vykstant tokiems baisumams negaliu laikytis neutraliai, kaip ir dauguma mūsų. Mačiau tik kelią į desperaciją arba į kūrybines refleksijas. Kitokio varianto nebuvo. Išsikalbėjimas per eilėraščius tapo būtinas, neišvengiamas. Vėliau pyktį ėmė keisti begalinis susižavėjimas ir pagarba Ukrainos kariams ir ne tik jiems... Visa jų tauta, vieninga laikysena tapo įkvėpimu, gyvu pavyzdžiu, kad humanizmas gali atsilaikyti prieš viską griaunančią jėgą. Tai prilygo stebuklui. Piemenėlio Dovydo kovai prieš milžiną Galijotą. Žodis tapo filosofiniu akmeniu, įsuktu svaidyklėje.
– Kiekvieną karo dieną parašai po eilėraštį, tačiau knygoje publikuojami ne visi jau parašyti tekstai. Atrinkai juos, suteikdamas knygai tam tikrą struktūrą: pirmasis eilėraštis žymi pirmąją karo dieną, paskutinysis kalba apie pasibaigusį karą. Pagal kokius kriterijus atrinkai eilėraščius knygai?
– Į knygą „Pasiklydusios kulkos“ pateko apie ketvirtadalis eilėraščių. Iš tiesų, ciklas baigiasi sulig 317-ąja karo diena, bet kartu ir nesibaigia, kol pergalė ir taika nepadės taško... Tekstus atrinkti padėjo knygos redaktorius ir puikus poetas Gintaras Bleizgys, kurio nuomone ir literatūriniu skoniu visiškai pasitikiu. Tačiau aš sau dažniausiai būnu dar griežtesnis redaktorius ir kritikas. Daug ir drąsiai braukiau.
Svarbiausi kriterijai buvo knygos meniškumas, tekstų kokybė ir bendra koncepcija. Rašydamas kasdienį karo metadienoraštį negali taip pamatyti savęs iš šalies, kaip praėjus tam tikram laiko tarpui. Buvo siekta, kad knygoje neliktų balasto ir tekstai taptų stipriau koncentruoti, esmingi. Taip iš 16 posmų eilėraščio liko vos keturi, bet smūginiai. Buvo tokių, kuriuos perkūriau, ir tokių, kuriuos palikau netaisytus, kaip pirminio įspūdžio blyksnius. Bent man atrodo, kad pavyko išgauti tekstų esenciją ir į 140 puslapių sutalpinti pačius tikriausius, jautriausius ir gryniausius...
– Knyga išleista su paantrašte „karo metadienoraštis“. Kokia yra šios paantraštės reikšmė?
– Dienoraštis yra kaip forma patyrimų, kasdien fiksuojamų per poetinę kalbą. Tačiau, žinoma, tai nėra tiesioginė patirtis, nes aš pats nedalyvauju kare, netūnau apkasuose. Mane ir žiaurią karo realybę skiria ekranas ir fizinis atstumas, atrodytų, „patogi“ distancija... Bet kartu toji didžiulė empatija, kurios neįmanoma nejausti, ištirpdo šias ribas ir skatina jautriai reaguoti. Kalbu, rašau apie karą, tačiau vis tiek iš tam tikros distancijos. Štai dėl to ir pavadinau metadienoraščiu. Čia atsiranda stebėtojo perspektyva, aš kiekvieną dieną susiduriu su karu, kad ir netiesiogiai.
– Man regis, šioje knygoje eilėraščiai įvyksta mitinėje erdvėje: pasitelki tokias metaforas kaip gorgonės žvilgsnis, kiklopo uola, čia veikia Atlantas, Temidė, Pegasas. Kaip apibrėžtum – kiek knygoje esama tokio karo, kokį matome iš kasdienių naujienų (žiauraus, negailestingo, pradėto tam, kad Ukraina būtų sugriauta, o ukrainiečių tauta sunaikinta), ir kiek – fikcijos?
– Sakoma, istorija kartojasi, rimuojasi, todėl galima kalbėti universaliais, visiems atpažįstamais įvaizdžiais: nuo pat Homero „Iliados“ iki Remarko, Hemingvėjaus herojų, nuo mitų iki mūsų istorinės atminties, kuri perduodama iš kartos į kartą. Karo drama kiekvieno yra patiriama individualiai, tačiau kartu ir bendražmogiškai. Mitinė Troja, Čečėnija, Kražių skerdynės, mūsų partizanų kovos, Alepas, Buča – visur ten sklandė Mirties angelas ir Vilties angelas. Toks pats kaip dabar.
Galiausiai į tą siekį įsiliejo ir bendrystė, ir noras prabilti savo sąžinės balsu, asmeniškai į kiekvieną, už kiekvieną. Noras išsaugoti griūvantį pasaulį. Kaip savo eilėraštyje „Ars poetica“ rašė Aidas Marčėnas: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius. // Kas dieną tvirtai pasiryžus, / lyg dirbtum kokį prasmingą, / tik tau vienam suprantamą darbą: / statytum namus, laivą / nykstančiai savo šeimynai, / arba restauruotum šventyklą / numirusios andai religijos. // <...> diena po dienos, nes galas, / jei Dievas numirs anksčiau nei kalba, / ir kalba anksčiau nei pasaulis.“ Toks yra humanistinis siekis. Galbūt vienas eilėraštis – ramstis tau pačiam, bet juo ir kiti gali pasiremti. Kol galiausiai vėl galėsime atsistoti ant kojų ir vaikščioti be ramentų ir ramsčių.
– O kiek rašant tau buvo ir yra svarbu apmąstyti ir perteikti savo paties santykį su tuo, ką agresorė Rusija daro Ukrainoje? Ir kiek yra reikšmingi mūsų, stebėtojų iš šalies, liudijimai?
– Kiekvienas eilėraštis ir yra būtent mano paties santykis su karo realybe. Manau, kad reikia liudyti kad ir metaempirines patirtis, emocijas, mąstyti apie tikėjimo, Dievo ir maldos svarbą visiems esantiems fronte ir visiems likusiems, kurie žodžiu ir malda palaiko kovinę dvasią. Kiekvienas iš mūsų yra tam tikras liudytojas, kad ir iš šalies, kiekvienas matome žiaurią istorijos pamoką.
Tačiau yra kai kas daugiau – mes, budindami vieni kitus ir išlikdami budrūs, galime įnešti savo indėlį – aukodami pinigus ar kitaip remdami prisidėti prie tikrai puikių socialinių akcijų. Galbūt taip žadiname ar skatiname savo tautiečius nebūti abejingus, susitelkti. Viskas, ką darome dėl Ukrainos, vienaip ar kitaip yra reikšminga. Humanitariniai mokslai plačiąja prasme yra įžanga į humanitarinę pagalbą.
– Praėjusių metų poetiniame Druskininkų rudenyje buvo klausiama, ar galima poezija po Bučos. Manyčiau, kai rašome apie tai, tiesiogiai nepatyrę, turime išspręsti etinius klausimus – kaip rašyti, kad karas netaptų tik patogia medžiaga, ir ar apskritai rašyti. Ar tau teko spręsti tokius klausimus?
– Teko girdėti šią ir panašias diskusijas. Manau, jau seniai esu išsigryninęs savo požiūrį į šiuos klausimus. Taip, galbūt yra ir trečias pasirinkimas, bet aš mačiau du kelius – desperaciją arba kūrybą. Pasirinkau tokią laikyseną, kurią maniausi ir tebemanau esant teisingą, ji tiek morališkai, tiek istoriškai yra legitimi ir suprantama. Bent jau man. Kai kurie galvoja priešingai ir galbūt tai jiems kelią tam tikrą skepsį. Tai jų pasirinkimas. Kartais diskutuojant apie tai prasilenkiama su logika...
Pavyzdžiui, sakant, kad galima rašyti tik apie tai, ką esame patyrę, pačiupinėję, pasimatavę. Tačiau juk patiems toks klausimas nekyla rašant apie mirtį, pragarą, skaistyklą, metafizinius dalykus, kosmines patirtis. Bet nejau, norėdamas rašyti apie kosmosą, turi būti išklausęs astronautų mokymus, įkėlęs bent vieną koją į Mėnulį? O kaip tada su Pirčiupiais, Pilėnais, „Mindaugu“, „Mažvydu“, kryžiuočių laikais... sąrašą galima būtų tęsti iki begalybės, siekiant įrodyti, kad menas ir empirika turi nedaug ką bendro. Kitas dalykas – meno ryšys su empatija. Kiek gebame įsijausti ir kiek vertinga toji meninė raiška. Atrodo, į šiuos klausimus literatūra ir menai jau seniai yra atsakę.
Labai panašių diskusijų kilo po Holokausto tragedijos. Koncentracijos stovyklas patyrusių žydų šeimoje gimęs Amerikos politologas Normanas Finkelšteinas tokį reiškinį yra pavadinęs „Holokausto industrija“ ir kalba apie komercinio meno pakilimus išnaudojant žydų kančią pasipelnymo tikslais, kuriais taip tarsi sumenkinama moralinė tikrųjų aukų kankinystės vertė. Dėl to kilo daug polemikos, bet niekas, net pats šį klausimą iškėlęs N. Finkelšteinas, nesugebėjo paneigti meniškai Holokaustui atminti sukurtų kūrinių vertės.
Daugumą jų sukūrė menininkai, kurie nebuvo nei aukos, nei žydai, bet jautė gilią empatiją tai tragedijai ir dėl savo kuriamo meno atvėrė akis daugybei žiūrovų, klausovų, skaitytojų. Daugeliui kartų po šios baisios katastrofos. Pagalvokime, jeigu apie Holokaustą primintų tik jį išgyvenę žmonės, kiek turėtume atskirų liudijimų? Galbūt, be Anos Frank dienoraščio ir atskirų liudijimų koliažo, iš viso neturėtume tos istorinės atminties apie tai, kas vyko.
Geras menas jaudina, edukuoja, gilina empatiją ir, tikiu, daugybei žmonių atveria akis – kaip gyventi, rinktis ir mąstyti, kad tos žiaurybės niekada nepasikartotų. Nuoširdžiai tikiu, kad mano metadienoraštis irgi tam tikra prasme prisideda gilindamas empatiją ir tam tikrai visuomenės daliai yra paveikus priminimas aukoti, padėti, nepamiršti. Kartais neturėjimas teisės tylėti irgi yra kuriančiojo teisė. Visa kita tik barjerai, kurie dažniausiai kyla net ne iš etinės pozicijos, o iš mūsų susikurtų principų, nusibrėžtų linijų, kas galima, o kas – vengtina.
– Kaip jau minėta, eilėraščių, inspiruotų karo Ukrainoje, yra daugiau. Koks bus jų likimas – galbūt planuoji dar vieną knygą? Ar esi nusistatęs, kiek eilėraščių, skaičiuojančių karo dienas, norėtum parašyti?
– Kai pradėjau rašyti šį ciklą, negalvojau nei apie knygą, nei apie tai, kiek ilgai rašysiu, nei kiek truks pats karas, kiek užteks jėgų ar panašiai. Nieko neplanavau. Tiesiog su savo apmąstymais nubusdamas rytais, dienomis ar vakarais esu mintimis su kenčiančia Ukraina... ir turbūt giliausios, glaudžiausios mintys tapdavo eilėraščiais, rikiuojant žodžius. Karas išmokė gyventi šiandiena. Ką atneš rytdiena – pamatysim.
Tikiu Ukrainos pergale, tikiu taikos atėjimu ir nuoširdžiai linkiu jos sulaukti ne tik mūšio lauke, bet ir savo žodžiuose, mintyse, bendravime – savo pačių sąmonėje. Bet taika yra siekiamybė ir tokie dalykai nevyksta greitai. Prireiks dar daug laiko, be galo daug valios pastangų, žmogiškųjų resursų... Apsišarvuokime kantrybe...
