Būsimas paminklas stovės Just.Marcinkevičiaus skvere, esančiame K.Sirvydo ir Šv.Jurgio gatvių sankirtoje, šalia Rašytojų sąjungos pastato.
Pinigus Just.Marcinkevičiui skirtam architektūriniam-skulptūriniam objektui sukurti ir Just.Marcinkevičiaus vardu pavadintam skverui tvarkyti skyrė poeto gerbėjai.
Pirmąsias tris vietas užėmę autoriai gaus po 4500, 3000 ir 2000 eurų, numatytos ir dvi paskatinamosios premijos po 500 eurų.
Be to, tai pirmas konkursas, iš kurio dalyvių nereikalaujama pažymų, kad nebuvo teisti arba nebendradarbiavo su KGB.
Tačiau pasigirdo ir skeptiškų balsų, teigiančių, kad numatyti, kiek kainuos skvero sutvarkymo darbai, kai kainos keičiasi kas mėnesį, neįmanoma.
Toje vietoje tvarkant požemines komunikacijas galioja labai griežtos taisyklės ir reikalingas specialus leidimas, o tai vėl kelis kartus didina kainas.
Atsirado ir romantikų, teigiančių, kad Lietuvos bei Lenkijos karalius Žygimantas Augustas slapta vedė savo mylimąją Barborą būtent šioje vietoje stovėjusioje medinėje bažnyčioje – ten, kur 1765 m. buvo pastatyta Šv.Jurgio kankinio ir Švč.Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) bažnyčia.
Just.Marcinkevičiaus skveras Vilniuje atsirado 2020 m. gegužės 5-ąją. Tądien Vilniaus miesto taryba pritarė Lietuvos rašytojų sąjungos bei vienos rašytojo dukterų prašymui suteikti Just.Marcinkevičiaus vardą skverui K.Sirvydo ir Šv.Jurgio gatvių sankirtoje.
– Ar prie Rašytojų sąjungos planuojama pastatyti ir daugiau paminklų rašytojams? Tikėtina, kad tarp sąjungos narių buvo ir yra nemažai paminklo vertų rašytojų, – „Sostinė“ pasiteiravo Rašytojų sąjungos pirmininkės Birutės Jonuškaitės-Augustinienės.
– Kadangi šiam skverui jau suteiktas Just.Marcinkevičiaus vardas, mes skelbėme Just.Marcinkevičiaus paminklo konkursą. Iš pradžių buvo minčių, akcentuojant Just.Marcinkevičiaus asmenybę, kartu įamžinti ir kitus rašytojus.
Apsispręsti padėjo Vilniaus savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisija – jos nariai pakvietė susitelkti būtent į Just.Marcinkevičiaus asmenybę.
– Ar Rašytojų sąjunga yra siūliusi ir daugiau paminklų rašytojams?
– Viena mūsų iniciatyvų buvo pastatyti paminklą Sigitui Gedai. Pati idėja jau seniai sklandė tarp poeto gerbėjų, o 2011 metais skulptorius, grafikas Petras Repšys ir poetas Kornelijus Platelis ėmė mus raginti parašyti projektą Kultūros rėmimo fondui ir paprašyti paramos. Taip ir padarėme.
Gavome nedidelę paramą, už kurią buvo nupirktas akmuo pagal P.Repšio viziją.
Po to keletą kartų stengėmės gauti paramą tolesniems darbams, visą laiką sulaukdavome neigiamo atsakymo. Vėliau kilo problemų ir dėl paminklo vietos.
Ir tik 2020 metais parašę projektą Vilniaus savivaldybės programai „Kuriu Vilnių“ gavome paramą ir buvo pradėtas įgyvendinti P.Repšio S.Gedai skirto paminklo, t. y. Užupio obelisko aikštelės, supaprastintas statybos projektas.
Suplanuota paminklo vieta – Krivių ir Polocko gatvių sankirtoje Užupyje.
Gauti leidimą projektuoti paminklą Senamiestyje yra ilgas ir sudėtingas procesas. Jis truko iki 2022 metų birželio. Ypatingus reikalavimus iškėlė „Vilniaus vandenys“, teigdami, kad privalo būti sumontuotas pjedestalas, apžergiantis visus po žeme esančius vamzdynus ir tik tada ant jo bus galima statyti obeliską.
Tačiau pinigų tokioms konstrukcijoms projekte nenumatyta. Turime vilties, kad ir šį kartą savivaldybė padės mums išspręsti šią problemą.
Taip pat esame labai dėkingi šį projektą aktyviai palaikančiai Užupio bendruomenei, o ypač architektams Sigitui Sparnaičiui ir Ievai Leinartaitei-Gerliakienei, kurie atliko visas technines užduotis, ir labai tikimės, kad šių metų pabaigoje, per S.Gedos mirties metines, paminklas stovės numatytoje vietoje.
– Ar nepasikartos vamzdynų istorija ir su Just.Marcinkevičiaus paminklu?
– Čia kita situacija. Konkurso medžiagoje pateikta informacija ir apie komunikacijas. Teikėjai privalo įsivertinti situaciją ir priimti atitinkamus sprendimus. Iš anksto žinant padėtį, yra įvairių sprendimų galimybių.
Paminklo ir skvero sutvarkymo darbų kainas įvardijome įvertinę panašių projektų įgyvendinimo analogus, atsižvelgėme ir į galimą kainų kaitą.
– Ar nekils nesutarimų su dvasininkais dėl įėjimo į šalia esančią Šv.Jurgio bažnyčią?
– Ne, nemanau, nes mes jau atsiklausėme Vilniaus arkivyskupijos atstovų ir jie pritarė mūsų idėjai.
Juk visi esame suinteresuoti, kad šis skveras būtų gražiai sutvarkytas ir taptų vilniečių ir miesto svečių lankoma vieta, ne tiktai Šv.Jurgio bažnyčios laiptus pamėgusių paauglių.
– Konkurso sąlygose nurodyta, kad visi darbai neturi viršyti 280 tūkst. eurų. Kas skyrė šiuos pinigus?
– Tai privačių mecenatų pinigai. Kol kas parama renkama, visus rėmėjus paskelbsime tada, kai atsiras paminklas. Tuomet turėsime baigtinį rėmėjų sąrašą.
– Ar tai rašytojo gerbėjai?
– Be abejo. Žmonės, kurie visiškai nesidomi literatūra, vargu ar prisidėtų prie tokios idėjos įgyvendinimo, taigi šiems rėmėjams, manau, rašytojo kūryba svarbi.
Mes džiaugiamės, kad apskritai Lietuvoje atsiranda žmonių, kurie nori pagerbti Lietuvos kultūrai nusipelniusias asmenybes.
– Jūsų manymu, Vilniuje užtenka paminklų rašytojams?
– Manau, kad paminklų rašytojams Vilniuje per mažai. Ir ne tik paminklų. Nuolatos stengiamės, kad būtų bent atminimo lenta, bent ženklas rašytojui ant to namo, kuriame jis gyveno ir kūrė. Kiek garsių rašytojų gyveno name Vokiečių gatvėje.
Tačiau namo bendrija niekaip neranda su Vilniaus savivaldybe bendros kalbos ir lentų ten gyvenusiems rašytojams lig šiol nėra. Turbūt neatitinka gyventojų ir savivaldybės specialistų vizijos.
Kiek teko girdėti, Vilniaus savivaldybėje yra patvirtintos tipinės atminimo lentos. Jeigu atsiranda žmogus, norintis pakabinti savo padarytą atminimo lentą, prasideda ilgos diskusijos, išsiskiria nuomonės, kodėl ta atminimo lenta tokia, o ne kitokia, vienam patinka, kitam nepatinka ir dažnai iniciatyvos nugrimzta.
Juk menininkai – ne vadybininkai, ne visada sugeba pereiti sunkų biurokratinį kelią, ne visi moka kovoti už savo idėjas.
Tačiau reikia pasidžiaugti, kad kartais būna ir sėkmingų akcijų, tarkime, prieš keletą metų buvo atidengta prozininkui Petrui Dirgėlai skirta lenta ant daugiabučio Žirmūnuose, kur jis gyveno.
Pernai Užupio g. 28 esantis namas, kuriame gyveno žinomas tapytojas, poetas, prozininkas Leonardas Gutauskas, buvo papuoštas atminimo ženklu.
Pagal jo piešinį „Trys lašišos“ skulptorius Tadas Gutauskas sukūrė savo tėčiui skirtą pastato puošybos elementą „Vilnios žvejai“.
Ant namo K.Kalinausko ir Pylimo gatvių kampe kabo atminimo lenta Baltarusijos visuomenės veikėjui Vaclovui Lastauskui, o ten buvusi lentelė Marijai Ivanauskaitei-Lastauskienei, vienai iš Lazdynų Pelėda pasirašinėjusių seserų, seniai dingusi.
Jau daug metų stengiamės, kad būtų sugrąžinta lenta ir M.Lastauskienei (ji buvo ištekėjusi už V.Lastausko, bet vėliau išsiskyrė). Turime gauti visų to namo gyventojų bei įstaigų sutikimą ir žingsnis po žingsnio tą reikalą judinsime toliau.
Atminimo lentų Vilniuje galėtų būti daug daugiau ir jos gerokai praturtintų literatūrinio Vilniaus žemėlapį. Galų gale kiek turėjome ir kitų tautų rašytojų, kurie susiję su Vilniumi.
Kalamas ir obeliskas Sigitui Gedai
Šiuo metu Vilniuje stovi paminklai, skirti rašytojams Adomui Mickevičiui, Žemaitei, Vincui Kudirkai, Salomėjai Nėriai, Jurgai Ivanauskaitei, bendru Lazdynų Pelėdos vardu pasirašinėjusioms Sofijai Ivanauskaitei-Pšibilskienei ir Marijai Ivanauskaitei-Lastauskienei, Romainui Gary.
Šalia A.Puškino muziejaus Markučiuose stovi Aleksandro Puškino biustas. Vilniuje stovėjęs paminklas A.Puškinui buvo išvežtas į Rusiją prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.
Šiuo metu Lietuvos skulptūros ir vitražų centre Vilniuje kalamas obeliskas Sigitui Gedai.
2022 lapkričo 18 d. buvo nukeltas ir išvežtas paminklas Petrui Cvirkai. Metų pabaigoje buvo užregistruotas lietuvių kalbos naujadaras „išcvirkinti“.
