Penkių romanų ir dar kone dešimties apsakymų, pjesių, esė knygų autorė su vyru literatūrologu ir rašytoju Regimantu Tamošaičiu (66 m.) neseniai iš buto sostinės Olandų gatvėje persikraustė į naują būstą Naujojoje Vilnioje. Vasaras jie leidžia Gaidės kaime Ignalinos rajone.
„Persikrausčius man teko toks neaiškus ilgas siauras darbastalis, prie kurio ir rašau“, – šyptelėjo L.S.Černiauskaitė, įsileidusi žurnalistus į savo naujuosius namus.
– Yra posakis, kad prozininkui būtinas tvirtas rašomasis stalas, patogus krėslas ir kietas užpakalis. Poetui darbo stalas kaip ir nebūtinas. Jūs daugiausia rašote prozą ir dramas, nors esate išleidusi ir eilėraščių knygą, tad gal atskleistumėte savo santykį su rašomuoju stalu?
– Turbūt nuvilsiu, bet jokio santykio apskritai nėra. Neturiu savo rašomojo stalo. Pirmasis ir paskutinis liko tėvų namuose.
O pastaruosius 25 metus rašau, kur papuola: prie vieno vaiko rašomojo stalo, prie kito vaiko rašomojo stalo, prie virtuvės stalo ir taip toliau.
Kadangi naujuose namuose prie virtuvinio stalo dirba vyras, man teko toks neaiškus ilgas siauras darbastalis, kurio vienas galas skirtas kompiuteriui, o kitas – valgymui ir tešlai kočioti. Jį mums paliko darbininkai. Jo prisukamos kojos – dėmesio! – nuolatos atsisuka, todėl jis dreba nuo menkiausio judesio.
Tiesą sakant, man nesvarbu, koks tas stalas. Moku prisitaikyti.
– Wislawa Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate? Ar kūrybą, galutinį rezultatą kaip nors veikia aplinka, kurioje rašoma?
– Turbūt veikia. Štai naujausia mano knygelė „Džiaugsmynas“ atsirado iš daugybės vasarų kaime, mano senelių žemėje. O mieste aplinką renkamės tokią, kurioje galėtume išgyventi nenužmogėję.
Man pačiai svarbus pakankamas dienos šviesos kiekis ir vaizdas pro langą. Visa kita galima susitvarkyti. O jei aplinkoje įmanoma išgyventi, tai joje įmanoma ir rašyti.
– Kur nukreipiate savo žvilgsnį, kai įstringa mintis ar sakinys?
– Nieko originalaus – pro langą. Sėdžiu veidu į langą, už kurio – seni beržai, liepos ir geležinkelio pylimas. Už jo – kalvos, apaugusios jaukiais nameliukais, kuriuose temstant įsižiebia po žiburį. O virš viso to – dangus.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Nežinau. Kažkaip man tai jau visai nesvarbu. Viskas yra daug paprasčiau ir daug sudėtingiau už bet kokius pasvarstymus.
– Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi“. Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar su juodu darbu?
– Tikrai taip: jei tik galiu nerašyti (o dažniausiai galiu), su dideliu malonumu nerašau. Gyvenimas kur kas įdomesnis, įvairesnis, prasmingesnis už bet kokį rašymą.
Nematau jokio praradimo neberašyme. Juolab kad intensyvus rašymas klaikiai išbalansuoja, įjautrina. Apskritai kartais atrodo, kad rašo pati silpniausioji žmonijos grandis, – ji gal nieko daugiau ir neišdrįsta?
– Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Aš visiškai vertikali. Ir – jokių ritualų. Man regis, magiškasis kūrybos supratimas neturi nieko bendra su tikrove. Kaip jau sakiau, gyvenime viskas paprasčiau ir sudėtingiau. O rašydama mėgstu tylą, aiškumą ir tvarką. Turiu žinoti, kiek turiu laiko. Viską susiplanuoti.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydama prie darbo stalo?
– Maždaug pusdienį, kol iš mokyklos grįžta pirmasis vaikas. Bet ir tai – ne visą, nes turiu pasidaryti pertrauką ir išlėkti į mišką pasidomėti, kaip laikosi mano kaimynai kėkštai ir voverės. Taigi iš viso išeina 4–5 valandos per dieną.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje? Ar jos turėjo kokių nors atsiradimo, parašymo aplinkybių skirtumų?
– Prie šito nevėkšlos stalo redagavau „Džiaugsmyną“, kurio didžiąją dalį rašiau senuosiuose namuose ir kaime. Iš tiesų tik dabar supratau, kad naujuose namuose dar neparašiau jokio savo kūrinio – tik redaguoju kitų arba rašau atsiskaitymus savo studijoms.
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Vyturėlis. Esu darbinga nuo pat ryto maždaug iki pietų, o paskui tinku tik puodams grandyti. Aštuntą–devintą valandą vakaro (mokslo metų laiku) manęs jau nebėra tarp gyvųjų. Labiau primenu fantomą. Net įdomios knygos neįstengiu normaliai paskaityti, nors vis prisiverčiu, kad nenupuščiau.
Devintą valandą vakaro mielai gulčiausi lovon, jei šeima mane suprastų. Tad guluosi dešimtą – toks kompromisas. Ir vis tiek būnu pati pirma atsigulusi. O 6 valandą ryto keliuosi čiulbėdama, tik tyliai, kad nieko neprižadinčiau. Laikui bėgant niekas nesikeičia.
– Skaičiau, kad Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūryba, kūrybinga nuotaika?
– Kava, ji prižadina ir suteikia energijos, bet ir nervingumo. Nereikėtų jos gerti, bet kitaip nebegaliu – priklausomybė. Be to, patinka ne tik kavos poveikis, bet ir skonis bei kvapas. Jei žiūrint filmą kas nors jame geria kavą, man net pakvimpa ir pati jos užsimanau.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo?
– Ne, yra laikas rašyti ir yra laikas klausytis muzikos. Man muzikos klausymasis yra visą dėmesį susižeriantis veiksmas. Foninės muzikos nepraktikuoju, nes ji išderina.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O pati esate labiau dabartistė ar atidėliotoja?
– Dabartistė. Mėgstu atsikratyti darbų juos kuo greičiau padarydama. Ir tai nėra visai gerai – per karštakošiškumą kartais pridarau skubotų žingsnių. Bet mane vis gena dvi baimės: kad pamiršiu ir kad nesuspėsiu.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate? Ir kaip įsivaizduojate idealią, tobulą vietą kūrybai?
– Na, kalėjimo dar reikia nusipelnyti. Ir spėju, kad jis toli gražu ne tokia rami vieta. Čia, matyt, amerikietiški filmai kalti.
Man nereikia įsivaizduoti, nes turiu tobulą vietą kūrybai – tai veranda vasarą mūsų kaime. Joje gali rašyti, gali nerašyti, gali skaityti, gali melstis, gali tiesiog būti – joje norėčiau kada nors ir numirti. Tik vargu ar taip bus.
