Neseniai knygynų lentynas pasiekė dar vienas kūrinys iš Japonijos. Tai Toshikazu Kawaguchi romanas „Kol dar neatšalo kava“ („Baltos lankos“, vertė G.Enciūtė), sausio mėnesį nesitraukęs iš perkamiausių grožinių knygų dešimtukų. Turbūt nenuostabu, nes tiek šis aktorius, tiek jo knyga populiarūs daugelyje šalių, kuriose jau spėjo pasirodyti romano vertimas.
Ypatinga kavinė
1971 m. Osakoje gimęs T.Kawaguchi ilgus metus rašė pjeses, kurias pats ir režisuodavo su teatro trupe „Sonic Snail“. Jo debiutinis prozos kūrinys „Kol dar neatšalo kava“, vėliau virtęs romanų serija, atsirado iš anksčiau parašytos pjesės. Knyga netrukus išpopuliarėjo. Vien Japonijoje parduota per milijoną romano egzempliorių, pagal ją pastatytas filmas. Knygos leidybos teisės parduotos daugiau nei 30 šalių.
Kuo gi šis romanas suviliojo milijonus skaitytojų? Jis šiltas, gana optimistiškas, primenantis pasaką suaugusiesiems apie žmonių santykius, ryšius. Knygoje pasakojama apie siaurame Tokijo skersgatvyje daugiau kaip šimtmetį gyvuojančią kavinukę „Funicul i funicula“, kurioje ruošiama ypatinga kava, suteikianti galimybę keliauti laiku. Tiesa, tai nėra paprasta, nes egzistuoja daugybė taisyklių, kurios lyg ir turėtų atgrasyti nuo grįžimo, tarkim, pas prarastą mylimąjį. Viena tų taisyklių: kad ir kaip stengtumeisi, kad ir ką darytum praeityje, dabarties niekaip nepakeisi.
Šiaip ar taip, keturi žmonės susivilioja leistis į šią neįprastą kelionę laiku, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę.
Be pykčio
„Pyktis, dvasinis sąstingis ir liūdesys gali papuošti pasakojimą, bet filmų kūrėją ar menininką veikia kaip nuodai. Jie lyg replėmis užgniaužia kūrybiškumą. Patekęs į tuos gniaužtus vargiai pajėgi išlipti iš lovos, kūrybiškumo ir idėjų srautas aplenkia. Kad galėtum kurti, reikia aiškumo“, – knygoje „Pagauti didžiąją žuvį“ („Vaga“, vertė G.Grigolytė) rašo garsus kino režisierius Davidas Lynchas. Nors tai naujas šio kūrinio leidimas lietuvių kalba – jį tolimaisiais 2014-aisiais buvo išleidusi „Tyto alba“, jis šių metų sausį pateko tarp perkamiausių negrožinių knygų.
77 metų D.Lynchas – išskirtinis kūrėjas, neretai pavadinamas kino genijumi. Amerikiečių režisierius tokiuose filmuose kaip „Tvin Pyksas“, „Mėlynas aksomas“, „Prarastas greitkelis“, „Malholando kelias“ sugebėjo sukurti keistą, siurrealų, magišką, paradoksalų pasaulį, kuris vienu metu yra ir sunkiai suvokiamas, ir smarkiai viliojantis. D.Lynchas yra ir parodas rengiantis dailininkas, ir albumus leidžiantis muzikas, ir, galima sakyti, visai gabus rašytojas. Tai liudija autobiografinė knyga „Pagauti didžiąją žuvį“, kuri skaitytojams suteikia galimybę geriau suprasti jo išskirtinius filmus ir neeilinį gyvenimą.
D.Lynchas knygoje atskleidžia savo kūrybos principus, darbo pobūdį, leidžia pajusti didžiulį kūrybinį potencialą, kurį jis sieja su meditacijos praktika. Anot kūrėjo, atsikratyti pykčio, kaustančio liūdesio, savyje atverti kūrybiškumo ir aiškumo vartus jam padėjo ilgus dešimtmečius praktikuojama transcendentinė meditacija, leidžianti tarsi keliauti laiku ir pasinerti į savo vidinio vandenyno gelmes, kuriose plaukioja pačios didžiausios ir paslaptingiausios idėjų, pojūčių, nuojautų žuvys. Tereikia sugebėti jas pagauti.
„Pagauti didžiąją žuvį“ – ne tik autobiografinis pasakojimas apie D.Lyncho gyvenimo atradimus, garsiausių filmų užkulisius, kūrybinių sunkumų įveikimą, bet ir netiesioginis psichologinių, filosofinių, dvasinių patarimų rinkinys, galbūt vieną ar kitą skaitytoją galintis paskatinti užsiimti jei ne meditacija, tai savo dvasinių raumenų treniruote. Tiesa, tie skaitytojai, kurie viliasi knygoje atrasti, kaip suprasti vieną ar kitą keistą jo filmų sceną, greičiausiai nusivils. Mat to knygoje beveik nėra. Sakau „beveik“, nes nuojautos, intuicijos, metaforos principais sukurtus filmus padeda suprasti būtent žiūrovo nuojauta, kurią taip pat reikia treniruoti, jei norisi ją įvardyti.
