Kuo šis pirmąkart lietuviškai prabilęs, 1925 metais parašytas, romanas aktualus mūsų skaitytojams šiandien? Pirmiausia dėl to, kad jame pirmąkart aktualizuojamas Kaunas. Šios knygos vertimas – tai sykiu įrodymas, kad Kaunas nebuvo tik lietuviškas miestas, jame taip pat gyveno ir kūrė kitų tautybių žmonės, kurių darbai taip pat gali (ir turėtų) būti įrašyti į mūsų literatūros kanoną. Apie iki šiol mažai girdėto Kalmeno Zingmano asmenybę, sraigtinius laiptus, Aleksotą, Vilijampolę ir jidiš literatūrą kalbame su knygos vertėja.
Likus trims metams iki mirties, Kalmenas Zingmanas savo dienoraštyje rašė: „Tikiuosi, nebetoli tas puikus laikas, kai tapsiu pripažintas ir žinomas“, deja, jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Kaip manote, kas lėmė, kad Zingmanas taip ir nepasiekė literatūrinės sėkmės ir pripažinimo?
Teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, kad dorai neišgarsėjo nė vienas tarpukario Kaune veikęs jidiš rašytojas. O kalbame apie maždaug trisdešimt autorių, kurie ilgesnį ar trumpesnį laiką gyveno ir kūrė šiame mieste.
Gana aišku, kodėl jie neišgarsėjo lietuviškame kontekste: tarpukariu vertimų iš jidiš kalbos į lietuvių labai trūko, o mūsų laikais jų irgi yra mažai. Sakyčiau, Lietuva yra dar tik jidiš literatūros atradimo stadijoje. Jau kiek geriau žinomi Suckeveris, Kulbakas, kai kurie retesni vardai, tokie kaip Matilda Olkinaitė, Icchokas Rudaševskis. Tačiau iš principo lietuvių skaitytojui dar neatverti ištisi Lietuvoje gyvavusios jidiš literatūros klodai.
Kitas, gal net įdomesnis klausimas: kodėl jie nesulaukė pripažinimo jidiš literatūros kontekste? Pirmiausia turbūt dėl to, kad kalba eina apie labai jaunus, pradedančius, dar tik besiformuojančius rašytojus, kurie ėmė telktis Kaune paskelbus jį sostine. Reikia prisiminti, kad iki to laiko šis miestas jidiš literatūros tradicijos beveik neturėjo. Tai buvo visai naujas užmojis – kurti čia jidiš literatūrą. Iš pačių rašytojų liudijimų aiškėja, kad sekėsi nelengvai. Jidiš literatūros pasaulyje egzistavo seniai įsitvirtinę centrai – Varšuva, Kijevas, Maskva, Niujorkas, Vilnius – miestai, kuriuose jidiš literatūra buvo kuriama ilgą laiką, virė literatūrinis gyvenimas, telkėsi žinomi vardai. Kaunui tokiame kontekste iškilti kaip naujai erdvei buvo sudėtinga: tarptautiniu mastu jis taip ir liko jidiš literatūros periferija, užkampiu. Labiau pasisekė tiems rašytojams, kurie dar tarpukariu emigravo, pvz., Dovydas Framas ir Sorė Aizen tapo geriau žinomi Pietų Afrikoje, Judika (Jehudisė Cik) – Kanadoje. Kaune jie tik pradėjo savo literatūrinį kelią.
Grįžtant prie Zingmano, turbūt ir jo asmeninės savybės, jo braižas bus suvaidinę tam tikrą vaidmenį. Panašu, kad jis buvo gana emocionalus, greitai užsidegantis, naujoms idėjoms pagaulus žmogus, idealistas. Jo tekstai savo turiniu įdomūs, tačiau skaitant atrodo, kad rašytojas leidyklai pateikė vos ne pirmą savo eskizą, o jis taip ir buvo išspausdintas: kūrinių forma neišgryninta, pasitaiko logikos, stiliaus klaidų ir pan. Tai akivaizdžiai ne tas autorius, kuris būtų galėjęs ilgai dailinti kūrinį – svarbiausia buvo perteikti idėjas. Paties Zingmano teigimu, jo romanas vietos bibliotekose buvo intensyviai skaitomas, juo netgi buvo susidomėjusi filmų gamybos bendrovė „Lietfilm“. Taigi lokaliame lygmenyje jis galbūt ir sulaukė tam tikro dėmesio.
Kada pati pirmąkart sužinojote apie kūrinį „Ant sraigtinių laiptų“? Kas šį romaną atrado ir aktualizavo? Kokią vietą knyga užima jidiš literatūroje?
Prieš gerus dešimt metų, kai susidomėjau Kauno jidiš literatūra ir nutariau išmokti jidiš, kad galėčiau ją perskaityti. Pamenu, tuometiniuose Knygų rūmuose, kuriuose tada buvo saugoma Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos kolekcija, nusikopijavau visus kūrinius, kurie tarpukariu buvo išleisti Kaune. Ir grįžusi tiesiog atsitiktine tvarka traukiau vieną po kito iš tos krūvos, nes nė vieno autoriaus pavardė man absoliučiai nieko nesakė. Pirmą ištraukti pasitaikė Zingmano „Ant sraigtinių laiptų“. Tuo metu man tas romanas padarė didelį įspūdį, nes pakeitė mano gana stereotipinį mąstymą apie Kauno žydus, apskritai praplėtė laikinosios sostinės suvokimą, o dar labiau nustebino tuo, kad pati galėjau gana lengvai susitapanti su knygos veikėja.
Kiek vėliau aptikau garsaus Niujorko jidiš literatūros profesoriaus Gennady Estraikho straipsnį apie Zingmaną ir labai apsidžiaugiau, nes tai tarsi suteikė neoficialų leidimą domėtis šiuo autoriumi toliau. Prieš tai turėjau daug abejonių, svarsčiau, kad meninė kūrinių vertė nėra aukšta, tad galbūt jis nevertas dėmesio. Tiesa, Estraikhas daugiausia susitelkia į kitą, Charkove rašytą, utopinį Zingmano romaną „Ateities mieste Edenijoje“. O štai „Ant sraigtinių laiptų“, kaunietiškas rašytojo kūrinys, kol kas liko beveik nežinomas net tarp jidišistų.
Kas žinoma apie asmeninį rašytojo gyvenimą? Kokiomis aplinkybėmis jis mirė?
Zingmanas gimė 1889 m. Vilijampolėje, nepasiturinčių prekybininkų šeimoje. Jo kelias gana tradicinis: mokėsi religinėje žydų pradžios mokykloje chederyje, vėliau – ješivoje. Studijų metu, kaip daugelis to meto žydų jaunuolių, pradėjo slapta domėtis pasaulietine literatūra. Tuomet tėvai, pamatę, kad Talmudo žinovo iš sūnaus nebus, atidavė jį dirbti patarnautoju audinių parduotuvėje.
Kaip ir kitus Kauno gubernijos žydus, Zingmaną palietė 1915 m. išvarymas – jis atsidūrė Ukrainoje, Charkove. Ten įkūrė leidyklą „Jidiš“. Į Kauną sugrįžo tik 1921 m. ir iš karto ėmėsi įvairių vietos literatūros organizavimo darbų. Čia perkėlė savo leidyklą, kuri tuo pačiu metu veikė Kaune ir Berlyne. Pradėjo leisti pirmą Kauno jidiš literatūros žurnalą „Vispe“ (Sala). Taip pat Vilniaus gatvėje buvo atidaręs knygyną „Kultur“. Kurį laiką leido net dienraštį. Stebina jo iniciatyvų gausa, aktualumas ir... trumpalaikiškumas. Panašu, kad finansiškai Zingmanui sekėsi gana sunkiai.
Tarpukariu su žmona ir trim vaikais jis gyveno Donelaičio gatvėje. Veikiausiai butas ir leidykla buvo tame pačiame ar gretimuose pastatuose. Duomenų apie jo gyvenimo būdą beveik nėra, tačiau iš išlikusių nuotraukų matyti, kad sukosi bohemiškoje žydų rašytojų ir menininkų aplinkoje. Labai gali būti, kad, panašiai kaip ir Charkove, jo namai buvo tapę jaunų literatų susitikimų vieta. 1927 m. emigravo iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą. Tiksli priežastis nežinoma, bet galima daryti prielaidą, kad tai susiję ir su žydų kultūrinės autonomijos panaikinimu, politinio klimato pasikeitimu. Šiuo laikotarpiu emigravo nemažai Zingmano aplinkos žmonių.
O mirties aplinkybės iš tiesų mįslingos. Zingmanas mirė sulaukęs vos 40 metų Simferopolyje. Vienur teigiama, kad nuo „kaulų čiulpų uždegimo“, kitur – kad sirgo „plaučių liga“. Veikiausiai buvo silpnos sveikatos, nes nemažai laiko praleisdavo Tatruose, Kulautuvoje, paskutiniuosius metus gyveno Kryme. Rašė netgi romanus pavadinimais „Sanatorija Margaš“ ir „Kulautuvos miškai“, deja, jų aptikti kol kas nepavyko.
Kaip manote, kuo K. Zingmaną, vieną produktyviausių jidiš leidėjų Berlyne, taip žavėjo sovietinė Rusija?
Turbūt tam nemažą reikšmę turėjo priverstinai dėl 1915 m. žydų išvarymo praleisti metai Ukrainoje. Kaip ne vienas kitas būsimas tarpukario Kauno jidiš rašytojas, Zingmanas iš labai arti matė revoliucijos įvykius, susidūrė su revoliucine tikrove ir jos sukeltais padariniais. Kažin, ar tai buvo vien tik besąlygiškas susižavėjimas. Bet, be jokių abejonių, ši aplinkybė padarė nemažą poveikį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Zingmanas dar vadino save sionistu, o štai po grįžimo į Lietuvą jau sakėsi esantis kairiųjų pažiūrų.
Vis dėlto kalba eina ne tik apie žavėjimąsi sovietine Rusija, bet ir apie labai didelį nusivylimą tarpukario Lietuva, būdingą ne vienam žydų kultūrininkui. Dauguma po karo į gimtinę grįžo su labai dideliais lūkesčiais, kuriems nebuvo lemta išsipildyti. Iš tiesų, prieš emigraciją 1927 m. Zingmanas jau pavadina Rusiją „stebuklų žeme“ ir tikisi ten sulaukti sėkmės. Belieka pasidžiaugti, kad dėl ankstyvos mirties jam neteko susidurti su sovietų represijomis, kurias vėliau patyrė ne vienas jidiš rašytojas.
Ar Meilecho – spaustuvininko, besiblaškančio tarp šeimos ir laisvės – personažas galėtų būti paties rašytojo alter ego? Kuo šis personažas ypatingas?
Tikrai taip. Tarp veikėjo Meilecho Burgino ir paties Zingmano galima rasti daug panašumų: jie abu užsiima leidyba, kenčia nuo finansinių nepriteklių, yra nepataisomi idealistai, bando išlaviruoti tarp šeimyninio gyvenimo ir bohemiškos aplinkos. Taigi romane nemažai autobiografinių detalių. Kaip ir pagrindinė veikėja Nechomė, Meilechas įkūnija konfliktą tarp tradicijos ir modernybės. Įdomu, kad galiausiai jį ištinka savotiška sąmonės krizė. Tai gana populiarus modernios literatūros motyvas.
Zingmano romanas – ankstyviausias stambiosios prozos kūrinys, kuriame išnyra Kaunas. Tik vėliau, 1931 m. pasirodo lietuvių rašytojo Teofilio Tilvyčio romanas „Ministerijos Rožė“, ten taip pat (pirmąkart lietuviškai) reprezentuojamas Kaunas.
Ar to meto rašytojai, žydai ir lietuviai, rašę ir kalbėję skirtingomis kalbomis, tarpusavyje bendravo, domėjosi tuo, kas dedasi skirtinguose literatūriniuose laukuose? Ar žinoma kokių nors susidūrimų, recenzijų ar bendrų kūrybinių kolaboracijų iš tarpukario?
Taip, tačiau iš tų duomenų, kurie išlikę, galima manyti, kad tai buvo labiau pavieniai atvejai. Buvo vertimų iš lietuvių kalbos į jidiš, pavyzdžiui, žydiškuose almanachuose publikuoti Igno Šeiniaus, Petro Cvirkos tekstai. Lietuviškos recenzijos susilaukė Eliezerio Heimano apysaka „Avromas Mapu“. Į Rotušėje vykusį žydų literatų vakarą buvo pakviesti trečiafrontininkai: Petras Cvirka, Jonas Šimkus, Bronys Raila, Antanas Venclova. Tiek vienoje, tiek kitoje spaudoje periodiškai atsirasdavo straipsnių apie poreikį suartinti abi kultūras, juose tvirtinta, kad viena šalia kitos gyvenančios tautos apie viena kitos literatūras beveik nieko nežino. Taigi, galima sakyti, kad vyko tam tikros žvalgytuvės, bet apie didesnes kolaboracijas žinių nėra.
Su kokiais vertimo iššūkiais susidūrėte? Ir kodėl išvertėte pavadinimą būtent taip? Ką sraigtiniai laiptai reiškia jidiš literatūroje?
Verčiant iš jidiš iššūkių išties nemažai. Prisipažinsiu, kad šį kartą ieškojau išversti ką nors „paprastesnio“, bet pavyko tik iš dalies. Tai yra, ši knyga iš tiesų yra pasaulietiška, todėl joje nedaug religinių terminų, hebrajiškų intarpų ir pan., kurie dažniausiai ir kelia didžiausius sunkumus.
Tačiau tekstas prisodrintas istorinių detalių, yra ir žodžių, kurie neužfiksuoti jokiuose žodynuose. Šioje vietoje prireikė ir tyrimų, ir nemažai įvairių sričių specialistų konsultacijų, tad ačiū jiems už pagalbą.
Iššūkių taip pat kėlė gana netvarkingas teksto originalas: supainiota puslapių ir skyrių numeracija, išplėšti lapai, korektūros klaidos, stiliaus netolygumai ir pan. Kadangi nebuvo tikslo leisti mokslinį komentuotą leidimą, tai kiekvienu šiuo atveju reikėjo priimti individualius sprendimus.
Romano pavadinimą „Oifn švindltrep“ adekvačiai perteikti lietuvių kalba sudėtinga. Sudurtinis jidiš žodis „švindltrep“ reiškia „sraigtiniai laiptai“, „spirale besisukantys laiptai“. Jis susideda iš dviejų dėmenų: „švindl“ – „svaigulys“ ir „trep“ – „laiptai“. Taigi perkeltine prasme pavadinimas galėtų būti išverstas ir kaip „svaiginantys, svaigulio laiptai“. Ši reikšmė svarbi, nes svaigulys, ekstazė yra kertiniai ekspresionistinės literatūros bruožai. Tačiau kartu šie laiptai įvardija ir labai konkrečią vietą Kauno Linksmadvario šlaite.
Tiesa, istoriškai jie nebuvo sraigtiniai, tiesiog vingiavo nuo vienos laiptų aikštelės iki kitos. „Ant sraigtinių laiptų“ verčiau dėl to, kad pastebėjau šią metaforą naudojant ir kitus Kauno jidiš autorius, be to, tokie laiptai buvo gan dažnas elementas laikinosios sostinės architektūroje.
Pati esu augusi Vilijampolėje – visai kitokiame rajone, negu jis buvo anuomet, kai ten gyveno Zingmanas. Kokių netikėtų suvokimų ar praeities reliktų esate atradusi vaikščiodama po šiandieninį Kauną ir žvelgdama į jį iš istorinių kontekstų?
Pirmas žodis, kuris man ateina į galvą, atsakinėjant į šį klausimą, yra „tuštuma“. Kuo toliau gilinuosi į Kauno jidiš literatūrą, tuo labiau atrodo, kad pati vaikštau po kažkokį paralelinį miestą, kuris yra kažkur kitur, bet tikrai ne dabartiniame Kaune. Apie tą aplinką ir žmones, kuriuos tyrinėju, verčiu, nėra likę nė ženklo.
Žinoma, savo laiku esu vieną po kito sau atradusi dabar gana gerai žinomus žydų paveldo objektus: senamiesčio sinagogas, Žaliakalnio ir Aleksoto žydų kapines, sveikatos draugijos „OZE“ namus ir pan. Dėl kai kurių jų būklės man iki šiol beveik fiziškai skauda: buvusios Naujosios sinagogos Birštono gatvėje, kur įrengtas autoservisas, elgesio su Žaliakalnio žydų kapinėmis, Žydų ligoninės pastato.
Grįžtant į dar anksčiau, turbūt ankstyviausias suvokimas buvo, kad Kaunas nėra joks „lietuviškas“ miestas, kaip ilgą laiką buvo bandoma visuotinai įteigti, kad mane apgavo. O jeigu tokiu ilgainiui ir tapo, tai anaiptol nėra kuo didžiuotis. Iš principo tai vyko įvairiais būdais išstūminėjant žydus iš jų pozicijų, jau nekalbant apie Holokausto tragediją.
Jei Slabodkė (Vilijampolė) romane tarsi pelkė, kurioje neįteka gaivūs naujų laikų vandenys, Aleksotas vaizduojamas kaip pakylėjanti, romantiška vieta. Kaip aiškinate tokį žavėjimąsi šiuo rajonu, kuris išnyra ne tik šiame jidiš tekste apie Kauną?
Iš tiesų, Vilijampolė Kauno jidiš literatūroje dažnai siejama su religija, žydų bendruomene, vaikyste. Tai nieko nuostabaus, nes, kaip žinome, tai yra seniausia žydų gyvenama erdvė dabartinėje Kauno teritorijoje. Kadangi kalbame apie modernius jidiš autorius, savaime suprantama, kad jie stengėsi nuo šių dalykų atsitolinti, kurti su jais naują santykį.
Aleksotas literatūroje įgauna kiek kitokias konotacijas, ir yra labiau asocijuojamas su išsilaisvinimu iš miesčioniškos tikrovės, gamtos prieglobčiu, tam tikra alternatyva. Ši vietovė yra ne tik už upės, t. y. „už miesto“, bet reljefiškai ji yra aukščiau negu centrinė miesto dalis. Kadangi modernistai miestą mėgo vaizduoti kaip nuodėmingą (Zingmano romane toks yra Kaunas), tai Aleksotas tarsi suteikia galimybę pažvelgti „iš viršaus“, atsiriboti nuo didmiesčio tikrovės. Yra ir labai specifinis dalykas, susijęs su žydų kolektyvine atmintimi: vienas populiariausių Kauno žydų pasakojimų byloja apie ant Aleksoto kalvos stovėjusią vadinamąją Mapu pavėsinę, kurioje mėgo rašyti Abraomas Mapu. Mapu – žinomas XIX a. žydų švietėjas, pirmo pasaulietinio romano hebrajų kalba autorius. Todėl Aleksotas dar asocijuojamas ir su Mapu, o tokiu būdu ir su pasaulietiškumu, modernumu, alternatyva religinei tradicijai.
Romane vaizduojama pagrindinė veikėja Nechomė – kairių pažiūrų, labai moderni, nepriklausoma mergina. Susidarė įspūdis, kad Nechomės tėvai net kiek per liberalūs dukters atžvilgiu. Kiek tokio tipo moterų, kaip Nechomė, galėjo gyventi tarpukario Kaune? Ar feminizmas žydų bendruomenėje turėjo didesnę reikšmę nei patriarchalinėje lietuvių visuomenėje?
Sunku pasakyti, nes pati tokių tyrimų nedariau, o ir neteko susidurti su kitų tyrimais panašia tema. Gal šis romanas paskatins ką nors išsamiau paanalizuoti tarpukario Kauno žydų moteris?
Kalbant bendrais bruožais, aptariamu laikotarpiu vyksta intensyvūs moterų laisvėjimo procesai – tiek žydų, tiek lietuvių visuomenėse. Lietuvoje nuo 1919 m. žydų moterys jau galėjo balsuoti, mergaitės pradėtos masiškai leisti į mokyklas, joms atsivėrė aukštųjų durys. Moters emancipacija tarpukariu tampa viena svarbiausių temų, dažnai moteris renkamasi ir kaip pagrindinė literatūros kūrinių veikėja, į ją fokusuojasi menininkų žvilgsnis. Galvojant apie konkrečias asmenybes, Kaune yra gimusi, tiesa, tik gimusi, pasaulinio garso anarchistė ir feministė Emma Goldman. Beje, Zingmanas ją cituoja ir savo romane. Iš tarpukario kultūrinės aplinkos verta paminėti Esterą Eljaševaitę-Veisbart, garsaus jidiš literatūros kritiko Bal Machšoveso seserį, kuri tapo filosofijos mokslų daktare, prisidėjo prie Kauno žydų liaudies universiteto organizavimo ir veiklos, taip pat rašė literatūros kritikos straipsnius. Tarp jaunų Kauno žydų literatų buvo ne viena moteris: Roza Gutman, Sorė Aizen, Judika, Lėja Grinštein-Kaplan. Jų atsirado ir menininkų tarpe. Čia galima paminėti palyginti dar neseniai atrastą tapytoją Černę Percikovičiūtę, kuri ir savo darbuose analizuoja moters temą, taip pat skulptorę Sorę Goršein. Taigi, nors vis dar kalbame apie tradiciškai vyrų dominuojamas aplinkas, akivaizdu, kad jose po truputį ryškėja vis daugiau žydžių moterų vardų.
Kaip šį romaną priimti ir vertinti rekomenduotumėte skaitytojams? Kuo jis aktualus mums šiandien?
Kaip to laiko dokumentą, kaip modernios Kauno žydų sąmonės liudijimą. Manau, šiandien šis romanas svarbus ne tiek kaip meno kūrinys, o pirmiausia įdomus kultūros istorijos prasme. Nors ir kalbame apie fikcinį siužetą, Zingmanas jį įpina į realias istorines aplinkybes, subjektyviai jas vertina, atskleidžia savo idėjinį ir ideologinį lauką. Tai dar vienas, iki šiol menkai žinomas, gana nišinis, bet dėl to ne mažiau svarbus tarpukario Kauno veidas.
