„Pastebėjau, kad skirtingose šalyse mano knygas ir idėjas priima labai skirtingai. Nuo Ispanijos iki Japonijos – žmonės užduoda skirtingus klausimus, tad labai laukiu Lietuvos skaitytojų reakcijų“, – pastebi Knygų mugės svečias.
Kodėl paguoda reikalinga ne tik susiduriant su sunkiais išgyvenimais? Kokiais būdais paguosti save, kad neužvaldytų kančią lydintys baimės, pykčio, pavydo jausmai? Kaip išbūti su kenčiančiu žmogumi ir laiku atrasti jo skausmą malšinančius žodžius? Kodėl kartais taip sunku leistis guodžiamiems? Ir ar verta tikėti, kad visos mūsų nelaimės turi prasmę?
Geriausiai Ch. André Lietuvos skaitytojams pažįstamas kaip knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi“, kurios tiražai nuolat kartojami, autorius. „Paguoda“ – šeštoji žinomo psichologo knyga lietuvių kalba, ją vertė Akvilė Melkūnaitė. Belaukiant renginio Knygų mugėje, „Paguodą“ su Ch. André varto Guoda Kavaliauskaitė.
– Kam pirmiausia skiriate knygą „Paguoda“?
– Knyga skirta artimai draugei Edithai, kuriai, kai rašiau, reikėjo stiprios paguodos. Žvelgiant plačiau, skiriu šią knygą visiems artimiesiems, kurių pats gyvenime deramai nepaguodžiau. Manau, kad buvau tinkamas gydytojas ir gerai guodžiau savo pacientus, bet asmeniniame gyvenime buvau varganas guodėjas. Kai kenčia labai artimas žmogus, mano empatija per stipri ir mane tiesiog užlieja širdgėla.
– Knygos pradžioje dalijatės jautriu laišku per teroristinį išpuolį Prancūzijoje dukros netekusiai mamai: „As? nez?inau, ar mes gale?sim Jus paguosti“. Ar per ilgametę profesinę praktiką susidūrėte su situacijomis, kai atrodė, kad paguosti neįmanoma?
– Šį sakinį rašiau mamai, nes netekęs vaiko žmogus dažnai lieka nepaguodžiamas. O dar ir dėlto, kad visais atvejais paguoda retai duoda vaisių iš karto. Verta tai suprasti ir kartais net pasakyti: nežinau, ar man pavyks palengvinti tavo skausmą, bet šiuo metu noriu būti šalia. Iš esmės, paguoda visada būtina ir visada nepakankama. Reikia priimti šį paguodos nepakankamumą tam, kad patys nenusiviltume.
– Daugelis paguodą įsivaizduojame kaip žodį ar veiksmą, kuris turėtų suteikti stiprybės sunkią valandą. Knygoje rašote apie tai, kad atradote paguodą, kuri yra daug daugiau negu laikinas nuraminimas. Ji yra būdas gyventi su audromis, atrasti ryšį su pasauliu, jo grožybėmis ir nelaimėmis. Ar įmanoma išmokti geriau priimti ir teikti paguodą?
– Yra du paguodos etapai. Paguoda yra tai, kas žmogui padeda ištverti tuo sunkiu metu, nesijausti apleistam ir nepulti į neviltį. Antras etapas ateina vėliau, kai žmogus vėl įsilieja į gyvenimą. Paguoda pamažu artina mus prie egzistencinio priėmimo filosofijos. Turiu galvoje, kad mes priimame esmines gyvenimo tiesas, suprantame, kad žmogaus gyvenime nelaimės neišvengiamos, kad jos yra savotiškas gyvenimo nuomos mokestis. Ir privalome jį mokėti nesinervindami. Turime neatsisakyti matyti gyvenimo grožį. Nepaisant nieko.
Žmonės spontaniškai linkę guosti – vieni labiau, o kiti mažiau. Dažnai kliūtimi tampa mūsų pačių patiriamos stiprios emocijos (būname sukrėsti kito kančios) arba per didelis drovumas ir baimė, kad nemokėsime paguosti. Žmonės, kurie geba gerai paguosti (arba yra to išmokę), nebijo jausti skausmo ir ką nors padaryti nemokšiškai. Jų tikslas – ne sustabdyti ašaras ar širdgėlą, o būti šalia, nors patys tuo metu lieja ašaras ar jaučia širdgėlą.
– Įprasta galvoti, kad paguodos reikia tik tiems, kurie susidūrė su itin skaudžiais išgyvenimais – netektimis, nepagydomomis ligomis. Tačiau paguoda turbūt labai svarbi ir niūroje kasdienybėje, ypač pastaraisiais metais, kai susiduriame su karu, pandemija, klimato atšilimo padariniais?
– Paguoda nėra konkrečių išeičių ieškojimas. Tai buvimas šalia ir draugiškumo išreiškimas kenčiančiam žmogui. Nors mūsų guodimo būdai ir skiriasi, nelygu ar guosime artimą (apkabinsim), ar mažiau pažįstamą žmogų (apsiribojam šiltais žodžiais), iš esmės, paguoda beveik nesiskiria. O tos situacijos, kurias jūs minite (pandemija, karas, klimato atšilimas), yra visuotinės negandos, paveikusios visus žmones, tad jos kviečia imtis tarpusavio paguodos, palaikymo ir vienybės.
– Dažnai girdime frazę „Ir tai praeis“, kuri turėtų suteikti viltį, kad net patys sunkiausi išgyvenimai netrunka amžinybę. Tačiau sunkią valandą skausmas yra didesnis už viską ir atrodo, kad taip bus visą likusį gyvenimą. Kaip išbūti su skausmu, jį išgyventi ir iš jo pasimokyti?
– Paguodos frazės, nors būna teisingos ir nuoširdžios, dažnai nė kiek nepadeda. Šiaip ar taip, nelaimės akimirką širdgėla visada būna stipresnė. Užuot įtikinėjus argumentais, kad ir protingais, verčiau suteikti švelnumo, parodyti, kad esam šalia ir palaikom kenčiantį, kad patys pasitikime gyvenimu. Deja, tokiomis akimirkomis skausmo nemalšina joks argumentas, jokia filosofija: toliau gyventi mus paskatina tai, kad jaučiamės mylimi ir kad galbūt pats gyvenimas ateis mums padėti.
– Sakote, kad tą akimirką, kai guodžiame, nežinome kaip pasikeis padėtis. Kokiais pagrindiniais principais derėtų vadovautis teikiant paguodą? Ar užtenka tik nuoširdumo ir kilnių ketinimų?
– Nuoširdumas ir geri ketinimai svarbu. Tačiau taip pat svarbu ir priimti tai, kad paguodos rezultatai („Ar truputį palengvinsiu širdgėlą?“) ir padėties pasekmės („Ar ši nelaimė praeis?“) nuo mūsų nepriklauso. Kai guodi, esi nuolankus ir atsargus.
– Ar paguoda, nemokant jos teikti, gali būti žalinga?
– Manau, kad blogiausias dalykas – paguodos stygius. Blogiausia jaustis paliktam ir apleistam. Nemokšiškumas, žinoma, dažnas dalykas, jis gali suerzinti, bet bent jau pastūmėja žmogų reaguoti, vėl įlieja gyvybės.
– Skaudžiose gyvenimo patirtyse neretai kyla noras užsidaryti, neprašyti pagalbos ir išbūti patiems. Kaip tokioje situacijoje elgtis tiems, kurie yra šalia ir nori paguosti?
– Svarbu gerbti kai kurių žmonių poreikį vieniems išgyventi širdgėlą. Tokiais atvejais reikia tik parodyti, kad esam šalia, pasakyti, kad esam pasirengę padėti ir reguliariai žmogų pakalbinti, palaikyti su juo ryšį.
– Ar galime išmokti praktikuoti ne tik paguodą, bet ir saviguodą? Kokius kasdienius pratimus rekomenduotumėte tiems, kurie nori lavinti šį gebėjimą?
– Dauguma mūsų žino, kas mums padeda, kai patiriame širdgėlą: pasivaikščiojimas gamtoje, muzikos klausymas ar atlikimas, skaitymas, užsimiršimas veikloje, kuri visiškai įtraukia, tarkim, sodininkystė, meistravimas ir pan. Saviguoda yra sprendimas grįžti į gyvenimą nepaisant to, kad širdyje nešamės širdgėlą.
– Knygoje dažnai minite, kad gyvenimas – nuolatinės paguodos paieškos. Ar pakeitę požiūrį į kasdienybę, galime pakeisti ir šį santykį?
– Mes negalim apsieiti be paguodos, nes gyvenimas yra sužeidimų ir nelaimių virtinė (laimei, ir laimės akimirkų!). Užuot bandžius nuslopinti paguodos poreikį, verčiau atvira širdimi priimti mums teikiamą palaikymą tada, kai ištinka nesėkmė, liga ar gedulas. Taip pat patiems imtis saviguodos, apie kurią kalbėjom: neleisti sau grimzti į neviltį, kartėlį, vėl keltis gyventi, nors širdyje ir jaučiame liūdesį.
Be to, reikia suprasti, kad žmogaus gyvenime yra ciklai – nelaimė pasirenka kitą taikinį, žmogui, kuris šiandien guodžia, rytoj pačiam reikės paguodos. Tai verčia atvira širdimi dalyvauti cikluose duoti ir priimti.
– Vasarį viešėsite didžiausiame knygų renginyje Lietuvoje – Vilniaus knygų mugėje. Ko tikėtis jūsų skaitytojams ir ko jūs tikitės iš susitikimo?
– Labai džiaugiuosi, kad susipažinsiu su Lietuva ir savo skaitytojomis bei skaitytojais šioje šalyje. Tikiuosi, kad kalbos barjeras nesukliudys mums bendrauti ir pasikalbėti mano knygų, jau išverstų į lietuvių kalbą, temomis. Man labai įdomu sužinoti, kas jus domina mano nagrinėjamose temose. Kaip rašytojas jau pastebėjau, kad skirtingose šalyse mano mintis priima skirtingai: nuo Ispanijos iki Japonijos – žmonės užduoda skirtingus klausimus.
