S.Kanaverskytė šalies teatrų scenose ir viešosiose erdvėse sukūrė daugiau kaip 80 įvairių scenografijos projektų. Ilgametė Jūros švenčių teatralizuotų eitynių vadovė, režisierė, pedagogė dėstė Lietuvos dailės instituto, Konservatorijos Klaipėdos fakultetų studentams. Atitolusi nuo teatro, masinių renginių, bet susižavėjusi tekstile surengė apie 30 personalinių parodų.
Draugė išsaugojo laiškus
Uostamiesčio Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje vykusiame kūrybos vakare nušvito dar viena S.Kanaverskytės, kuriai už kūrybą ir gyvenimo nuopelnus užpernai suteiktas garbingas Klaipėdos kultūros magistro vardas, talento briauna. Paaiškėjo, kad menininkė įvaldžiusi ir rašytojos plunksną.
S.Kanaverskytę į beletristiką pastūmėjo pažintis su klaipėdiete skulptore Violeta Skirgalaite – jos abi bendramokslės, vienmetės, susipažino Vilniaus dailės instituto prieangyje, pirmąją stojamųjų egzaminų dieną. Studijuodamos Vilniuje tapo geriausiomis draugėmis, jų ryšiai nenutrūko ir baigus mokslus.
Ilgametė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovė V.Skirgailaitė kažkada pagelbėjo atvykusiai į uostamiestį ir neturėjusiai kur gyventi Sofijai – priglaudė studijų draugę su dukrele savo dviejų kambarių bute ir neparodė nė menkiausio nepasitenkinimo, kad kažkas užsikorė jai ant galvos.
„Jau buvome solidaus amžiaus damos, kai Violeta parodė, nepatikėsit, apie šimtą išsaugotų mano laiškų, rašytų jai, kai dar dirbau Panevėžio dramos teatre. Skaičiau juos ir prieš akis plaukė įvykiai, pokalbiai, jaunystėje išgyventos dramos. Tuomet ir nusprendžiau išbandyti jėgas atsiminimų žanre“, – knygos atsiradimo aplinkybes askleidė S.Kanaverskytė.
Dėl žodžio neteko darbo
Bet prieš tai visą gyvenimą kitokius darbus dirbusiai menininkei teko įvaldyti rašymo techniką, išsilaisvinti nugalėjus viduje tūnantį „cenzorių“. Sofija dar kurį laiką miklinosi rašydama dienoraštį, kol pajuto, kad jos mintys be jokio pasipriešinimo iš galvos per ranką sklandžiai išsilieja popieriaus lakštuose. Tada atėjo laikas jos gyvenimo išpažinčiai.
„Gyvenimas gražus“ – gal kiek ironiškas S.Kanaverskytės autobiografinės knygos pavadinimas. Praleidusi vaikystę Perekšlių kaime netoli Panevėžio ji dar matė ginkluotus stribus, kurie kuopdavo dar pasiturinčių valstiečių svirnus, varė juos į kolūkius. Gyvenimo grožis nublanksta, kai raudonieji ateina dieną, o miško broliai – naktį.
„Tėvas nenorėjo stoti į kolūkį, neiškentęs įtampos išėjo iš namų – pasislėpė nuo vienų ir kitų. Tada mūsų sodybą užgriuvo vadinamieji „liaudies gynėjai“, išsivežė motiną. Neiškvotę, kur pradingo tėvas, uždarė ją į kalėjimą Šilutėje. Daugiavaikė šeima liko be maitintojų“, – pasakojo S.Kanaverskytė.
Baigusi pedagoginę mokykla Sofija kaime dirbo neilgai. Paskirta septynmetės mokyklos pionierių vadove, netikėtai buvo atleista iš pareigų kilus „politiniam skandalui“: viena kiek švepluojanti jos auklėtinė, salėje deklamuodama lietuvių poezijos lakštingalos Salomėjos Nėries kūrinį „Poema apie Staliną“, užuot pasakiusi „Leninas nemiršta“, netyčia ištarė „nesmirsta“.
Nusprendė sukti į dailę
Nesėkmė S.Kanaverskytės nepalaužė – atkakli panevėžietė buvo pasiryžusi veržtis į mokslus, kilti į žvaigždes. Vilniaus dailės institute sėkmingai išlaikė teorinius egzaminus. Pati nesupranta, kaip peršoko ir praktinių tapybos, piešimo, kompozicijos patikrų barjerus – gal prieš egzaminus sukalbėti poteriai jai padėjo.
Sofija savo knygoje šiltai prisimena bendramokslius, tarp jų ir skulptorių Vytautą Mačiuiką, kuris pokario metais subūrė pogrindinę jaunuolių organizaciją, siekusią nužudyti Staliną. Vytautas buvo suimtas Klaipėdos centre, Herkaus Manto gatvėje, toje pačioje vietoje, kurioje sovietmečio pabaigoje iškilo jo sukurtas paminklas prūsų sukilimo vadui.
„Vienuolika metų Sibiro lageriuose praleidęs V.Mačiuika buvo vienas gabiausių dailės studentų, parašė ne referatą, o tiesiog mokslinį darbą apie Auguste'a Rodiną. Platūs pečiai, sportiškas torsas, ilgos kojos. Nijolė Gaigalaitė, kūrusi skulptūrinę grupę, kuri stovi Palangoje prie tilto, Kastyčio figūrai modeliu pasirinko būtent V.Mačiuiką“, – pasakojo S.Kanaverskytė.
Seni laiškai atgaivino Sofijos prisiminimus apie teatro grandą Juozą Miltinį, kuriam niekas neįtikdavo. Kartą paklaustas, kokios dekoracijos jam labiau patinka, ar realistinės, architektūriškai plastiškos, ar asociatyviai metaforiškos, režisierius atsakė: „Man niekas nepatinka. Pati gražiausia architektūra ir geriausia scenografija bus mano karstas“.
J.Miltinis kėlė ir gniuždė
Panevėžio dramos teatre S.Kanaverskytės ir J.Miltinio santykiai iš pradžių klostėsi harmoningai, netgi romantiški, bet paskui režisierius jaunai scenografei ėmė reikšti vis daugiau priekaištų, užgauliai kabinėtis, nuomonės susikirsdavo. Jam nepatikdavo viskas – eskizai, dekoracijos, kostiumai. Negana to, vienvaldis teatro lyderis ėmė reguliuoti ir Sofijos asmeninį gyvenimą.
S.Kanaverskytė dar bandė teisintis, kad dirba nuoširdžiai, bet J.Miltinis atrėždavo: „Kurmis savo urvą irgi rausia nuoširdžiai, bet kas iš to?“. Gniuždoma slogios aplinkos Sofija pasiprašė atleidžiama. Tokiu pat keliu pasuko J.Miltinio diktato neištvėrę ryškiausi Panevėžio teatro aktoriai Stasys Petronaitis ir Algimantas Masiulis. Galima tik spėlioti, kas yra kalčiausias dėl itin talentingo, jautrios sielos aktoriaus Broniaus Babkausko gyvenimo tragedijos - jis pats pasitraukė į Anapilį.
Persikėlusi į gyventi į sostinę S.Kanaverskytė ilgėdavosi Panevėžio, prisimindavo ne tik J.Miltinį, jo ekstravagantiškas keistenybes, bet ir vertingas pamokas. Viename savo laiške draugei rašė: „Gal praėjus daugeliui metų aš jam pasakysiu: „Maestro, jūs buvote mano slapčiausia meilė, uždaryta narve. Kita pusė širdies, „perdurta durklu“, iškeliavo į Vilnių.“
Pakviesta dirbti dailininke statytoja į Vilniuje besikurianti Jaunimo teatrą Sofija kurį laiką dvejojo. Po J.Miltinio muštro jai atrodė, kad jau nieko nesugeba, nesupranta, nebevaldo nei pieštuko, nei teptuko.
Sostinėje – nauji iššūkiai
Tačiau po pirmųjų darbų sostinėje nepilnavertiškumo jausmas išnyko. Režisierės Aurelijos Ragauskaitės vadovaujamam Jaunimo teatrui S.Kanaverskytė netgi sukūrė firminį ženklą – emblemą, kuri beveik nepasikeitusi tarnauja iki šiol.
Scenografę sužavėjo iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) į Lietuvą atvykusio dailininko ir režisieriaus Igorio Ivanovo (rašytojos Jurgos Ivanauskaitės tėvo) darbai. Menotyrininkę Ingridą Korsakaitę vedęs vyras jau buvo sukūręs keletą projektų Vilniaus teatrams, kūrė scenografiją jaunimiečių spektakliui „Romeo ir Džuljeta“, kurį režisavo A.Ragauskaitė.
Užsivertęs darbais I.Ivanovas perleido Sofijai vieną užsakymą – Klaipėdos dramos teatre statomo kūrinio scenografiją. Po novatoriško Jaunimo teatro spektaklio pagal Jean'o Anouih'o pjesę „Vyturys“ įsižeidęs dėl apkalbų jis grįžo į Leningradą, kur išgarsėjo kaip geriausias to meto Rusijos scenografas, dirbo vyriausiuoju dailininku Kirovo operos ir baleto teatre.
Savo knygoje S.Kanaverskytė paneigia viename interviu J.Ivanauskaitės išsakytą mintį, esą rašytoja nebendravo su tėvu, nieko iš jo nepaveldėjusi, išskyrus baisiąją ligą, nuo kurios ir mirė: „Mačiau, kaip tėvas Jurgą vedžiodavo į teatrus, dukrai jis perdavė didžiausią turtą – talentą. Gaila, kad I.Ivanovas jį išsivežė kitur, buvo per didelis mažai Lietuvai.“
Pantomimos sūkuryje
Jaunimo teatre S.Kanaverskytės akyse sužibo latvio režisieriaus ir mimo Modrio Tenisono žvaigždė – 22 metų jaunuolis čia sutelkė pantomimos trupę ir pareiškė, kad jo spektakliai būsiantys kitokie nei pasaulinio garso prancūzo mimo Marselio Marso, kuriam esą svarbi tik kūno kalba, o ne gyvoji spektaklių grafika – dinamiškas veiksmas, muzika, apšvietimas.
„M.Tenisonas išdidžiai atsisakė mano paslaugų: „Man nereikalingas dailininkas, aš pats esu scenografas“. Tiesa, paskui latvis pasitaisė, prisiminęs sparnuotą Rusijos režisieriaus Georgijaus Tovstonogovo frazę: „Dailininko man reikia tik tam, kad jis praturtintų mano mintis“, – bendravimą su ambicingu ir talentingu pantomimos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje pradininku prisimena S.Kanaverskytė.
M.Tenisono spektaklį „Ecce homo“ apie žmogaus gyvenimo kelią scenografė praturtino ne tik savo mintimis, bet išradinga butaforija – scenoje išryškino spektaklio veiksmą, aktorių judesių plastiką. Didžiulio atgarsio sulaukęs pastatymas Lietuvos teatrų istorijoje įrašytas ne tik kaip pirmasis šiuolaikinio šokio spektaklis, bet ir iškilus to meto kultūros reiškinys.
Asmeninio pobūdžio aplinkybės S.Kanaverskytę privertė sugrįžti į Panevėžį. Nuo meno pasaulio ji nenutolo: dailės mokykloje dėstė tapybą, inscenizavo mėgėjiškus spektaklius. Paskui persikėlė į Klaipėdą – ten prasidėjo kitas ne mažiau spalvingas ir įdomus kūrėjos gyvenimo etapas.
Istorinių vėliavų kūrėja
S.Kanaverskytė beveik du dešimtmečius apipavidalindavo Jūros šventes Klaipėdoje. Pasitelkusi gabius studentus masinius renginius viešosiose erdvėse vadavo nuo įsišaknijusių sovietinės propagandos ir agitacijos stereotipų, svajojo juos pakylėti iki braziliškų karnavalų lygio. Tuo pat metu ji darbavosi uostamiestyje įkurtoje Dailės instituto Vizualinio dizaino katedroje, dėstė Klaipėdos universiteto Menų fakultete.
Susidomėjusi tekstile, batika ir sendinta aliejine tapyba Sofija sukūrė įspūdingų kūrinių, tarp jų ir vėliavų ciklą „Lietuvos valdovai“, kuriame pavaizdavo istorines asmenybes – karalių Mindaugą ir jo žmoną Mortą, didžiuosius kunigaikščius Algirdą, Kęstutį, Gediminą, Vytautą, Jogailą, Kazimierą.
Kitą vėliavų ciklą S.Kanaverskytė skyrė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui – iš tekstilės skiaučių, batika dekoruotų audinių, įvairiaspalvių siūlų adata lyg teptuku nutapė tautinio atgimimo sąjūdžio, valstybingumo ir nepriklausomybės puoselėtojų, iškilių visuomenės ir kultūros veikėjų, sovietinei okupacijai pasipriešinusių garsių rezistentų atvaizdus.
Sofijos vėliavose pavaizduotas Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Steponas Darius ir Stasys Girėnas, Juozas Lukša-Daumantas, Tėvas Stanislovas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Justinas Marcinkevičius, kitos garsios asmenybės.
Įamžinti visi prezidentai
Dar vienas jos vėliavų ciklas skirtas Lietuvos prezidentams – Antanui Smetonai, dėl kurio atminimo įamžinimo dabar laužomos ietys, Daliai Grybauskaitei, dabartiniam šalies prezidentui Gitanui Nausėdai, buvusiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, vadovavusiam istorinei sesijai, kurioje atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
Nepamirštas ir dviejų kadencijų prezidentas Valdas Adamkus. Jį pakeitusio šeštojo Lietuvos prezidento Rolando Pakso, per Seimo inicijuotą apkaltos procesą už Konstitucijos pažeidimus ir priesaikos sulaužymą pašalinto iš pareigų, atvaizdas irgi pavaizduotas vėliavoje. Tokie darbai, pasak S.Kanaverskytės, įprasmina dabarties ir praeities jungtį.
Mintis rankomis austose lietuviškose drobėse, komponuojant aplikacijas, įvairias siuvinėjimo technikas, parodyti istorines asmenybes Sofijai švystelėjo prisiminus savo vaikystę – miesteliuose per atlaidus, kitokias religines procesijas aplink bažnyčias buvo nešamos spalvingos vėliavos su šventųjų atvizdais.
„Tautos didžiavyriai, net išrinktieji, neišvengę klaidų, yra svarbūs valstybės kūrimo panoramoje. Visi jie – mūsų istorijos dalis. Vėliavose išreiškiau pagarbą ir meilę Lietuvai, žmonėms, atsidavusiems tėvynei“, – teigia virš pilkos kasdienybės pakylėtų, poetiškai romantizuotų tekstilės koliažų kūrėja.
Kūrinius perkels į tėviškę
Menininkė rankų nesudeda – neseniai kartu su jauna klaipėdiete dailininke R.Cibauskaite surengtoje parodoje „Kontrastai“ pristatė 12 asambliažų, kuriuos pati vadina koliažais. Juose naudojami įvairūs šiuolaikiniai artefaktai – dantų krapštukai, kokteilių šiaudeliai, šakelės, audiniai, monetos, papjė mašė technika, tekstilė.
Sudėlioti iš neįprastų medžiagų S.Kanaverskytė koliažai susilieja su dinamiška, ryškiomis spalvomis žaižaruojančia R.Cibauskaitės tapyba – laiko ribos ištirpsta. Skirtingo braižo menininkių specialiai pabrėžiami siužetų, kompozicijų ir technikų kontrastai žiūrovus panardina į jausmų sūkurį, šokiruoja, praturtina jų vizualinę patirtį.
S.Kanaverskytė jau apsisprendė dėl savo kūrinių likimo – vėliavas, koliažus, kitus darbus perkels į gimtąjį Perekšlių kaimą Panevėžio rajone. Tenykštė bendruomenė juos priims ir saugos specialiai įrengtoje galerijoje. Tai menininkės dovana tėviškei, iš kurios ji visą gyvenimą sėmėsi jėgų.
Dar viena Sofijos iniciatyva – prieš kelis dešimtmečius sumanyta socialinė akcija „Ant gerumo sparnų“. Jos paraginti uostamiesčio menininkai kasmet mielai dovanojo savo kūrinius Klaipėdos jūrininkų ligoninei – jais puošiami koridoriai, ligonių palatos, gydytojų kabinetai. Tenykštėje meno galerijoje jau sukaupta daugiau kaip 600 įvairių darbų.
Teptuką keičia į plunksną
Knygoje „Gyvenimas gražus“ atgyja ne tik S.Kanaverskytės vaikystė, studijos, darbas teatruose, spektakliai, jų scenografijos, masiniai renginiai, garsūs aktoriai ir režisieriai, su kuriais jai teko bendrauti. Autorė prisimena ir skausmingai apmąsto kūrybos prasmę, sudėtingą menininko profesiją ir pašaukimą.
Kai kurie S.Kaverskytės atsiminimų puslapiai paženklinti tragiškais įvykiais, psichologinėmis dramomis, artimųjų praradimais, dvasiniais sukrėtimais. Ne kiekvienas žmogus gali šitaip atsiverti skaitytojams, bet menininkė įpratusi į visas negandas žvelgti filosofiškai – viltis, kad bus geriau, net sunkiausiomis akimirkomis jos niekada neapleisdavo.
„Darbštuolė Sofija atliko tai, ko nespėjo arba nenorėjo padaryti jos mokytojas J.Miltinis ir daugelis kitų garsių kūrėjų – parašė ir išleido nesumeluotą savo gyvenimo knygą. Žinau, kad ji dar ne viską pasakė, paskutinis taškas dar nepadėtas“, – pristatydamas autorę kalbėjo jos draugas, filosofas, rašytojas ir dramaturgas Arvydas Juozaitis.
Klaipėdos savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos renginių salėje ištraukas iš S.Kanaverskytės knygos „Gyvenimas gražus“ skaitė aktorės Nijolė Sabulytė, Virginija Kochanskytė, buvęs jos studentas Vaidas Dragūnas.
Gėlėmis apdovanota menininkė, biografinės literatūros debiutantė, nuramino publiką – jau pradėjo rašyti kitą knygą. Jos turinio neatskleidė, antroji knyga veikiausiai nebus tiesiogiai susieta su jos asmenybe.
