Ieškau sveikatos
– Jaučiu didelį susirūpinimą, – skundžiuos.
Daktaras pasiklauso radijo.
– Tokie laikai, – ramina. – Europoj susirūpinimo šiemet išgauta daugiau nei seniau per dešimtmetį. Jungtinėse Valstijose atrasti neriboti susirūpinimo klodai. Vietom net Afrikoj trykšta susirūpinimo fontanai...
– Šitaip susirūpinimas tik išmetamas į orą! – piktinuos.
– Saulės ir vėjo energijos taip pat ilgai nemokėjom panaudoti, – primena daktaras. – Bet jau greitai susirūpinimu bus varomi automobiliai, lėktuvai, laivai...
– O tankai?
– Susirūpinimą naudosim vien taikiais tikslais.
– O raketos su ribotu susirūpinimo užtaisu? Paukšt į kremblių!.. Kai rusai susirūpins, gal Europa vėl ims gyvent nerūpestingai? Argi tai ne taikus tikslas?
Daktaras purto galvą.
– Susirūpinimas negali pažeisti rusų erdvės. Pagaliau rusų galvose net nėra sparnelių, kuriuos galėtų susirūpinimas sukt.
Išeinu dar labiau susirūpinęs, įkvepiu susirūpinimu persmelkto oro.
Tuoj sprogsiu iš susirūpinimo ir gal tada...
Ieškau savęs
Beldžiuos į kažkokias duris.
– A Juozas yr?
Žmogelis tarpdury trauko pečiais.
– A kas tas Juozas?
– Norėčiau ir aš sužinot...
Beldžiuos kitur. Pagaliau toks vyriokas lepteli:
– Aš Juozas. Ko reik?
Su pašaipa nužvelgiu tą stuobrį...
Mano Juozas dabar nemurksotų namie, nes pats būtų išėjęs manęs ieškoti. Susitikę laimingi būtume kartu.
O gal nepažintume kits kito?
Sykį savo miegamajame radau kažkokį tipelį. Tokioj vietoj galėjau būti tik aš!
O prasilenkėm lyg svetimi...
Žmona vaiposi:
– Jei būtum naudingas – kiti seniai būtų tave suradę. O jei niekas neieško... Kur dėtum radęs tą stuobrį?
Su metais viską išmoksti panaudot. Vaikystėj nė butelio neieškojau. O šiandien!..
– Tikrai rasčiau kur padėti.
– O būtent?
– Na...
– Galėtų jis indus plaut, – pasvajoja ponia.
Ir aš girdėjau, kad galima save surasti darbe. Tik va kad netikiu stebuklais.
– Galėtų bulves skust... Grindis šluot...
Norėčiau paklausti, ar aš artimoj aplinkoj, ar kitoj vietoj? Bet nedrįstu...
Ieškom svarbiausio
Grįžęs iš Nacionalinės ekspedicijos Nilo upe prociesorius Bumblauckis skundėsi:
– Gediminaičių pėdsakų ten beveik nier...
Gamtos daktaras Saulemonas plačiau žvelgė:
– Užtat yra Didysis Afrikos penketas: liūtas, dramblys, raganosis, buivolas ir leopardas. Tie vis dar palieka pėdsakų ir visi nori juos pamatyt.
Su pagarba žvelgėm į taip toli paplaukusius. Bet norėjom pasigirt ir ką patys regėję. Šaukėm per kits kitą:
– Pas mus, Europoj, įsiveisė dar baisesni žvėrys! Ir visi jie – rusai.
– Yra ir Didysis penketas: pūtiopas, pieskopas, lavropas, šiojgū, anojgū?
– Šitie palieka itin daug pėdsakų. Bet niekas nenori jų matyt.
Saulemonas, pabrukęs uodegą, nulindo į krūmus.
Susigėdę barėm kits kitą: bene mes, juodnugariai, žinom, ko reikia žemėj ieškoti? Bandėm paguost Saulemoną:
– Yra kažkur dar kažkoks Didysis septynetas...
Daktaras tik mojo ranka. Supratom jo nusivylimą.
Septynetas – silpnos, neįdomios rūšys. Šiais laikais beveik nepaliekančios pėdsakų...
Ieškom geriausio
– Kaip atskirti gerąjį rusą nuo blogojo? – smalsavom.
– Pakelkit rankas, kas esat matę gerąjį rusą? – paliepė daktaras Saulemonas.
Mes tik silpnai skėsčiojom rankom.
– Žiūrim, ką sako mokslas, – tarė daktaras. – Ar esat girdėję, kad ant adatos smaigalio telpa tūkstantis velnių?
Tiek buvom girdėję.
– Kaip manot, ar vienas geras rusas prilygsta šimtui velnių?
Sumečiau: jei žmona velnių priėdus, tai rusas...
– Aišku, prilygsta!
– Taigi ant adatos smaigalio turėtų tilpti bent dešimt rusų!
– Na, taip...
– O kas ten juos matė?
Susižvalgėm.
– Vadinas, gerųjų rusų tiesiog nėra? – klausėm.
– Gamtoj visur reikalinga pusiausvyra, – aiškino Saulemonas. – Jei būtų gerieji rusai, turėtų būt ir gerieji lietuviai, gerieji krokodilai, gerieji tarakonai...
Visi šaukėm, kad taip negali būti.
Bet daktaras toliau matė:
– O vis dėlto yra gerosios bakterijos, gerasis cholesterolis... Yra net gėrybinis auglys! Vadinas, gerumas nėra visai išnykęs.
Stebėjomės tai išgirdę. O Saulemonas mokino:
– Jei šiam pasauly gerųjų rusų nėra, nenusiminkit. Dar juos sutiksit.
Ir, kaip televizoriuj, gražiai pakreipęs kalbančią galvą, skelbė gerąją naujieną:
– Gerais rusais – ir pragaras grįstas.
Ieškom kelio
– Ar yra planetų, kuriose egzistuoja nežemiškos civilizacijos? – klausėm.
– Aišku, yra, – atsakė Saulemonas.
– Kiek šviesmečių reiktų keliaut?
– Šviesa jų nepasieksi.
Nuliūdę išjungėm lempas.
– Bet yra gi tamsa! – ramino Saulemonas. – Tamsos greitis daugsyk didesnis.
– Tai sėdus į laiko mašiną...
Daktaras purtė galvą:
– Kiek laiko užtruks, kol tokią padirbsi! Ir kas vairuos?
Sutrikę žvelgėm į žvaigždynus... Paukščių takas – matytas. Bet ar yra ten rimtesni keliai? Kaire ar dešine puse reiktų vairuot? O kelio ženklai? Tik apie skraidančias plytas teko girdėt...
– Vadinas, niekad...
– Oi, ne! – sakė daktaras. – Galima ten per kelias valandas tanku nuvažiuot.
Antanas kaukštelėjo kirviu sau per kaktą.
– Ėgi ta planeta... Žemė!
– Eik jau!.. – vaipėmės. – Žemėj taigi mes gyvenam.
Laimė, Saulemonas greit išaiškino, kaip čia yra:
– Mes gyvenam mūsų laikais. O nežemiškos civilizacijos toliau pažengusios prieš laikrodžio rodyklę. Ir net prieš mūsų erą.
– Tokios mandros turbūt nori mums pagelbėt?
– Taip yra, – linktelėjo daktaras. – Tik mes to nesuprantam, nes anų technologijos labai išvystytos. Jeigu jie nori kaimynams perduoti trumpą žinutę – siunčia trumpojo nuotolio raketą. Jei ilgesnę žinią – ilgojo.
– Ateity ir mes bendrausim raketom, – pasvajojo Antanas.
– O kas bus, kai anie mums perduos visas žinias?
– Vėl nueis į nežinią.
Mįslingos, nesuprantamos būtybės...
Bet ko norėt? Jei mes kvėpuotume dujom, ėstume anglį, užsigertume nafta... Tikriausiai ir mes būtume kitokie, ir mūsų niekas niekur nesuprastų.
Ieškom pergalių
Į Naujametį žiburėlį mūsų namuose vėl susirinko tie patys: politikai, bankininkai, ambasadoriai...
Prieš dvyliktą susibūrėm apie Televizorių. Televizoriuj nulinko žiedas.
– Metai buvo sunkūs...
– Na, na! – šaukėm. – Naujieji artėja. Norim gerų naujienų.
Žiedas išsiskleidė.
– Yra ir gerų! BVP nusmuko, bet SRV pakilo į neregėtas aukštumas.
– O Lietuvos reitingai?
– Pagal SRV kiekį vienam gyventojui Lietuva lenkia daugelį šalių.
– Ar SRV ir toliau didės?
– Nėra jokių ženklų, rodančių, kad pakilimas baigsis.
Visi plojom, liejosi šampanas ir dainos...
– O kas tas SRV? – klausė Esvatinio ir Surinamo ambasadorius.
– Susirūpinimas Rusijos veiksmais, – paaiškinau.
– Rūpinsimės ir mes, – pažadėjo svečias. – Gal net aplenksim jus.
Tikrai! Futbolo reitinguos anie jau lenkia...
Teks pasitempt.
