Klasika laikoma S.Šaltenio kūryba prieš ketverius metus įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija, jo knygos verčiamos į užsienio kalbas, o išskirtinį prozininko braižą vertina ir kritikai, ir skaitytojai.
Knyga – išskirtinė ir netradicinė: tai kinematografinė istorija. Naujas žanras šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Atsirado kaip filmo „Klaipėda 1923“ literatūrinis scenarijus, kurį ekranizuoti jau keletą metų ruošiasi kino režisierius Audrius Juzėnas ir jo ištikima kino komanda.
Kol filmas laukia žiūrovo, finansavimo ir savo valandos, pasidalyti su skaitytoju norime nacionalinio prozos meistro sukurta lietuvninko žvalgo ir kontrabandininko Erčiaus Vanago bei gražuolės vokietės Emos meilės istorija.
Pasakojimą praturtina dailininko Jurijaus Grigorovičiaus lengva ranka sukurti piešiniai, tarsi filmo scenų eskizai, sustiprinantys herojų ir skaitytojo emocijas, grakščiai ir nepretenzingai atkuriantys istorinio uostamiesčio vaizdus. Knyga – skaitančiam: ir proginė, ir grožinė, ir istorinė, išsiskirianti leidybine kokybe, profesionalumu ir estetika.
Gebėjimas kurti atmosferą dviem sakiniais – išskirtinis S.Šaltenio talento bruožas. Aprašymų tekste mažai, jis lakoniškas žodžiui, bet talpus vaizdui. Skaitytoją pagauna pasakojama istorija, ir jis kartu su autoriumi keliauja po seną vokišką Klaipėdą lyg tikrame savo gyvenimo filme.
Rašytojas nuosekliai dėsto detales, įvykius, tiksliai perteikia to meto psichologiją, madą. Ir tai nestebina, nes būtent S.Šalteniui esame dėkingi už nepralenkiamą kino epą – 1973 metais jis sukūrė scenarijų „Herkui Mantui“.
Kaip ir filme „Herkus Mantas“, pasakojimo epicentre – laikui nepavaldi riteriška jauno kario ir žvalgo meilės istorija atšiauriame prūsiško likimo krašte. Kur meilė išgrynina charakterius, varo iš proto, gyvenimo tragizmą paverčia tikra komedija arba atvirkščiai – likimu.
Kartu tai pasakojimas apie Lietuvos nepriklausomybės siekį įsitvirtinti Baltijos pajūryje po 500 metų.
Šiame kūrinyje susipina dvi gaivališkos likimų ir istorinės atminties linijos, viena kitą papildydamos jos stiprina pasakojimo įtaigą dviguba galia.
Kinematografinė istorija lyg suspausta spyruoklė, kurios energija išlaisvinama sakinys po sakinio milžiniška jėga. Ši knyga – ne varginantis keliatomis veikalas, veikiau geras smagus pasivaikščiojimas su mylimąja po žvaigždėmis. Kaip vaikystės spalvotas filmas ir pirma meilė. Viskas tikra, nieko svetimo, kaip alsavimas į alsavimą, akis į akį, kaip pirmas prisilietimas ir bučinys. S.Šaltenio filme, kaip ir jo knygoje, tuščių sakinių ir kadrų nėra.
S.Šaltenis – ir poetiškos istorijos mistifikatorius. Knygoje lietuviškam pergalės triumfui – prancūzų prefektūros šturmui – pasitarnauja net kumelė ir valstietiškas lietuvninkų vežimas kontrabandai dvigubu dugnu. Erčiaus Vanago ir jo kumelės vardu Troja draugystė, tiksliau, dvasinė simbiozė, itin reikšmingas pasakojimo dėmuo, atveriantis liaudies kūrybos ištakas ir vienas gražiausių šioje kinematografinėje istorijoje.
„Mąstau vaizdais, metaforomis, regėjimais, tai gal, galvoju, esu kaip tik tinkamas kinui ir teatrui?“ – yra sakęs S.Šaltenis.
Lietuvos poetinio kino kūrėjas Arūnas Žebriūnas būtent jį pavadino geriausiu Lietuvos dramaturgu. Ir „Herkaus Manto“ scenarijus, ir kultinė „Riešutų duona“, ir Eimunto Nekrošiaus viso gyvenimo kūryba, neatsiejama nuo S.Šaltenio „Duokiškio baladžių“ ir pasibaigusi „Kalės vaikais“, pagaliau – miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ libretas (kartu su Leonidu Jacinevičiumi). Visa tai yra Lietuvos dramaturgijos aukso fondas.
S.Šaltenis ypač jautrus Klaipėdos kraštui, jo likimui. Mažojoje Lietuvoje, tik kitoje Nemuno pusėje, jam teko tarnauti sovietinėje kariuomenėje, kur dalinio politrukas aiškino, kad Baltijos pajūris, Klaipėdos karštas yra senos rusų žemės.
„Buvau jaunas ir kvailas, – prisimena rašytojas, – garsiai suabejojęs atkentėjau nubaustas dėl istorinio teisingumo, dėl baltų žemių.“
Vienas pagrindinių knygos herojų, beje, turi rašytojo senelio pavardę – Išganaitis. Ir tai nenuostabu: kai 1939-aisiais Vokietija vėl okupavo Klaipėdą, Hitleris kalbėjo iš Klaipėdos teatro balkono, Lietuvos šauliai verkė, o vienas jų naktį rašė savo vadui, rašytojo seneliui, kad vyksta į Klaipėdą nušauti Hitlerio arba žūti pats...
Rašytojas ryšį su Klaipėdos „atvadavimo“ istorija nusako labai aiškiai: lietuviai Klaipėdą susigrąžino ginklu. Tačiau knygą apibūdina kaip skausmingą pasakojimą apie meilę.
„Nes, kas svarbesnio, – sako Saulius Šaltenis, – be meilės ir mirties – mus dar galėtų ištikti?“
