Knygoje jis suprantamai ir įtraukiančiai pasakoja apie po Antrojo pasaulinio karo egzistavusią pasaulio tvarką ir dabar vykstančius tektoninius lūžius.
Sausio 11 dieną, trečiadienį, 18 valandą M. Maldeikis apie dabartinį pasaulį ir kitas knygoje nagrinėjamas temas kviečia pasikalbėti Vilniaus literatų namuose (Šv. Jono g. 11).
O belaukiant susitikimo autorius plačiau pasakoja apie knygą „Pasaulio pabaigos istorija“.
2022–ieji buvo sudėtingi ir neramūs metai, kai griuvo iliuzijos, kad Europa visą laiką gyvens taikoje. Pasaulis toks nestabilus, tad kaip išdrįsote brėžti kokias nors išvadas, kaip ėmėtės knygos?
Dabartinė situacija nėra netikėta – visa tai buvo užprogramuota Europos istorijoje. Knygoje analizuoju laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo, kuris veikiau buvo išimtis iš Europos istorinių tendencijų. Kalbu ir apie tai, kaip buvo suformuotas pasaulis, kuriame Vakarai gyveno iki šiol. Ir kaip jis baigiasi. Tikiu, kad knyga sulauks diskusijų, nes tai nėra istoriko žvilgsnis. Tai žvilgsnis žmogaus, kuris gyvena politika ir siekia suprasti bei kitiems paaiškinti, kodėl pasaulis yra toks.
Būtent viena svarbiausių minčių knygoje, kad pasaulis, kuriame gyvenome iki šiol, nėra duotybė. Ką turite galvoje?
Taikos, ekonominio augimo ir liberalios demokratijos pasaulis, kuriuo po Antrojo pasaulio karo galėjo mėgautis Vakarai ir ypač Europa, nėra natūraliai susiformavęs. Jį sukūrė JAV, siekdamos savo geopolitinių tikslų. O dabar matome, kaip ta ankstesnė tvarka byra. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir integravusis į Vakarus, įsivaizdavome, kad tai natūralus pasaulis, bet, akivaizdu, kad iki šiol egzistavusi tvarka nebesugrįš.
Kam pirmiausiai skiriate knygą „Pasaulio pabaigos istorija“?
Žmogui, kuris nori suprasti, kas vyksta pasaulyje. Rašydamas įsivaizdavau skaitytoją, kuris žinių apie užsienio politiką semiasi iš naujienų portalų ir televizijos žinių. Šios naujienos tėra mažos didelio vaizdo detalytės, todėl, jeigu nematome viso vaizdo, jos gali klaidinti. Norėjau, kad mažai užsienio politika besidomintis žmogus pasaulį pamatytų plačiau – per istorinę perspektyvą.
Tikiu, kad ši knyga padės suprasti, koks brangus pasaulis ir kiek daug turime. Visada prisimenu vieno komiko mintį, kad gyvename kaip niekad gerai ir esame kaip niekad nelaimingi. Noriu, kad suprastume, jog gyvename gerai ir dėl to turime būti truputį laimingesni bei stengtis tai išsaugoti.
Labai įdomi ir kontroversiška knygoje išsakyta jūsų mintis, kad Sovietų Sąjungos griūtis nebuvo Šaltojo karo pergalė. Šiandienos įvykiai turbūt apverčia ilgus metus gyvavusius įsitikinimus?
Prie dabartinių veiksmų Rusija ėjo jau seniai, todėl karas Ukrainoje – tik pasekmė, o Sovietų Sąjungos žlugimas – tik Rusijos atsitraukimas. Sovietų Sąjunga tiesiog nesugebėjo konkuruoti su po Antrojo pasaulinio karo sukurta tarptautinės prekybos ir saugumo sistema, todėl Perestroika tebuvo KGB suorganizuotas Rusijos imperijos būdas „prisisiurbti“ prie Vakarų sėkmingos sistemos. Beje, 1979 metais šiuo keliu sėkmingai nuėjo komunistinė Kinija.
Kinija ir Rusija turi labai didelius šansus laimėti tai, ką mes vadiname kova tarp demokratijos ir autokratijos. Jos turi daug didesnius šansus, nei mes įsivaizduojam. Nors esame stipresni, bet skiriame per mažai dėmesio, per mažai suprantame. Be to, susiduriame su vidiniais iššūkiais, tarkim, paminamomis žmogaus teisėmis, o tokie vidiniai kivirčai nukreipia dėmesį nuo išorėje vykstančių tektoninių lūžių. Apie viską aš ir pasakoju knygoje „Pasaulio pabaigos istorija“.
Sakote, kad nepakankamai domimės pasaulio įvykiais ir neįvertiname, kokią įtaką jie turi Lietuvai. Kita vertus, atrodo, kad daugelis šalies gyventojų turi tvirtą nuomonę, kai iškyla kontroversiški klausimai, tarkim, Taivano atvejis. Kaip čia nutinka?
Mes esame Dievo užančio šalis, kuriai kur nors Europos Sąjungoje ar tuo labiau kitur pasaulyje vykstantys įvykiai atrodo tolimi ir teoriniai. Užsienio politika kaip politinė tema pradėjo formuotis tik prieš kelerius metus ir tai nulėmė išorės bei vidaus politikos priežastys. Šiltnamio sąlygos, kuriomis po prisijungimo prie Vakarų pasaulio gyveno Lietuva, eina į pabaigą. Mano knyga ir yra perspėjimas apie tai.
Šiek tiek ironizuojant, bet ar tikrai mažos šalies likimas svarbus, kai įtakas skirstosi pasaulio galingiausieji? Ar Lietuva gali būti girdima?
Keičiasi pati galios samprata. Šiandien vidutinės šalys, tokios kaip Lietuva, turi daug daugiau svertų primetinėti darbotvarkę didesnėms. Prieš kelis dešimtmečius tai būtų neįmanoma. Tačiau mūsų siūloma darbotvarkė turi pateikti platesnį sprendimo kontekstą nei vien mūsų norai. Tuo pačiu turime aiškiai suprasti savo nacionalinius interesus ir kad pasaulyje, kuriame taisykles nustatinėja tokios galios kaip Rusija ar Kinija, mūsų šaliai nėra galimybių išlikti. Todėl statymai per dideli, kad leistume sau tiesiog stebėti tai, kas dabar vyksta, iš šono.
Rašote apie pasaulio pabaigos istoriją, o ar tikite, kad pasaulis turi ateitį?
Pasaulio istorija niekada nesustoja. Po dabartinės tvarkos, kurioje gyvename, turėsime naują. Šios knygos tikslas – kuo daugiau žmonių supažindinti su besikeičiančiu pasauliu, kad besiformuojant naujam, Lietuva būtų aktyvi proceso dalyvė, o ne stebėtoja, kaip susiklostė aplinkybės Antrojo pasaulinio karo metais.
Daugiau informacijos apie susitikimą ČIA: https://fb.me/e/2czKbM1Wl
