Keliolikos romanų, daugybės esė, apsakymų, pjesių, libretų autorius pakvietė žurnalistus į savo namus Vilniuje, aprodė darbo kambarį ir atskleidė daugybę kūrybinių paslapčių.
– Yra posakis, kad prozininkui būtinas tvirtas rašomasis stalas, patogus krėslas ir kietas užpakalis. Ar iš tiesų?
– Pridurčiau, kad prozininkui dar būtina šviesi galva, tvirtas stuburas, šventa ramybė ir geležinė drausmė.
– Jei reikėtų parašyti miniatiūrą apie savo darbo vietą, kaip ji skambėtų?
– Bute Antakalnyje, kuriame pramogauju, ilsiuosi ir dirbu, gyveno kelios mano šeimos kartos. Name ilgus metus sovietmečiu veikė legendinis alaus baras „Putelė“. Tad laiptinės, kurias vėliau teko rakinti, visada būdavo prišlapintos.
Ten, kur dabar darbo vieta, anksčiau buvo senelio vargonininko, chorvedžio ir muzikos mokytojo Vlado Mikšio kambarys. Prie sienos stovėjo per Antrąjį pasaulinį karą stebuklingu būdu išsaugotas XIX amžiaus „Diederichs Freres“ pianinas, kuris šiuo metu garbingai išstumtas į erdvesnį kambarį.
Prieš 50 metų, kai savaitgaliais pas senelį ateidavo privatūs mokiniai, aš šiame kambaryje slėpdavausi po trapeciniu staliuku ir patyliukais dalyvaudavau muzikos pamokose. Senelis, žinoma, apsimesdavo, kad manęs nemato.
Jam mirus čia kurį laiką gyveno kelios studentės, o nuo 1983 metų tai jau mano viešpatija. Nuo to laiko čia vis daugiau vietos užkariauja knygos, albumai, katalogai, kurių pageidaučiau turėti mažiau, nes pakilus nuo jų dulkėms čiaudau ir ašaroju.
Vaizdu pro langą – į automobilių aikštelę ir devynaukštį, prie kurio užuovėją atrado Ekskomisarų biuro automobilis, kiauras naktis spiginantis šviesomis man į pirmo aukšto langus, – mėgautis netenka, nes darbo stalas, prie kurio rašau, atgręžtas į sieną. Ant jo įsikūręs stacionarus kompiuteris. Virš jo lentynėlėje sudėti pieštukai, neveiksnūs rašikliai ir vis auganti krūva vizitinių kortelių, kurių ranka nekyla išmesti.
Greta kelių dukters Adolfinos vaikystės nuotraukų jau daug metų po stiklu rėmeliuose įsitaisė ir mano bičiulio lenkų dominikono Tomaszo Dostatnio dovanota 5 zlotų jubiliejinė moneta, šalia kurios aukso raidėmis atspausdintos lenkų poeto, avangardisto ir katastrofisto Jozefo Czechowicziaus (1903–1939) eilutės: „Vaikšto, vaikšto tamsybėse/ šviesos koridorius gyvas,/lyg naktis dangiška sidabriniu pirštu vestų/ per grakščias gotikos arkas/per freskas.“
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Visų pirma, tai daug dvasinės, psichinės ir fizinės energijos reikalaujantis protinis darbas. Šią aplinkybę noriu ypač pabrėžti. O jei rašymas neteiktų malonumo, tektų pasiieškoti kitos veiklos. Ne mažiau svarbu šiame darbe matyti prasmę. Jei jos neatrandi, tada verčiau net nepradėti rašyti.
Iš amžinybės aukštybių žvelgiant žmogaus gyvenimas gali pasirodyti beprasmis, todėl dažniausiai prasmę čia tenka susikurti pačiam. Tada kūryba virsta ir mėgstamu protiniu darbu, ir nesibaigiančia prasmės paieška. Tai, be abejonės, nuosekliai dirbant sekina, kartais varo iš proto.
Todėl dieną baigęs rašyti poilsiui renkuosi daug proto nereikalaujantį maisto gaminimą, pasivaikščiojimus prie Neries ar Sapiegų parke. Tada atsipučiu. O vakare susirašau popieriuje kitos dienos darbo planą, kad galėčiau nuo pat ryto tęsti sumanytą kūrinį.
– Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi“. Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar su juodu darbu?
– Jei kalbame apie prozininkus, rašančius stambios formos kūrinius, laukti vadinamojo įkvėpimo pavojinga, nes jis gali ir neateiti. Tad geri norai ne visada išsipildo. Poetai, novelistai ar feljetonistai gyvena šiek tiek kitaip. Jie gali savaitėmis ar mėnesiais neparašyti nė eilutės, o staiga pagauti kūrybinio šišo sėsti prie stalo ir išsilieti eilėraštyje ar keliuose esė puslapiuose.
– Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Geriausiai galvojasi vaikštant Neries krantine, Sapiegų parke ar prie Baltijos jūros Palangoje. Visada su savimi turiu rašiklį ir kišeninį bloknotą. Kilus minčiai užsirašau, kad nepamirščiau. Iš šalies žiūrint kartais praeiviams atrodau keistai: lyg ir normalus žmogus eina, staiga sustoja, suakmenėja, kažką paskubomis užsirašo, vėl pajuda kelis žingsnius pirmyn, sustoja, rašo...
Ryte prieš sėsdamas prie darbo stalo visada išgeriu puodelį kavos, surūkau cigaretę. Anksčiau rašydamas be saiko rūkydavau, neskaičiuodamas cigarečių. Pešdavau vieną po kitos. Šalia nuorūkų kalno paskendęs dūmuose dirbdavau be pusryčių ir pietų. Žinoma, persirūkydavau. Todėl pavakary pakilęs nuo stalo žiaukčiodavau gąsdindamas artimuosius. Dabar retkarčiais pažiaukčioju, tačiau rūkau kitoje vietoje, galbūt šiek tiek mažiau.
Labai nenoriai pusryčiauju, nes sočiai pavalgęs jaučiuosi apsunkęs ir linkęs užsiimti kuo kitu, tad užkandu simboliškai. Kai dukra buvo maža, neretai atbėgdavo į darbo kambarį ko nors paklausti, paieškoti ar pasiguosti. Nebaigęs sakinio atsitraukdavau nuo darbo, nes artimo žmogaus rūpesčiai man iki dabar atrodo svarbesni nei rašomas tekstas, kuris gali palaukti.
Anksčiau išsijungdavau telefoną. Dabar jis guli knygų lentynoje padėtas greta. Visiems skambinantiems atsiliepiu – mamai, tetai, dukrai ar draugams, kalbuosi su jais neskaičiuodamas laiko. Pabaigęs pokalbį vėl sėdu rašyti.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydamas prie darbo stalo?
– Darbo kambaryje praleidžiu itin didelę dienos dalį. Pastaruoju metu čia dirbu, nuotoliniu būdu skaitau studentams paskaitas universitete, valgau ir miegu. Kartais, kai itin blogas oras, kelias dienas neišeinu iš namų.
Laisvalaikiu pramogų susirandu vietoje – internete permetu akimis mane sudominusius tekstus, žiūriu dokumentinius filmus ar išskirtinio kvailumo serialus, kurie padeda atitrūkti nuo rutinos.
Tad galima sakyti, kad darbo kambaryje su vis retesnėmis išimtimis sukasi mano gyvenimas. Čia patogiai ir saugiai jaučiuosi, antraip nei atsidūręs už namų durų, kai eidamas gatve turi krūpčioti ir dairytis, kad tavęs kas nors nenutrenktų ar be priežasties neapšauktų.
Rašau prie darbo stalo kokias tris ar keturias valandas, tada parašytą tekstą skaitau, trumpinu arba kažkuriose vietose papildau. Įsitraukęs į šį procesą net nepastebiu, kaip praeina dar kelios valandos. Reikėtų sustoti, tačiau kartais nepajėgiu sau pasakyti „stop“.
Tada imu tekstą gadinti. Pasiklystu tarp trijų pušų, kol suradęs kelią vėl sugrįžtu prie ankstesnio varianto. Pagaliau atradęs savyje valios prisiverčiu išjungti kompiuterį ir pamiršti, ką dieną esu parašęs, nes kitaip šis procesas gali tęstis iki begalybės ar visiško išsekimo, kai perkaitus smegenims aptemsta protas.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje? Ar jos turėjo kokių nors atsiradimo, parašymo aplinkybių skirtumų?
– Rašau ne tik į sovietinę praeitį orientuotas knygas, bet ir pjeses, libretus. Romanai „Kolūkio metraščiai“, „Geležinė Stalino pirštinė“, „Lietuviškos apybraižos“ bei daugelis kitų kūrinių rašyti Antakalnyje. Tiesa, atskiros knygų, pjesių ar libretų dalys parašytos Palangoje, kur esu susikūręs dar vieną darbo vietą.
Turėdamas galimybę įvairiu metų laiku apsistoti prie jūros pasinaudoju proga tęsti pradėtus darbus. Palangoje manęs visada laukia nešiojamasis kompiuteris, kurį jau ne vienus metus naudoju išimtinai kaip spausdinimo mašinėlę.
Laikau kompiuterį spintelėje įvilktą į drobinį maišelį, kad žiemą nesušaltų. Atvykęs iškart pasistatau ant žurnalinio staliuko, ant kurio išsidėlioju man reikalingas knygas. Prisėdęs ant sofos krašto, nors ir nepatogioje padėtyje, dirbu kelias valandas. Įsiskaudėjus nugarai pakylu ir einu 7–8 kilometrus pasivaikščioti prie jūros.
Automobilio neturiu, tad visą reikalingą literatūrą į Palangą vežuosi ant pečių kuprinėje. Kartais dešimt ar daugiau knygų. Beje, nepakenčiu ant darbo stalo dulkių, trupinių ir dėmesį blaškančių niekniekių. Stalo plokštuma, prie kurios atsisėdęs prie kompiuterio dirbu, man turi būti švari.
Seniai, kai Kaune mokiausi keturmetėje dailės mokykloje, mano tapybos mokytojas Antanas Martinaitis iš mokinių reikalavo, kad darbo stalas blizgėtų. Kartodavo, kad popieriaus lape, ant kurio tapydavome guašu, gali daryti ką tik nori, tačiau privalai neišeiti iš ribų ir nekurti šalia savęs papildomo chaoso. Šią A.Martinaičio pamoką gerai įsiminiau. Todėl, nesėdamas aplink save netvarkos, siautėju tik tekste.
Būtiniausi daiktai ant darbo stalo – nesvarbu, apie ką, kur ir kaip tuo metu rašau, – turi savo griežtas vietas: dešinėje – tik bloknotas, rašiklis, kairėje – reikiamos knygos. Ir nieko daugiau. Žinoma, čia galima įžvelgti tam tikrą pedantizmą, tačiau neturiu kur dėtis – rašydamas istorinėmis temomis reikalauju iš savęs faktų ir datų tikslumo, nors kartais suklystu ar pražiūriu klaidas.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kuriose atsirado vieni ar kiti kūriniai?
– Prieš gerus tris dešimtmečius, dar iki kompiuterių eros, rašydavau mechanine rašomąja mašinėle. Visur ją vežiodavausi, įskaitant ir užsienį. Taip pat į sodybą Širvintų rajone, kurioje dabar gyvena jau kiti žmonės.
Pigašių kaime dirbdavau prie suklypusio ir morališkai pasenusio pietų stalo, atvežto iš tėvų namų Kaune. Medinis stalas, įspraustas tarp knygų lentynos ir židinio, stovėjo nelygiai, nuolat klibėjo ir bet kurią akimirką galėjo subyrėti. Tad prie jo atsargiai įsitaisęs ir šiek tiek pasviręs, mat ir grindys buvo nelygios, rašydavau ankstyviausius savo kūrinius.
Vėliau teko rašyti įvairiose vietose. Romanų „Nepasigailėti Dušanskio“ dalys parašytos Arenshope, Vokietijoje; „Lietuvio Vilniuje“ – Visbyje, Švedijoje; „Dervišo iš Kauno“ – Vysbadene, Vokietijoje, kur praleidau po kelis mėnesius ar daugiau gavęs įvairias stipendijas.
Baigęs kūrinį visada paskutiniame puslapyje parašau laiką ir vietą, kada jis buvo sukurtas. Atmintis nėra patikima, todėl dabar būtų sunku prisiminti, kada ir kur kūrinys atsirado.
Visose išvardintose ir neišvardintose vietose stovėjo standartiniai stalai. Gal tik vaizdai pro langus buvo skirtingi. Arenshope, kur viloje turėjau prašmatnią dviejų kambarių dailininkui skirtą studiją, vaizdas iš antro aukšto buvo į Baltijos jūrą, Visbyje – į bažnyčią, o Vysbadene darbo stalas stovėjo pristumtas prie sterilios baltos sienos. Tbilisyje, kur parašiau „Kaukazo belaisvį“, atsidūrusį „Trijų mylimų“ knygoje, gyvenau „įšaldytuose“ daugiabučio dvidešimt ketvirto aukšto apartamentuose.
Tad man, visą gyvenimą pragyvenusiam arčiau žemės, tai buvo iššūkis. Vos priėjus prie lango ar užsukus į balkoną drebėdavo kojos, sukdavosi galva.
O prie didžiulio derybų stalo trisdešimties kvadratinių metrų tuščioje salėje, kurio gale atsisėdęs rašydavau, jausdavausi it pirmininkaučiau svarbiam posėdžiui.
Dar buvo gausybė beveidžių stalų įvairiuose Europos viešbučiuose: Stambule, Lvove, Vroclave, Berlyne, Sofijoje ir taip toliau. Ten atvykęs visų pirma įkurdindavau ant stalo nešiojamąjį kompiuterį ir ištaikęs darbotvarkėje laisvesnę valandėlę tęsdavau Vilniuje pradėtus kūrinius.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo?
– Mano namuose visada buvo ir tebėra daug muzikos. Senelis, grįžęs po mišių Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kur kartais vargonuodavo, sėsdavo prie pianino ir kelias valandas grodavo jam patinkančius saloninius kūrinius. Iš to meto įsiminiau Mykolo Kleopo Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“, kurį vis prašydavau kelis kartus pakartoti.
Kaune, kur iki vidurinės mokyklos baigimo gyvenau, į tėvų namus kelis kartus per savaitę ateidavo vokalo mokytis mokiniai, nors tėvai dainininkai – Aldona Mikšytė ir Anicetas Kunčius – niekada namuose nerepetuodavo.
Žmona dainininkė Sigutė Trimakaitė laisvu nuo koncertų metu amžinai niūniuoja. O dukra Adolfina, kai sugrįžta į Vilnių, pirmu taikiniu sėdasi prie pianino – nesvarbu, diena ar naktis.
Rašydamas niekada nesiklausau muzikos. Ir negalėčiau klausytis, nes tai, kas man patinka, fonui netinka. Esant galimybei renkuosi gyvą atlikimą. Sėdėdamas koncerte ar klausydamas atmintinai man žinomos klasikinės operos užsirašau popieriuje kilusias mintis ar idėjas, kurias vėliau panaudoju savo kūriniuose.
Populiariosios muzikos nesiklausau. Jei kas nors ją paleistų man rašant, neparašyčiau nė eilutės, tai būtų kančia.
Tiesa, kartais, užplūdus sentimentams, per CD grotuvą ar internetą pasileidžiu kokią roko ar pankroko senieną. Jos besiklausydamas negaliu patikėti, kad paauglystėje tai man patiko. Domiuosi, kiek laikas leidžia, šiuolaikinių kompozitorių muzika. O jei atsiranda proga parašyti libretą operai, oratorijai ar muzikiniam spektakliui, su dideliu malonumu imuosi šio darbo.
Tada rašant, be siužetinių vingių, tenka pasukti galvą, kad žodžiuose atsirastų kuo daugiau balsių, o ne šnypščiančių priebalsių, kurių neįmanoma solistams ar chorui išdainuoti. Žinoma, tai antraeiliai, techniniai dalykai, tačiau į juos visada turiu atsižvelgti, kad ir kur neštų vaizduotė.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate? Ir kaip įsivaizduojate idealią, tobulą vietą kūrybai?
– Jei dairaisi idealios vietos kūrybai, labai tikėtina, kad jos nesurasi. Žinau atvejų, kai žmonės, ilgus metus ieškoję idealios aplinkos ir tariamai ją radę, nieko doro nebepajėgė sukurti.
Ir atvirkščiai – yra kūrinių, parašytų pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, – badmečiu, lageryje ar komunalinio buto vonioje. Svarbu turėti tikslą, antraip niekas tau neįtiks. Vienur erzins pernelyg sterilios sienos, kitur – iš židinio sklindanti šiluma ar po rūmų langais vaikštinėjantys povai. Todėl idealios vietos neieškau, esu patenkintas tuo, kur esu.
