Jo naujausia į lietuvių kalbą išversta knyga „Pirmojo asmens vienaskaita“ („Baltos lankos“, vertė Gabija Enciūtė) – ne išimtis. Ji praėjusį mėnesį puikavosi Lietuvoje perkamiausių grožinių knygų dešimtukuose.
Siužeto vingiai
Kodėl skaitytojai šitaip mėgsta H.Murakami kūrinius? Į šį klausimą vienoje savo esė taikliai yra atsakiusi lietuvių rašytoja Giedra Radvilavičiūtė: „Varomoji H.Murakami prozos galia, verčianti skaityti jo tekstus, yra įdomumas. Įdomumas grynu pavidalu, įdomumas – par excellence. Kada, kaip, kieno bus atskleista paslaptis. Skaitytojas nuginkluojamas tuo, kad paslaptis yra neatspėjama, nes ji yra visiškai iracionali, nesusijusi su gyvenimo patirtimi, simbolinė, neturinti su veikėjais logiškų ar psichologinių ryšių.“
Šie žodžiai tinka ir „Pirmojo asmens vienaskaitai“. Tik tiek, kad joje tas įdomumas ir paslaptingumas yra labiau koncentruoti, suspausti į keliolika, o ne kelis šimtus puslapių.
Mat tai apsakymų rinkinys, kuriame rasime aštuonis kūrinius, pasakojamus tipišku „murakamišku“ stiliumi, žinoma, jei šio rašytojo kuriamų pasakojimų pobūdį apskritai galima vadinti stiliumi. Kodėl? H.Murakami apsakymai ir jų siužetai – lyg amebos, kiekvieną akimirką galinčios įgyti vis kitą formą, kryptį, rezultatą. Tai kurį laiką žavi, bet ilgainiui pabosta.
Apie ką tie aštuoni apsakymai, kuriuos pirmuoju asmeniu pasakoja klasikinis H.Murakami pasakotojas? Nostalgiški atsiminimai apie jaunystės simpatijas, pamąstymai apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui, sapniški paradoksai, susitikimai su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – tai į priekį stumia šio rašytojo istorijas.
Lyg ir nieko naujo – viskas spurda tarp fantazijos ir tikrovės, filosofiškumo ir paslaptingumo. Gal ir natūralu, kad šioje pasiutusioje įvairovėje atsiranda tie netikėti siužeto posūkiai, kuriuos daug kas vadina firminiu H.Murakami ženklu.
Minties piruetai
Gal tai ir ne nuosprendis, bet daugėja ženklų, kad visuomenė praranda sugebėjimą įžvelgti perkeltines prasmes, humoro kodus ir komplikuotesnes idėjas.
Tokiame kontekste mūsų šalies mąstytojams, intelektualams vienu požiūriu ne itin sekasi. Kokiu? Pavadinimų, kuriuos jų tekstams prilipdo kiti.
„Aš dūstu“ – prieš kurį laiką vieno teksto antraštėje, kurią sugalvojo ne pats, sušuko poetas Tomas Venclova. Nors tekstas buvo geras, būtent ne labiausiai pavykęs pavadinimas paskatino tokius pat nevykusius juokelius apie greitąją pagalbą.
„Man skauda“ – kone identiškai nuo naujos knygos viršelio šūkteli prieš šešerius metus miręs šviesaus atminimo filosofas, eseistas, publicistas Leonidas Donskis. Juokauti nekyla liežuvis, bet sunkiai apibūdinamas disonansas leidžia spėti, kad pats L.Donskis vargu ar būtų taip pavadinęs savo knygą.
„Man skauda“ („Tyto alba“) – L.Donskio bičiulės Birutės Garbaravičienės sudarytas jo vėlyvųjų publicistinių tekstų rinkinys. Išskyrus ne patį jaukiausią pavadinimą, prie knygos sunku būtų prikibti. Geriems, įžvalgiems, giliems, filosofiškiems, įvairiatemiams tekstams sudarytoja suteikė sumanią struktūrą, sudėliojo juos į temiškai tikslias lentynas.
Turbūt tiek dėl struktūrinės tvarkos, tiek dėl L.Donskio minties piruetų knyga sudomino skaitytojus ir lapkritį įšoko į perkamiausių negrožinių knygų dešimtuko traukinį.
„Apgauti mes esame ne todėl, kad neišgirstame kito žmogaus ir neatsiveriame jam, o todėl, kad esame provokuojami viešinti savo privatų gyvenimą ir priimti tariamus mainus kelyje į sėkmę – maksimalų atvirumą apie save ir savo išgyvenimų bei jausmų apnuoginimą mainais į populiarumą ir tvarų pripažinimą. O tai neįvyksta ir negali įvykti.
Kaip po triukšmingos puotos su visais privalomais jos epizodais, taip ir po Veidaknygės išpažinčių stoja nejauki pauzė arba spengianti tyla. Gyvenimas tęsiasi, vienas kito vartojimas taip pat, todėl duokite mums naujos medžiagos, naujų kvapų, šviežio kraujo ir naujų kančių, išpažinčių ir kovų “, – rašė L.Donskis.
Tie, kurie įsigis ir perskaitys šią knygą, tikrai nesijaus apgauti.
