Apie romane liečiamas temas ir naują autorių verstinės literatūros lauke „Paviljono knygų savaitgalyje“ kalbėjosi knygos vertėjas Marius Burokas ir leidyklos LAPAS vadovė Monika Gimbutaitė.
– Pokalbį noriu pradėti nuo tavo paties išsakytos minties apie šios knygos pagrindinį personažą – Utzą. Rašydamas apie knygą paminėjai, jog iš pirmo žvilgsnio galėtų susidaryti įspūdis, kad B. Chatwinas kuria tipišką prisitaikėlio, kuris, regis, be didesnių skrupulų prisitaiko prie visų santvarkų, portretą, bet iš tiesų Utzas yra gerokai sudėtingesnis personažas. Iš kur tas Utzo personažo sudėtingumas kyla?
– Utzas yra labai dviprasmiškas personažas. Jis, kaip turbūt būdinga visiems Chatwino tekstams, yra žmogus tarp: tarp vienos santvarkos ir kitos, tarp prisitaikėlio ir maištininko, tarp kilmingojo ir sovietų sistemos gyventojo ir t. t. Utzas bando laviruoti tarp šių priešingybių, nė prie vienos nepritapdamas iki galo. Vienintelis dalykas, kuris jį riša prie vietos ir prie gyvenimo, yra jo porceliano kolekcija, kuri tampa savotišku gyvenimo tikslu ir netgi akmeniu po kaklu.
Chatwino piešiamas portretas yra subtilus – be galutinių išvadų ir pasmerkimo. Rašytojas kuria Utzą per dialogą, detales, santykius su artimiausiais žmonėmis. Utzas yra efemeriškas, slidus ir labai neaiškus žmogus, kurio portretą kiekvienas skaitytojas gali susidaryti pagal savo supratimą, pažiūras ir estetinį skonį.
– Chatwinas yra užsiminęs, kad Utzo portretą įkvėpė susitikimas su kolekcininku Prahoje 1967 m.
– Chatwinu tikėti negalima ir nereikia, nes jis yra faktų ir fikcijos pynimo meistras. Kiekvienoje jo knygoje, netgi kelionių knygoje In Patagonia, nėra aišku, ką jis iš tikrųjų patyrė, o ką sugalvojo.
Utzo personažas, aišku, tam tikrą pagrindą galėjo turėti, nes Chatwinas, bent jau sprendžiant iš jo biografijos, savo kelią pradėjo dirbdamas „Sotheby’s“ aukcione, kur buvo impresionizmo, šiuolaikinio meno ir antikvaro specialistas. Chatwiną ten laikė iš dalies dėl to, kad jis turėjo gerą akį ir nuojautą, iš dalies ir dėl to, kad labai mokėjo parduoti kūrinius – buvo lipšnus, mielas, mokėjo pašnekėti, dirbdavo labai profesionaliai ir greitai.
– Kai leidyklos komandoje dalinomės šios knygos perskaitymais, supratome, kad jie yra labai skirtingi: kai kam ši knyga pasirodė ironiška, kai kas sakė, kad ji skaidriai liūdna, elegiška ir nostalgiška, o viena kolegė teigė, kad pagrindinė emocija, kurią generuoja „Utzas“, yra nuostaba. Tad noriu klausti, kaip pačiam – visų pirma kaip skaitytojui – persiskaitė „Utzas“? Ir ar toji nuotaika keitėsi, kai jau ėmeisi vertimo?
– Man atrodo, romaną gali minkyti, kaip nori, ir suprasti gali, kaip nori. Todėl labai sunku apie jį šnekėti. Atrodo, pagriebi vieną temą, bet supranti, kad čia ne viskas, reikia ir antrą pagriebti, ir trečią... Pirmoji išsprūsta iš rankų ir gaudai Utzą kaip kokią slidžią varlę, niekaip jo nesuvedi į vieną aiškų portretą. Versdamas stengiausi perteikti dialogų meistriškumą, Chatwino po trumpais vaizdingais sakiniais slypintį švelnumą, nors knygoje netrūksta ir ironijos, o veikėjai rodomi ne pačioje geriausioje šviesoje.
– Kaip jau užsiminei, visa ko ašis šioje knygoje yra meno kolekcija. Kokį santykį su kolekcionavimu kaip reiškiniu kuria Chatwinas? Ir ar tai yra paveikta jo patirties dirbant meno rinkoje?
– Bent jau romane akivaizdu, kad Utzas yra karštas privačių kolekcijų šalininkas. Jis labai nemėgsta muziejų, ypač tų nacionalizuotų sovietinių, į kuriuos anksčiau ar vėliau turėtų patekti jo kolekcija, nes valdžia leido ją pasilikti su sąlyga, kad po mirties visas Utzui priklausęs porcelianas atiteks nacionaliniam muziejui Prahoje. Tos dienos Utzas laukia su siaubu, bet tai yra vienintelis būdas kolekciją išsaugoti namuose. Kolekcija yra Utzo gyvenimo prasmė, netgi santykius su žmonėmis jis modeliuoja pagal tai, kiek jie naudingi jo kolekcijai. Ar Chatwino darbas paveikė jo požiūrį į kolekcionavimą kaip reiškinį, nesiimčiau spręsti, nes pats Chatwinas yra taip pat sunkiai apibūdinamas tipas kaip Utzas. Turbūt tai reikėtų tikrinti su mikroskopu arba visus jo teiginius, įskaitant biografinius, priimti su žiupsniu druskos.
Galbūt šiuo atveju kolekcija yra priežastis žmogaus obsesijos studijai. Kita vertus, Chatwinas kelia privačių kolekcijų likimo XX a. antroje pusėje temą: privatiems asmenims priklausę meno kūriniai buvo išvežami iš sovietinės Čekoslovakijos į užsienį, kur parduodami už dolerius, o šie įvežti atgal į Čekoslovakiją buvo naudojami partijos reikalams. Nors romane tai tiesiogiai neparašyta, galima suprasti, kad Utzas tuo paslapčiomis ir užsiima. Tai dar viena priežastis, kodėl jam leidžiama pasilikti savo kolekciją.
– Koks Utzo santykis su socialistine valstybe – aišku, o koks jo santykis su Vakarais?
– Juokingiausia tai, kad socialistinė valstybė jam sugadino Vakarus. Utzas patenka į Prancūziją, ir viskas jam ne taip: restoranų patiekalai, apie kuriuos svajojo sėdėdamas Prahoje, neskanūs, viešbučio interjerai ne tokie geri, kaip jis prisimena, kurortas irgi ne toks, koks turėtų būti, reklamos per daug ir viskas suprastėję... Utzas blaškosi tarp Viši ir Prahos.. Muitininkai socialistai nesupranta, kodėl jį išleidžia jau kokį dvidešimt penktą kartą, o jis vis grįžta. Utzas, grįžęs į Prahą, nusiramina ir pasijaučia kaip namie, tada vėl ciklas kartojasi.
Tai ne tik obsesija kolekcijai, bet ir nomadiškumas – neradimas sau tikros gyvenamosios vietos. Šis motyvas atsikartoja visoje Chatwino kūryboje, nes rašytojas buvo išplėtojęs savotišką nomadizmo teoriją: žmogus išsivystė kaip klajoklis ir turėtų toks likti, nes visos blogybės, kurios yra nutikusios žmogui ir civilizacijai, nutiko dėl žmogaus sėslumo. Šią teoriją Chatwinas taikė ir savo gyvenime: jokioje vietovėje nebūdavo ilgai, tyrinėjo tas tautas ir kultūras, kur šis bruožas itin ryškus.
– Chatwinas „Utzą“ rašė jau sirgdamas. Šios knygos veiksmas vyksta Prahoje. Kiek šiuose Prahos aprašymuose justi aistringo keliautojo, kuris nebegali keliauti, braižas?
– Praha knygoje yra būtent tai, ko gali tikėtis iš žmogaus, kuris rašo apie Prahą. Sudurstyta iš senamiesčio kvartalų ir gyvenimo detalių – įprasta literatūrinė Praha. Neįprasti tik personažai, įdomus ir Prahos disidentų paveikslas: šiame romane filosofai, menininkai, rašytojai dirba šiukšliavežiais, statybininkais ir pan., nes taip jiems patogiau išvengti politinės sistemos gniaužtų.
– Knygoje fikciniai personažai pinami su tikrais personažais. Papasakok, kaip šį klausimą sprendėte su knygos redaktore Dange Vitkiene.
– Mes palikome visus vardus ir pavardes originalo kalba. Tai rizikingas žaidimas, nes įprastai taip daroma negrožinės literatūros knygose. Tačiau šiuo atveju, man atrodo, toks sprendimas turėtų veikti kaip tam tikras Chatwino paraliteratūrinio sumanymo akcentas.
– „Utzas“ yra pirmasis Chatwino vertimas į lietuvių kalbą. Kaip ši knyga atrodo Chatwino kūrybos kontekste?
– Tai yra vienas iš trijų Chatwino romanų. Iš viso per trumpą jo rašytojo karjerą – dvylika ar trylika metų – išleistos šešios knygos, neskaičiuojant tų, kurios pasirodė po mirties ir buvo sudėliotos iš jo užrašų knygelėse rastų tekstų. „Utzas“ – ryškiausias iš visų Chatwino romanų ir turbūt mums įdomiausias, nes pasakoja apie dalykus, kuriuos mes patys esame išgyvenę.
Visa kita Chatwino kūryboje – kelionių knygos. Turbūt garsiausia Chatwino knyga The Songlines, pasakojanti apie Australijos autochtonų būdą įsiminti kelią ir kraštovaizdį pasitelkiant dainas, tačiau dabar šioji kritikuojama dėl pasenusio požiūrio į Australijos autochtonus. Tai įspūdinga ir įsimintina knyga, parašyta tada, kai Chatwinas sužinojo, jog serga ŽIV, tad skubėjo ją rašyti.
– Ar Chatwino kaip žurnalisto braižas justi „Utze“?
– Galbūt per patį stilių – trumpi sakiniai, detalėms pastabi akis. Žinoma, jis ilgą laiką dirbo žurnalistu ir rašė pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo daržininkystės iki meno kūrinių analizės, nes manė, jog sugeba rašyti apie viską, ir buvo teisus. Jis buvo žinomas kaip geras žurnalistas, bet jam pačiam darbas greitai nusibodo, jis negalėdavo nusėdėti vietoje. Išėjo iš darbo palikęs raštelį: „Išvažiavau į Patagoniją“. Chatwinas dingo be žinios keliems mėnesiams, o vėliau grįžo su garsiuoju knygos „Patagonijoje“ (In Patagonia) rankraščiu.
– Kodėl „Utzas“, parašytas XX a. pabaigoje, pasakojantis apie Šaltojo karo laikų Prahą, gali būti aktualus šiandien čia, Lietuvoje?
– Knyga nėra aktuali, iš tiesų, ji visai nesvarbi, todėl mes ją ir turime skaityti. Taip sakydamas, žinoma, perdedu ir žaidžiu knygos autoriaus žaidimą. Tai gražus ir įsimintinas pasakojimas apie pačius įvairiausius dalykus ir kiekvienas ras kažką sau. Manau, šiais neramiais laikais nedidelis Chatwino romanėlis yra kaip porceliano kolekcija Utzui – inkaras ar ramybės salelė.
