Vargu, ar užsimotumėte neigti, kad Italija ir geras maistas – vienas nuo kito neatsiejami, bet jei kartais taip nutiktų, leidykla „Vaga“ ir Stanley’is Tucci įrodys, kad mažumėlę klystate. Tačiau tam turite perskaityti (tiksliau paragauti) The New York Times bestseleriu tapusią knygą „Skonis. Maistas mano gyvenime“.
Užaugau italų šeimoje, kurioje – nieko čia neįprasto – maistas užėmė ypatingą vietą. Mano mama nuostabiai gamino, namuose kasdien, tarsi koks apsėdimas, jautėsi dėmesys kokybiškiems produktams, maistas ruoštas su atida pagal šeimos receptus ir kultūrines kulinarijos tradicijas. Maždaug prieš dvidešimt penkerius metus sukūriau filmą „Svarbus vakaras“ (Big Night) apie du brolius italus, bandančius išlaikyti savo restoraną. Po šio filmo mano domėjimasis kulinarija išaugo ir nusviedė mane į vietas, santykius ir patirtis, kurių nesitikėjau. Ligi šiol restoranų savininkai, šefai ir maisto mėgėjai visame pasaulyje sako man, kaip šis filmas jiems patiko ir kaip įkvėpė. Jaučiuosi toks pamalonintas, mane net gėdina geri jų žodžiai ir, dažnu atveju, jų dosnumas.
Mano meilė maistui ir viskam, kas su juo susiję, kasmet auga. Jos vedamas parašiau ne vieną receptų knygą, įsitraukiau į su maistu susijusias labdaros akcijas, sukūriau dokumentinį serialą; galiausiai – būtent meilė maistui suvedė mane su žmona Felicity. Reikia pripažinti, kad dabar daugiau laiko praleidžiu ne vaidindamas, o galvodamas apie maistą ir telkdamas dėmesį į jį – tai rodo ir mano pastarieji darbai. Todėl, atrodo, visai tinkama šiai savo aistrai suteikti dar kitokią formą: memuarų. Būsimi puslapiai jų skonį ir turėtų perteikti. Tikiuosi, išeis kažkas valgomo“, – sako autorius Stanley’is Tucci.
„Skonis“ – tai sąmojinga, šmaikšti, įkvepianti ir apetitą skatinanti memuarų knyga apie meilę maistui ir neapsakomą malonumą jį ruošti bei ragauti. Patiekalai autoriui tampa tiltu į mieliausius gyvenimo įvykių prisiminimus. Vieni jų primena vaikystę, kiti – pažintį su naujais žmonėmis, dar kiti – juoką ir kuriozines situacijas.
„Maistas, jo ruošimas, patiekimas ir valgymas namuose, kuriuose augau, buvo ir pagrindinis užsiėmimas, ir svarbiausia pokalbių tema. Mama tikina, kad tekėdama už mano tėvo mokėjo ne ką daugiau nei užkaisti vandenį. Jei tai tiesa, tai per pastaruosius penkiasdešimt metų ji savo trūkumą kompensavo su kaupu. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nei vaikystėje, kai maistą ruošdavo ant keturių skylių elektrinės viryklės, nei vėliau, kai ją pakeitė dujinė, mama nėra pagaminusi neskanaus maisto. Nė karto. Dažniausiai ji ruošdavo italų virtuvės valgius, naudodamasi savo arba mano tėvo šeimos receptais. (Nebijojo bandyti ir Šiaurės Italijos receptų. Jos milanietiškas rizotas tebėra vienas gardžiausių, kokius kada nors esu valgęs.)
Bėgant metams ji įgudo ruošti ir kelis kitų šalių patiekalus, kurie dažnai kartodavosi jos repertuare. Kartą pagamino paeliją, patiekė ją dailiame baltos ir oranžinės spalvų daniškame troškintuve. Gausus moliuskų, midijų, krevečių, vištienos ir omarų uodegėlių (tais laikais omarai nekainavo itin daug) – šis patiekalas vėliau daug metų šeimoje buvo ruošiamas kaip šventinis.
Prancūziški lietiniai ant mūsų stalo atsirado 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir juos, neabejotinai, įkvėpė Julia Child. Lengvus ir purius, įdarytus vištiena, su bešamelio padažu godžiai kimšdavome visi. Kartais mama gamindavo sodrų ir tirštą troškinį chili con carne su žaliomis ir raudonomis saldžiosiomis paprikomis bei mėsa, ištroškinta sultingų pomidorų ir alyvuogių aliejaus padaže. Šį patiekalą ji specialiai ruošdavo kasmetiniam kaimynų futbolo čempionato proga rengiamam vakarėliui. Patys tokių puotų nerengėme, nes mūsų namuose aistringų futbolo sirgalių nebuvo.
Jau turbūt savaime aišku, kad kai buvau mažas, mano mama didžiąją dalį dienos praleisdavo virtuvėje – taip yra iki šios dienos. Valgio ruošimas jai – ir kūrybinė saviraiška, ir būdas pamaitinti šeimą. Jos patiekalai, kaip ir bet kurio kito gero virėjo ar šefo, tik įrodo, kad kulinarinis kūrybiškumas gali būti puikiausia meno forma. Tai suteikia laisvę išreikšti save taip, kaip tapyba, muzikos kūrimas ar rašymas, tačiau ne tik: dar ir patenkina patį praktiškiausią poreikį – pavalgyti. Valgomas menas. Ar gali būti kas geriau?“
Aktoriaus knygoje maistas tampa gyvenimu, o gyvenimas – maistu. Skaitydami knygą „Skonis“, sužinosite, kaip italų šeimose gali įsiplieksti dramatiškas ginčas dėl maisto, koks patiekalas yra vadinamas pačiu sudėtingiausiu ir kaip jį paruošti, kuo ypatingas filmavimo aikštelėse patiekiamas meniu, kurios šalies virtuvė anot Stanley’io yra tikra palaima, o kurią geriau aplenkti ir koks kulinarinis filmas įkvėpė aktorių sukurti savąjį, pavadinimu „Svarbus vakaras“.
Beje, jeigu niekada neragavote kokteilio „Negroni“, bet norėtumėte jo pagurkšnoti arba esate skanavę ragu, carbonara, fetuccine, ar fritata, bet niekada nebandėte jų pasigaminti patys, perskaitę „Skonį“, lengvai galėsite tai padaryti, mat autorius pateikia ne vieną Italijos ir kitų šalių receptą tiek kulinarijos genijams, tiek visiškiems virtuvės naujokams.
