Kodėl poilsis kartais taip vargina? Kur baigiasi ilsėjimasis ir prasideda nuobodulys? Ir kas užtikrina kokybišką poilsį, būtiną psichikos ir fizinei sveikatai palaikyti? Apie tai knygoje „Menas ilsėtis“ rašo Sasekso universiteto psichologijos dėstytoja, rašytoja ir žurnalistė Claudia Hammond. Ji aptaria Poilsio testo, kuriame dalyvavo 18 000 žmonių iš 135 pasaulio šalių, rezultatus ir įvertina 10 populiariausių poilsio būdų veiksmingumą.
Čia rasite ir praktinių patarimų, kaip palaikyti darnų gyvenimo ritmą ir dienotvarkėje palikti vietos laiko švaistymui. Nes nieko nedaryti kartais irgi būna sunku.
Pateikiame C.Hammond knygos „Menas ilsėtis“ ištrauką
Geras nuobodulys ir blogas nuobodulys
Tiesiog sėdėti ir nieko neveikti daug sunkiau. Ar ištvertumėte? „Visų žmogaus kančių priežastis – negebėjimas vienam ramiai pasėdėti kambaryje“, – prieš maždaug 350 metų rašė prancūzų filosofas Pascalis.
Ši citata gali tikti skyriuose „Poilsis vienumoje“ arba „Poilsis svajojant“, nes Pascalis toliau teigia, kad bijome atsisakyti visų blaškančių dalykų, juk tada tektų atsigręžti į savo mintis. Taip pat ši citata puikiai tiktų ir pirmame skyriuje apie dėmesingą įsisąmoninimą, kurį praktikuojant reikia ramybės ir pastabumo, reikia priimti net ir savikritiškas mintis.
Tai verčia susimąstyti, kad galbūt Pascalis labiau nei bet kas kitas priartėjo prie esminės mums kylančios su poilsiu susijusios problemos. Mums ne tik sunku rasti tam laiko ar nesiblaškyti, bet mes iš tiesų to dar ir bijome.
Įsivaizduokite, kad jums liepta penkiolika minučių vienam sėdėti tuščiame kambaryje. Ką darytumėte? Gal čiuptumėte telefoną? Ne. Eksperimento labui tyrėjai jį atėmė.
Atsiverstumėte knygą ar laikraštį? Ne, – ir jų čia negalima.
Išsitrauktumėte popieriaus ir rašiklį, sudarytumėte darbų sąrašą? Irgi ne.
Vaikštinėtumėte po kambarį? Darytumėte atsispaudimus? Ne, taisyklėse nurodyta, kad reikia sėdėti.
Sudėtumėte rankas ir pasinaudotumėte proga pasnausti? Ne. Dar vienas nurodymas: miegoti negalima.
Taigi iš tiesų vienintelė pramoga yra jūsų galva. 2014 metais buvo paskelbta virtinė tuščiuose kambariuose atliktų tyrimų. Pasirodė, Pascalis buvo teisus. Žmonėms tai visai nepatiko.
Iš vienuolikos eksperimento variantų vienas sulaukė pasaulio dėmesio. Dalyvius vieną po kito nuvedė į tuščią kambarį, kuriame nebuvo nieko, kas blaškytų dėmesį, o jiems prie kulkšnių pritvirtino elektrodus. Tada juos instruktavo, kaip kompiuteriu sukelti sau elektrošoką. Tuomet penkiolikai minučių paliko vienus ir liepė „galvoti apie ką tik nori“. Tiesa, panorėję jie galėjo ir vėl sukelti sau elektrošoką.
Ir štai keisčiausias dalykas, dėl kurio eksperimentas taip išgarsėjo: vienas iš dalyvių sukėlė sau 190 elektrošokų. Pasitaikė mazochistas? Ne, 71 procentas vyrų elektrošoką sau sukėlė bent vieną kartą, – nors moterys buvo mažiau linkusios kelti sau skausmą, ketvirtadalis jų vis vien buvo paspaudusios elektrošoko mygtuką.
Atrodo, kad žmonėms taip nepatiko penkiolika minučių leisti vien tik su savo mintimis, kad pasirodė mieliau kentėti skausmą, nei nieko neveikti.
Tačiau yra vienas kabliukas. Šio tyrimo imtis nedidelė. Be to, susimąsčiau ir apie tai, kokį vaidmenį čia atliko smalsumas. Ar antrą kartą elektrošokas taip pat sukels skausmą? Tas pats impulsas gena mus paliesti lėkštę, nors padavėjas ką tik įspėjo, kad ji karšta, – norime pajusti patys.
Visai neseniai stovyklaudama visais dešimčia pirštų paliečiau geležinį žiedą aplink laužą, pajutusi tiesiog nenugalimą troškimą patikrinti, ar jis labai karštas. Atsakymas – tikrai labai karštas, skaudžiai nusideginau visų pirštų galiukus.
Šiame eksperimente svarbų vaidmenį atlieka ir mūsų noras kontroliuoti. Beveik visos galimybės iš dalyvių buvo atimtos. Jie galėjo valdyti tik vieną vienintelį dalyką – elektrošoko mygtuką, – taigi kodėl šia galimybe nepasinaudojus ir nepajutus, kad bent šis tas yra jų valioje?
Kad ir kaip ten būtų, šio nedidelio garsaus eksperimento rezultatai buvo labai įdomūs, jie geriau nei bet koks kitas tyrimas parodo, kaip sunku yra nieko neveikti, ypač per prievartą.
Primesta vienatvė virsta vienišumu, taigi ir nieko neveikdami pailsime tik tada, kai patys tai pasirenkame.
Priverstinis poilsis gali virsti klaikiu nuoboduliu – savo kailiu tai patyrė galybė devyniolikto amžiaus pacientų, kai amerikiečių gydytojas Silasas Weiras Mitchellas išrado „gydymą poilsiu“ tikėdamas, kad „visiškos ramybės ir perteklinio maitinimo“ derinys gali pagerinti emociškai išsekusių žmonių būklę.
Teigta, kad „tai didžiausia praktinės medicinos pažanga per pastarąjį šimtmečio ketvirtį“, bet buvo daugybė atvejų, kai ypač moterys jautė spaudimą negalėdamos pakilti iš lovos, atsisakiusias valgyti jas per prievartą maitino didžiuliais kiekiais maisto, be gydytojo leidimo joms buvo draudžiama skaityti, siūti, o kartais net apsiversti.
Savo apysakoje „The Yellow Wallpaper“ („Geltoni tapetai“) Charlotte Perkins Gilman rėmėsi „gydymu poilsiu“, kurį teko patirti susirgus pogimdymine depresija. Nors ji pripažįsta, kad kai kurias istorijos detales pagražino, apie nieko neveikimą ištisą dieną rašė: „Psichologinė agonija tapo tokia nepakeliama, kad aš tiesiog sėdėdavau ir kraipiau galvą iš vienos pusės į kitą.“
Jai baigus gydymą poilsiu Mitchellas rekomendavo „intelektinę veiklą“ apriboti vos iki dviejų valandų per dieną ir „daugiau niekada gyvenime neliesti rašiklio, teptuko ar pieštuko“.
Literatūros laimei, ji į tai neatsižvelgė. Poilsio testo rezultatai rodo, kad yra tam tikra riba, kada poilsis ima bukinti. Kuo ilgiau žmonės vakar ilsėjosi, tuo geriau šiandien jausis, bet jeigu poilsis trukdavo ilgiau nei šešias valandas, jų savijauta imdavo blogėti. Panašu, kad esama optimalios poilsio trukmės, kurią viršijus poilsis virsta nuoboduliu.
Vis dėlto daugumai žmonių ilgas nuobodulys negresia. 2017 metais JAV atliktame tyrime beveik 4000 suaugusiųjų visą savaitę naudojosi programėle, kuri visą dieną kas trisdešimt minučių suvibruodavo klausdama, ką jie veikia ir kaip jaučiasi. Tai suteikė tyrėjams daugiau kaip milijoną asmeninių akimirkų įžvalgų ir galimybę sužinoti, kaip žmonės iš tiesų jaučiasi tuomet, kai nieko neveikia. Rezultatai parodė, kad nieko neveikdami žmonės nuobodžiauja mažiau kaip 6 procentus laiko.
Galime pamanyti, kad tai – teigiami rezultatai. Nuobodulys juk žudo, tiesa? Bet iš tiesų nuobodulys turi ir naudos. Jis motyvuoja mus ieškoti naujovių. Juk būtent žmogaus smalsumas (ne tik verčia čiupinėti karštas lėkštes ir kelti sau elektrošoką) ir buvo atsakingas už žmonijos sėkmę.
Būtent dėl to nieko neveikiant, kai gresia didžiausia tikimybė nuobodžiauti, gali kilti daugiausia naujų idėjų. Kaip jau skaitėme skyriuje apie svajojimą, nuklydusios mintys ima sietis viena su kita, kol galiausiai, jei pasiseka, sugalvojame ką nors netikėto.
Galybė kūrybiškiausių žmonių puikiai panaudojo nieko neveikimą. Leonardo da Vinci liepdavo savo mokiniams tuščiu žvilgsniu spoksoti į sieną, kol įdubimai ir drėgmės dėmės virsdavo veidais ir imdavo judėti. Kaži, ar apie tai žinojo Virginia Woolf, rašydama apysaką „Ženklas ant sienos“, kurioje pasakojo apie klajojančias į keistą tamsią dėmę ant tinko žvelgiančio žmogaus mintis.
Psichologė Sandi Mann atskleidė nuobodulio įtaką kūrybiškumui, paskirdama žmonėms nuobodžiausią užduotį, kokią tik galėjo sugalvoti: perrašyti numerius iš telefonų knygos. Po tokios bukinančios veiklos žmonių buvo paprašyta sugalvoti kuo daugiau būdų plastikiniam puodeliui panaudoti (ledinuko formelė, augalo vazonas, sietynas – bet kas). Taip tiriamas divergentinis mąstymas, kaip ir tame Stanfordo universiteto atliktame tyrime apie pasivaikščiojimą.
Taigi rezultatai atskleidė, kad žmonės, kuriems pirmiau reikėjo atlikti nuobodžią užduotį su telefonų knyga, sugalvojo kur kas daugiau būdų plastikiniam puodeliui panaudoti nei kita grupė, iškart gavusi puodelio užduotį. Plačiau kalbant, nieko neveikimas leidžia – arba verčia – sutelkti dėmesį į save, suprasti, ko norime iš gyvenimo ir kaip galime rasti jo prasmę.
Pasak Sandi Mann, egzistenciniu lygmeniu nuobodulio priešnuodis yra ne linksmybės, o prasmė. Taigi kurį laiką panuobodžiavę galime atverti savo mintis ir taip išvengti ilgalaikio nuobodulio.
Jeigu nieko neveikti vis tiek atrodo per didelė prabanga, nepamirškite, kad tai gerina ir atmintį. Per du pastaruosius dešimtmečius iš tyrimų paaiškėjo, kad jeigu išmokę naują medžiagą gerai išsimiegame, bus didesnė tikimybė kitą dieną viską prisiminti. Miegas ir galbūt sapnai mūsų sąmonėje įtvirtina prisiminimus. Be to, kaip jau minėjau, žinome, kad ir pertraukos padeda efektyviau mokytis ar dirbti. Pastaruoju metu tyrimuose šios dvi įžvalgos pradėtos labai protingai derinti, kartais vietoj miego siūlant rinktis poilsio pertraukėles.
Žmonėms, po insulto patyrusiems amneziją, buvo liepta įsiminti penkiolika žodžių. Vėliau tie žmonės dešimt minučių sprendė įvairias logines užduotis ir po jų stengėsi prisiminti kuo daugiau išmoktų žodžių. Dėl amnezijos vidutinis rezultatas buvo vos 14 procentų. O jeigu vietoj loginių užduočių prieš prisimindami šie žmonės dešimt minučių praleisdavo pritemdytame kambaryje, rezultatai pagerėdavo net iki 49 procentų. Vėliau Michaela Dewar iš Herioto-Watto universiteto atrado, kad ši technika veiksminga ir žmonėms, sergantiems vidutinio sunkumo Alzheimerio liga. Sveiki žmonės poveikį jusdavo net ir praėjus savaitei.
Naujų prisiminimų kūrimo procesas toks trapus, kad kur kas didesnė tikimybė jiems išlikti bus tada, jei ką nors patyrę iš karto ilsėsimės ir nieko neveiksime. O naujausias Dewar pastebėjimas dar stipriau pabrėžia, kaip naudinga nieko neveikti.
Štai jums galvosūkis. Kuri gerai žinoma frazė ar posakis čia užkoduoti: VGKGB, arba čia: GŽRNBG. Jeigu jaučiatės tikri dėl atsakymo, kaip jį sugalvojote ir kiek laiko užtrukote? Sprendimas, netrukus arba po ilgų apmąstymų, veikiausiai šovė jums į galvą visai staiga. Psichologinių tyrimų srityje tai vadinama akimirkos įžvalga – „Eureka!“
„Eureka!“ akimirką sukelti galima kelioms valandoms atsitraukus nuo galvosūkio – pastebėjau, kad taip mėgsta elgtis žmonės, įstrigę spręsdami kryžiažodžius. Grįžus sprendimas į galvą ateina dažnai labai lengvai, tarsi kol jūs veikėte visai ką kita, pasąmonė jį brandino.
Klausimas, ką geriausia tuo metu veikti? Remiantis Dewar tyrimu – nieko. Žmonės, grįžę prie galvosūkio po dešimties minučių pertraukos, per kurią nieko neveikė, atsakymą sugalvodavo dažniau nei tie, kurie dešimt minučių sprendė paprastas užduotis, pavyzdžiui, ieškojo skirtumų.
