43 metų rašytoją S.Muratą tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje išgarsino romanas „Kombinio moteris“ (LRS leidykla), kurį į lietuvių kalbą 2019 metais išvertė Gabija Čepulionytė-Žukauskienė.
Itin savita, pagavi ir jautri istorija apie netekėjusios moters meilę kombiniui (maisto ir būtiniausių buities prekių parduotuvė. – Red.), atskleidžianti šiuolaikinio gyvenimo paradoksus, sužavėjo ne tik skaitytojus – literatūros ekspertai ją išrinko viena įsimintiniausių verstinių knygų. Šiemet pasirodė šio romano naujas leidimas.
Festivalio „Vilniaus lapai“ kvietimu mūsų šalyje viešėjusi S.Murata davė itin atvirą interviu „Lietuvos ryto“ žurnalistui.
– Turiu pasakyti, kad jūsų „Kombinio moteris“ man paliko didelį įspūdį, nepaisant to, kad esu vyras, o romane veikiantis vyriškos lyties personažas, švelniai tariant, yra mėmė. Įdomu, ar skirtingai Japonijoje į šį kūrinį reagavo moterys ir vyrai?
– Japonijoje į mano knygos pristatymus ateina tiek vyrai, tiek moterys. Ir vieni, ir kiti dažnai prisipažįsta, kad perskaitę knygą rado panašumų su savo gyvenimu ir pajuto savotišką palengvėjimą, kad, pasirodo, tokias pat problemas patiria ne jie vieni.
Kadangi aš vis dėlto rašau apie moters skausmą ir išgyvenimus, moterys reaguoja jautriau – pristatymuose kartais nesulaiko ašarų, jos laiškuose atvirai pasakoja apie savo gyvenimą, lieja širdį. Vyrai vis dėlto uždaresni.
– Tiek jūsų gyvenimo įpročiai, tiek „Kombinio moters“ temos liudytų, kad jums tokios išvykos kaip ši į Lietuvą, kai reikia atsisakyti įprasto ritmo ir žurnalistams atsakinėti į dažnai panašius klausimus, neturėtų patikti. Ar tokios kelionės nėra bandymas per prievartą tapti tipiška normalia rašytoja?
– Prieš išgarsėdama pasaulyje aš visiškai nekeliavau. Net po Japoniją. Gyvenau užsidariusi savo minčių, išgyvenimų ir svajonių pasaulyje.
Todėl iš tikrųjų man visai smagu, kad atsivėrė galimybė aplankyti įvairias pasaulio šalis ir pasikalbėti su savo knygų skaitytojais.
Kita vertus, jūsų klausimas priverčia susimąstyti. Pastaruoju metu nemažai galvoju apie tai, ko iš manęs tikimasi, ką reiškia būti rašytoja, ypač Azijos atstove.
Kartais kyla minčių, kad ar tik aš, tenkindama visų lūkesčius, netampu tipine rašytoja?
Tai labai įdomi tema, ją norėčiau plačiau panarplioti atskiroje knygoje, nes daugelis mano knygų atsiranda iš vidinės baimės, nepatogumo jausmo.
Tad priešprieša tarp to, kas esu kaip rašytoja, ir to, ko iš manęs tikimasi, verta platesnio gilinimosi, išsamesnio pasakojimo.
– Ruošdamasis pokalbiui peržvelgiau jūsų instagramo paskyrą. Krito į akis, kad jūsų skelbiamose nuotraukose beveik nėra žmonių – dažnai gamta, miestų peizažai, o dažniausiai mėnulis. Kodėl taip yra?
– Žmonių nefotografuoju dėl to, kad nuotraukos, mano manymu, neatskleidžia fotografuojamo žmogaus visumos, jausmų, minčių, jos parodo tik labai mažą jo dalį. Kadangi fotografuodama nemoku atskleisti žmogaus visumos, dažniau renkuosi fiksuoti kraštovaizdžius.
– Kokia jūsų pastarųjų metų kasdienybė? Klausiu todėl, kad daugelis lietuvių skaitytojų gali manyti, jog jūs iki šiol dirbate kombinyje, mat apie tai užsimenama knygos viršelyje. Bet, kiek žinau, nuo 2017-ųjų nebedirbate, ar ne?
– Nebedirbu. Kai 2016 metais pelniau Akutagawos premiją, atsirado daug reikalų, tad netrukus turėjau išeiti iš kombinio. Nuo tada pasikeitė ir mano kasdienybė. Kol dirbau kombinyje, keldavausi antrą valandą nakties.
Po pietų grįžusi iš darbo traukdavau į kokią nors kavinę ir rašydavau. Tada grįždavau namo ir apie aštuntą valandą vakaro guldavausi miegoti.
Kai išėjau iš darbo kombinyje, susidūriau su dideliais sunkumais, nes sugriuvo įprastas ritmas. Mat negalėjau ištisą dieną sėdėti namuose – panirdavau į savo fantazijų pasaulį, prarasdavau ryšį su tikrove ir negalėjau net rašyti. Mano knygų leidėjai tuomet pasiūlė išeitį – rašyti leidykloje. Taip kurį laiką ir dariau.
Vėliau pripratau prie naujos rutinos: kas rytą eiti į kavinę, papusryčiauti ir rašyti.
Per dieną paprastai pakeičiu kelias kavines, jose pavalgau ir vakarienę, o vakare grįžusi namo tiesiog guluosi miegoti. Man labai patinka senoviškos „kissa“ kavinės, jose geriausiai jaučiuosi.
– Esate sakiusi, jog pradėjusi dirbti kombinyje pirmąsyk pajutote, kad neprivalote būti moterimi. Ką jums apskritai davė darbas kombinyje?
– Vaikystėje buvau tiek užsidariusi, tyli ir nedrąsi, kad su niekuo negalėjau kalbėtis, net mokytojai jaudinosi, kad man nepavyks tapti normaliu visuomenės nariu. Kai nutariau įsidarbinti kombinyje, daugelis netikėjo, kad man pavyks. Vis dėlto pavyko.
Esu kombiniui parašiusi meilės laišką, kuriame yra ir tokie žodžiai: „Tu, kombini, mane pavertei žmogumi, padėjai man pasijusti tikru ir normaliu asmeniu.“
Pradėjusi dirbti išties pajutau, kad neprivalau būti standartine moterimi, kokios tikisi visuomenė. Kombinyje pirmąkart pradėjau drąsiau ir linksmiau bendrauti, žodžiu, daugiau ar mažiau sėkmingai įsiliejau į visuomenę.
– Romano personažė Keiko atsimena keistus vaikystės įvykius. O koks jūsų pats pirmasis gyvenimo atsiminimas?
– Ankstyvoje vaikystėje gyvenome prie Kioto. Tėtis pakeitė darbą ir mes turėjome kraustytis į Naganą ar tai Čibą. Iki šiol matau, kaip sėdžiu automobilyje ir pro langą žvelgiu į tolstančius baltus daugiabučius.
Kita vertus, vaikystėje gyvenau savo fantazijų pasaulyje, kuris man atrodė itin saugus, tad daugelis mano atsiminimų yra susipynę su vaizduotės vaisiais.
– Skaičiau, kad ryte rydavote tėvų bibliotekoje buvusius fantastikos ir detektyvinius romanus. Ar galima spėti, kad jie kaip nors paveikė jūsų kūrybą, ypač į lietuvių kalbą dar neišverstą naujausią jūsų romaną „Žemiečiai“, kuriame yra fantastikos elementų?
– Vaikystėje išties labai daug skaičiau, tad galiu drąsiai teigti, kad knygų skaitymas man padarė didelę įtaką. Nuo tada mane džiugina parašyto žodžio vizualumas – iki šiol labai smagu gražiai užrašyti žodžius.
O „Žemiečių“ išskirtinumas galbūt tas, kad pirmąsyk savo kūryboje pabandžiau atsispirti nuo konkrečios vietos – Nagano, kuriame gyveno mano močiutė ir kuriame prieš imdamasi romano ne sykį lankiausi, fotografavau, tyrinėjau vietas.
– „Žemiečiai“ baigiasi žudynėmis ir kanibalizmu. Yra net tokia herojės Natsuki frazė: „Po 25 metų supratau, kad pirmąkart valgau.“ Kas lėmė tokią romano pabaigą?
– Prisipažinsiu: pati nesitikėjau, kad knyga taip baigsis. Pradėdama rašyti knygą niekada nežinau, kaip vieni ar kiti veikėjai elgsis. Jie pamažu atgyja ir patys lemia tolesnius įvykius. O aš tik stebiu ir viską užrašau stengdamasi nepridėti savo jausmų arba emocijų.
Turiu pripažinti, jog „Žemiečių“ atveju pati buvau šiek tiek šokiruota, kad jie ėmė taip elgtis.
– Skaičiau, kad rašyti pradėjote itin anksti – gal dešimties metų. Jūsų motina net nupirko spausdintuvą, kad nereikėtų vargti ir rašyti ranka. Įdomu, apie ką buvo pirmieji kūriniai?
– Iš pradžių iš tiesų rašiau tik ranka. Nežinau, kaip kitose šalyse, bet Japonijoje daugelis susižavi rašytojo profesija todėl, kad jų parašyti tekstai bus išspausdinti.
Man atsitiko taip pat – svajojau, kad netrukus mano tekstai bus išspausdinti ir išleisti atskiromis knygomis. Būtent dėl to su mama nusprendėme įsigyti spausdintuvą – pusę sumos pridėjau iš savo kuklių santaupų. Kai pirmąkart išspausdinau savo tekstus, jie taip gražiai atrodė, kad net šiandien atsimenu tą „Mint“ šrifto grožį.
Dauguma mano pirmųjų kūrinių buvo fragmentiški, be pabaigų. Pirmasis, kurį atsimenu pabaigusi, buvo apie penkias seseris, kurių vardai buvo labai panašūs į mano, tik galūnės skyrėsi: Sajakė, Sajara, Sajama ir taip toliau. Įdomiausia, kad jos visos buvo vienodos išvaizdos.
– Viename interviu taip pat skaičiau, kad paauglystėje aptikote brolio erotinių knygų, kurios jus itin paveikė. Kaip paveikė?
– Iki to įvykio man atrodė, kad apie masturbaciją aš žinau vienintelė pasaulyje ir tiesiog privalau visiems apie ją papasakoti, pranešti, nes niekas nežino, kad egzistuoja toks dalykas.
Kai pavarčiau tas brolio knygas ir pamačiau paveikslėlius, supratau, kad visas pasaulis apie tai jau žino ir net rašo knygas. Pajutau didelį nusivylimą, kad nebegaliu tuo nustebinti pasaulio.
– „The New York Times“ yra paskelbęs jūsų tekstą „Visų mūsų seksualinio gyvenimo ateitis“, kuriame įsivaizduojate ateitį, kai neliks sekso ir bus galima kone realiai patirti mylėjimąsi, tarkim, su knygų herojais. Turint omenyje turbūt ir pasaulio tendencijas atspindinčią statistiką, kad virš 60 proc. japonų nenori tuoktis, tokia ateitis atrodo visai reali, ar ne?
– Nuo paauglystės intymius santykius įsivaizduodavau tarsi virtualius. Skaitydama mangas, komiksų knygas, fantazuodavau, kaip su herojumi susikimbame rankomis, bučiuojamės, mylimės.
Kai būdama beveik dvidešimties pirmąsyk mylėjausi su vaikinu, pajutau, kad tai nėra kažkas išskirtinio, itin intymaus.
Priešingai – man pasirodė, kad tai yra visam pasauliui įprastas dalykas, kuris atliekamas pagal kažkokias įsigalėjusias normas ir taisykles.
Mane dažnai nuvildavo, kad tame nėra kažko naujo, autentiško.
Sunku numatyti ateitį, bet norėčiau, kad šiuo požiūriu būtų ieškoma tikro intymumo, autentiškumo, kuris būtų nepakartojamas, būdingas tik dviem įsimylėjėliams ir niekam kitam.
– Tiek Keiko iš „Kombinio moters“, tiek Natsuki iš „Žemiečių“ vadinate didvyrėmis, herojėmis. Kodėl?
– Keiko labai skiriasi nuo manęs, nes ji sugeba nepasiduoti emocijoms, gali į gyvenimą žvelgti itin realistiškai. O Natsuki daug artimesnė man, nes jai irgi būdingas polinkis gyventi fantazijų pasaulyje, kuriame daugiau saugumo jausmo.
Tačiau tiek Keiko, tiek Natsuki yra patekusios į nepatogią gyvenimo situaciją, kuri verčia kentėti, kelti klausimus, domėtis, kodėl taip yra. Ir joms tai pavyksta geriau nei man. Todėl aš jas ir vadinu savo didvyrėmis.
– Viena naujausių jūsų knygų – apsakymų rinkinys „Gyvenimo ritualai“, kuris taip pat dar neišverstas į lietuvių kalbą. Kokios pagrindinės šios knygos temos? Kokius ritualus joje aprašote?
– Tai visiškai kitokia knyga nei kitos. Visų pirma dėl to, kad į ją sudėtos trumpos novelės, kurias rašiau skirtingais savo gyvenimo laikotarpiais. Viena įdomesnių temų – pasaulio ateitis, kai įsigali tokios normos kaip mirusiojo suvalgymas per laidotuves.
Ankstesnėse knygose pernelyg nenutoldavau nuo tikrovės, o šioje pabandžiau prie jos, tos tikrovės, šį tą pridėti, pakeisti ją.
– Panašu, kad skaitytojai iš jūsų gali laukti ir gryno fantastinio romano?
– Japonijoje daug literatūros žurnalų, kuriuose rašytojai skelbia savo apsakymus. Taip pastaruoju metu elgiuosi ir aš. Tuose trumpuose mano tekstuose išties labai daug fantazijos – kartais man pačiai atrodo, kad jos gal jau ir per daug. Tikiuosi, kad tai greitai baigsis, nes šiuo metu su keliomis leidyklomis deruosi dėl naujo didesnės apimties kūrinio, kuriame norėčiau sugrįžti prie tikrovės.
– Žiniasklaidoje neretai esate pavadinama „keistuole Sayaka“. Kaip jūs reaguojate į tokią etiketę?
– Sykį pažįstama žurnalistė mane pakvietė dalyvauti radijo laidoje. Joje ji mane, kaip gerą draugę, juokais pavadino keistuole. Kitiems žurnalistams, matyt, labai patiko tokia skrajojanti frazė, tad ji ėmė sparčiai plisti.
Šiaip ar taip, nemanau, kad esu itin keista, rašanti nesuprantamus dalykus. Aš kaip tik stengiuosi rašyti apie tai, kas slepiasi ne vieno žmogaus širdyje. Todėl tas apibūdinimas kažin ar tikslus.
„Kombinio moteris“ – tarptautinis bestseleris
S.Murata (gim. 1979 m.) – viena žymiausių Japonijos rašytojų, pelniusi daugelį literatūros premijų, tarp jų prestižinę Akutagawos. Ji baigė literatūros studijas Saitamos prefektūros universitete, tačiau ilgai dirbo valandine darbuotoja kombinyje. Tad pagrindinės tarptautinio bestselerio „Kombinio moteris“, daugelio garsių literatūros leidinių išrinkto geriausia metų knyga, veikėjos prototipu galima laikyti pačią rašytoją.
Romano veikėja Keiko Furukura, 36-erių netekėjusi moteris, daugelį metų dirba kombinyje – Japonijoje taip vadinama maisto ir būtiniausių buities prekių parduotuvė – ir nė nemano paisyti šeimos ir draugų spaudimo susirasti normalų darbą ir vyrą. Keiko jaučia, kad jai dar toli iki tobulo visuomenės nario, bet sparčiai žengia tobulos parduotuvės darbuotojos idealo link. Keiko – neatskiriama parduotuvės dalis ir kartu meilužė. Susisaisčiusi su kombiniu nepertraukiamais saitais ji pajunta anksčiau nepatirtą pilnatvės ir prasmės jausmą.
