Pirmoji būsimosios švedų autorių C.Läckberg ir H.Fexeuso trilogijos dalis – detektyvas „Dėžė“ – jau pasiekė Lietuvos detektyvinio žanro gerbėjus. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Virginija Jurgaitytė, išleido leidykla „Alma littera“.
Bestselerių kūrėja, pasaulyje žinoma detektyvų autorė C.Läckberg dažnai pavadinama Europos kriminalinės fantastikos karaliene. Pirmąją savo istoriją ji parašė penkerių. Tai buvo kraują stingdantis pasakojimas apie Kalėdų Senelį. Baigusi ekonomikos studijas, rašytoja kurį laiką dirbo visiškai su rašymu nesusijusį darbą. Jos detektyvinių istorijų pradžia tapo rašymo kursai.
C.Läckberg kelias į šlovę prasidėjo 2019 metais, kai pasirodė jos knyga „Auksinis narvelis“. Būtent šis detektyvas ir po metų išleistas jo tęsinys „Sidabriniai sparnai“ jai suteikė Skandinavijos bestselerių karalienės titulą ir daugybę knygos tiražų net 60 pasaulio šalių.
Mentalistą Vincentą ir detektyvę Miną, kurie pasirodo romane „Dėžė“, C.Läckberg sugalvojo kartu su savo draugu, švedų mentalistu, kūno kalbos specialistu, knygų autoriumi ir televizijos laidų vedėju H.Fexeusu. Jo vaikiškas susižavėjimas magija paauglystėje virto supratimu, kad iliuzija yra nesąmoningos įtakos forma, bandymas kontroliuoti žmonių įsitikinimus ir veiksmus.
Henrikas visą gyvenimą mokėsi įvairių sričių komunikacijos technikų – nuo klasikinės psichologijos iki hipnozės. Jis analizavo, kaip įtakos naudojamos medijose, reklamoje, propagandoje bei memetikoje. Savo tyrimų įrankius rašytojas įteikė ir knygos „Dėžė“ personažui Vincentui, kuris mėgina perprasti žudiką iki tol, kol į jo pinkles pateks nauja auka.
Lietuvių skaitytojams H.Fexeusas pažįstamas iš bestseleriais tapusių knygų „Persikrauk! Išmok laiku sustoti“, „Nuostabus protas. Išsamus asmenybės tobulinimo kursas“, „Minčių skaitymo menas“.
Švedijos autorius C.Läckberg ir H.Fexeusą kalbino Augustė Gittins.
– Esate sėkmės lydimi autoriai, greičiausiai, įpratę dirbti po vieną. Jūsų ilgametė draugystė trukdė ar padėjo rašymui?
Henrikas: Tikrai baiminomės, kad darbas kartu gali atsiliepti mūsų draugystei. Porą mėnesių praleidome ieškodami mums tinkamiausio darbo metodo, aiškindamiesi, kaip mums dviese rašyti vieną knygą. Abejoju, ar metodas, kurį atradome, tiktų visiems, tačiau mes taip puikiai vienas kitą pažįstame, kad tikrai vienas kitam neturime nieko įrodinėti, vienas su kitu lygintis.
Jei man kildavo prasta mintis, Camilla nevyniodavo į vatą ir sakydavo – Henrikai, ši idėja yra šūdina. Ir atvirkščiai. Dirbome atvertomis kortomis, neabejoju, tai buvo mūsų raktas į sėkmę.
Camilla: Tai, kad pradėjome rašyti kartu, buvo atsitiktinumas, niekada nė nesvarstėme tokios galimybės, neslėpsiu, mums tikrai patinka dirbti po vieną. Ir vis dėlto esame draugai jau keturiolika metų, natūralu, kad leisdami laiką kartu kalbame apie literatūrą, svarstome įvairiausias idėjas.
Kartą Henrikas pasidalijo mintimis, aš papildžiau, jis dar pridėjo ir staiga – akys iššoko ant kaktos, supratome, kad turime puikią knygos idėją. Tačiau rašyti ją turėsime kartu.
Henrikas: Tikrai, o juk viskas prasidėjo nuo idėjos, ne leidyklos pakištos minties ar jau pasirašyto kontrakto.
Camilla: Tiesą sakant, leidykla netgi nebuvo sužavėta šitos mūsų minties.
Henrikas: Kaip ir mes patys, jie abejojo mudviejų gebėjimu dirbti komandoje.
– Jūsų knyga nepaprastai įtraukianti, joje gausybė emociškai stiprių, santykiais ir istorijomis apipintų personažų. Kaip jums patiems pavyko nepasimesti tarp tokios gausybės veikėjų?
Henrikas: Mes tarsi žaidėme žaidimą – keliavome iš vieno lygio į kitą. Pirmiausia atsirado pagrindiniai veikėjai Vincentas ir Mina, tada – Minos kolegos policininkai. Visi kiti tiesiog stryktelėdavo iš Camillos galvos, vos tik mums kokio prireikdavo.
Camilla: Tai – viena iš mano supergalių. Duokite man dvidešimt minučių ir aš sukursiu dešimt naujų personažų su visa jų gyvenimo istorija. Kita mano supergalia – atbulinis kūlverstis, kai esu šiek tiek išgėrusi. (Juokiasi.)
– Knygos veikėjas Vincentas turi Aspergerio sindromą, Mina – misofobiją, arba bakterijų, nešvarumų baimę. Jie iš visų jėgų stengiasi pritapti visuomenėje, būti normalūs, tačiau išties abu jaučiasi vieniši. Kaip manote, ką galime padaryti, kad žmonės, turintys emocinę ar fizinę negalią, jaustųsi lygiaverčiai visuomenėje?
Camilla: Turime būti atviresni, priimti žmones, kurie yra kitokie negu mes. Sutrikimai tampa vis labiau atpažįstami, žmonės gyvena žinodami diagnozes, o šis žinojimas palengvina jų būtį ir paaiškina elgesį.
Kas yra norma? Kas yra normalu? Nėra tokių dalykų. Visi mes esame skirtingi ir šiek tiek nenormalūs.
Henrikas: Reikia ir laiko, kad žmonių perspektyva pasikeistų. Kai mano vyresniajam sūnui diagnozavo Aspergerio sindromą, šis sutrikimas vis dar buvo laikomas psichine negalia. Dabar apie Aspergerio sindromą kalbame kaip apie asmenybės bruožą – toks požiūris, manau, yra kur kas konstruktyvesnis. Sveika kalbėti apie negalią turinčius žmones kaip apie žmones, susiduriančius su tam tikrais iššūkiais.
Camilla: Mano draugas, turintis ADHD – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo – sindromą, parašė knygą, kurioje savo sutrikimą vadina supergalia!
– Knyga „Dėžė“ yra pirmoji trilogijos dalis. Ar iškart buvo nuspręsta istoriją sutalpinti į tris knygas?
Henrikas: pirmajame rankraštyje „Dėžė“ turi pabaigą. Tačiau Camilla suprato, jog istorija per daug sudėtinga, kad tilptų į vieną knygą.
Camilla: Kai pasakiau, kad knygos turėtų būti trys, Henrikas porą minučių į mane tiesiog spoksojo. Daugelis dalykų, kurie liks nepastebėti pirmoje knygoje, trečioje dalyje iškils į paviršių. Pirmoje aprašytos visos svarbiausios detalės apie veikėjus, trečioje jos taps visuma.
– Camilla, jus vadina švedų noir literatūros roko žvaigžde, rašote jau beveik dvidešimt metų. Ar knygų idėjos vis dar atkeliauja lengvai? O gal jaučiate spaudimą rašyti tada, kai visai to nenorite?
Camilla: Mano bėda yra ta, kad idėjų turiu daugiau negu laiko. Regis, jos mano galvoje niekaip neišsenka. Norėčiau mokėti bent trumpam išjungti savo smegenis ir idėjų triukšmą, nuolatinį chaosą, kurį jos kelia.
Jei kalbame apie skaitytojų lūkesčius, esu savanaudė kūrybos atžvilgiu, rašau dėl to, kad tai pirmiausia patinka man. Nemanau, kad galėčiau rašyti, jei to kas nors reikalautų. Negaliu nerašyti, turiu papasakoti istorijas, esančias mano galvoje.
– Henrikai, esate ne tik rašytojas, bet ir mentalistas, vienas geriausių pasaulyje kūno kalbos ekspertų – visai kaip pagrindinis knygos herojus Vincentas. Kiek jūsų yra šiame personaže?
Camilla: Henrikas mano, kad jis yra geresnė Vincento versija.
Henrikas: Vincentas yra tamsesnė, labiau pažeista mano versija. Tačiau tai tik maži niuansai. Gal aš šiek tiek geriau už jį moku paslėpti savo vidinius demonus. Galbūt gyvenu iliuzija, kad man geriau pavyksta už jį komunikuoti šeimoje, bet tikriausiai – nelabai. Vincento vaikai labai panašūs į mano vaikus.
Henrikas: Vincentas yra tamsesnė, labiau pažeista mano versija. Tačiau tai tik maži niuansai. Gal aš šiek tiek geriau už jį moku paslėpti savo vidinius demonus. Galbūt gyvenu iliuzija, kad man geriau pavyksta už jį komunikuoti šeimoje, bet tikriausiai – nelabai. Vincento vaikai labai panašūs į mano vaikus.
Camilla: Labai anksti supratau, kad rašant neįmanoma atsiriboti nuo sau artimos aplinkos, savęs. Tai lyg verbalinė prostitucija – kuo daugiau atiduosi savęs, tuo geriau seksis rašyti, tuo skaitytojas geriau susitapatins su knygos veikėjais.
Henrikas: Sutinku, tekstas tuomet tampa nuoširdesnis, nuogesnis. Kai knyga pasirodė, gavome daugybę atgarsių dėl mūsų siunčiamų stiprių feministinių, antirasistinių žinučių. Bet mes neturėjome intencijos išskirti šių temų, tai pasaulis, kuriame gyvename, ir normos, kuriomis kliaujamės. Reikia rašyti iš širdies, net jei tai – laisvalaikio literatūra.
– Henrikai, labai smalsu – esate kūno kalbos ekspertas, ar jaučiate, kad su jumis kalbėdami žmonės pradeda galvoti apie tai, kaip jie kalba, stovi, žiūri, net kvėpuoja?
Henrikas: Taip! Štai jūs kalbėdama palietėte savo sprandą. Tai sumažina kortizolio, kurį organizmas išskiria kaip reakciją į patiriamą stresą, lygį. Vadinasi, šis klausimas jums šiek tiek nepatogesnis nei prieš tai buvę.
Camilla: Henrikai, mes šnekėjome apie tai, kad negalima gąsdinti žurnalistų.
Henrikas: Visa kūno kalbos skaitymo idėja yra paremta pasąmone. Man sunku neskaityti kitų žmonių kūno kalbos, kaip architektui sunku neatkreipti dėmesio į pastatų konstrukcijas einant gatve. Tai manęs netrukdo, bet išjungti šio filtro nebemoku.
– Laisvalaikiu, norėdami atsipalaiduoti, ramiu veidu žiūrime ne tik trilerius, bet ir dokumentiką apie žudikus, nusikaltimus. Ar galite paaiškinti, kodėl žmonės taip mėgsta trilerius, stipriai išpopuliarėjusį true crime žanrą?
Camilla: yDaugeliui iš mūsų patinka mėgautis negatyviais jausmais saugioje aplinkoje. Tai atlieka tą pačią funkciją kaip istorijos apie vaiduoklius, kurias pasakodavo susėdę aplink laužą akmens amžiuje. Tik tuomet žmonės bijojo goblinų ir dvasių, o mes bijome prievartautojų, žudikų, teroristų ir užpuolikų. Manau, mums patinka bijoti žinant, kad esame saugūs.
Henrikas: Tyrinėjame emocijas, kurių gyvenime patirtume tik dėl nelaimingo atsitiktinumo. Tikiu, jei gyventume organizuotų nusikaltimų gaujoje, kriminalinės temos mūsų visai netrauktų!
Camilla: Karo niokojamose šalyse niekas nekuria karinių dramų ar smurtinių trilerių – visko ir taip per akis. Gyvenant nuolatinėje baimėje nekyla ranka kurti jos dar daugiau, kad ir netikros.
– Trileriai, detektyvai ar romantinės knygos dažnai vadinamos antrarūše, neintelektualia literatūra, slaptu malonumu. Kodėl žmonės kartais jaučiasi blogai skaitydami tai, kas jiems patinka?
Camilla: Švedijoje dalyvauju daugybėje debatų apie „gerą“ ir „blogą“ literatūrą. Jaučiama didelė atskirtis, detektyviniai trileriai patenka į tą prastųjų knygų kategoriją. Niekada to nesupratau! Nelygu, ką ir kaip išgyvenu, kartais noriu skaityti Nobelio literatūros premija apdovanotas knygas, kartais tai, kas mane pakylės, nukreips mintis nuo kasdienybės.
Turime skirtingus skonio receptorius, kartais norime sūraus, kartais – saldaus maisto. Mėgstu abu skonius skirtingomis dienomis, kodėl taip negali būti ir su knygomis?
Henrikas: Žmonės, kalbėdami apie savo vadinamuosius slaptus malonumus – guilty pleasures, labiau kalba apie save, apie tai, kad jie patys yra paslaptingai įdomūs, kažkuo nusikaltę.
– Knygoje randame išprotėjusią Vincento gerbėją Aną, kurios namai išklijuoti jo nuotraukomis, o galvoje vyksta tik jai vienai realūs romantiniai santykiai. Ar jums yra tekę susidurti su išprotėjusiais skaitytojais?
Henrikas: Ši veikėja parašyta remiantis keletu tikrų žmonių iš mūsų gyvenimo. Su kai kuriais susidūriau aš, su kitais – buvęs Camillos vyras.
Camilla: Vienintelė mano patirtis buvo persekiotojas iš Didžiosios Britanijos – niekada jo nemačiau gyvai, tačiau turėjau paprašyti apsaugos knygos pristatyme Anglijoje, kai sužinojau, kad jis atakavo leidyklą, bandydamas sužinoti, kur ir kada tiksliai galės mane rasti. Jis net sugebėjo paskambinti mano mamai! Iš jo sulaukiau neadekvataus komentarų skaičiaus savo tinklaraštyje, buvo nejauku.
Henrikas: O viena mano gerbėja, kaip ir Ana iš knygos, išsitatuiravo mano atvaizdą ant nugaros. Tačiau yra ir didesnių keistuolių. Prieš daugelį metų Švedijoje vedžiau televizijos laidą. Kartą gavau laišką, kuriame moteris rašė, kad aš esu jos Lordas Raganius. Sakė, jau ir anksčiau komunikavau su ja per televizorių, tačiau prireikė poros metų, kad suprastų, kas iš tiesų esu. Kai suprato, aš esą ją atstūmiau, o tokio elgesio toleruoti ji nebegalėjo. Gal pusmetį negalėjau ramiai eiti gatve neatsisukdamas.
Camilla: Turiu ispaną gerbėją, kuris mano vardą yra išsitatuiravęs ant kaklo. Bet jis – ne gąsdinantis, tiesiog pilnas entuziazmo!
– Gyvename gąsdinančioje tikrovėje, šiandien Ukrainoje vyksta karas, ateitis – sunkiai prognozuojama. Kur slepiate mintis, kai ir jums pasidaro per daug baisu?
Camilla: Knygose, maisto gaminime ir televizijos serialuose. Galiu peržiūrėti visą sezoną per vieną naktį.
Henrikas: Aš šiuo metu esu turnė Švedijoje, tai suteikia man laisvės būti savo saugiame burbule, kai linksminu žmones scenoje. Slepiuosi ir knygose, be abejonės.
Camilla: Jau kuriame antrąją trilogijos knygą, taigi didysis mūsų minčių srautas krypsta ten.
