„Ir kiekvieną dieną mūsų vyriausybė praneša, kiek žmonių pavertė lavonais karybos specialistai Vietname. Nieko nepadarysi“, – perskaičiau ir savo viduje pajaučiau disonansą. Kaip smarkiai ta kūrinyje nuolatos kartojama frazė „nieko nepadarysi“ kertasi su tuo, kaip dauguma mūsų elgiamės arba stengiamės elgtis, kai netoliese bombos krinta ant miestų, karių, moterų, vaikų.
Kaip tai nieko nepadarysi, jei turi galimybę pervesti pinigų okupantams žudyti, jei gali feisbuke demaskuoti dezinformaciją, jei gali smerkti užpuolikų žiaurumą ir žavėtis gynėjų drąsa, jei galų gale gali nuoširdžiai tikėti gėrio jėgų – tų, kurių pusėje tiesa, – pergale.
Jau kelintąsyk skaičiau „Skerdyklą Nr.5“ ir tik šįkart ėmiau suprasti, kad vis dėlto tai labai gera taikos metų knyga, kai atrodo, kad paskutinis karas vyko taip seniai, kad jo gal net ir nebuvo, o kitas įvyks taip negreit, kad gal ir niekada. Skaičiau ir vis pagalvodavau, kad besąlygiškas pacifizmas, fundamentalus karo beprasmybės smerkimas, kai nestojama nei į gėrio, nei į blogio pusę, – taikos meto privilegija.
Verčiau puslapį po puslapio ir vis pajusdavau, kad, skirtingai nei pagrindinis romano personažas Bilis Piligrimas, aš dabar negaliu, neturiu teisės slidinėti po laiką, nes esu itin konkretaus laiko kalinys – laiko, kai net ir genialus antikarinis kūrinys pralaimi tikrovei, gal ir laikinai, bet šiuo metu pralaimi.
Nedrąsiai šyptelėdavau „Skerdykloje Nr.5“ užtikęs K.Vonneguto nepakartojamo humoro jausmo proveržius, bet vis pagaudavau save mintimis nuklystantį į liaudies kūrybos perlus, kuriuos, aptiktus įvairiausiuose šaltiniuose, žymiuosi, savotiškai renku nuo pat karo Ukrainoje pradžios. Štai tik 10 tų, kurie galbūt priverstų šyptelėti ir K.Vonnegutą:
1. Vienintelis didelio taiklumo ginklas Rusijoje – televizorius. Jis pataiko į smegenis net tada, kai jų nėra.
2. Pusiau lavonas valdo pusiau imperiją su pusiau kariuomene ir pusiau visuomene.
3. Kas bendra tarp amerikiečio ir ruso? Abu galvoja tik apie Ameriką.
4. „Jei septynerius metus būtum prezidentas, iš proto išeitum“, – 2004 metų vasarį pareiškė V.Putinas. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis nemelavo.
5. Liudmila Putina: „Tiesą sakant, man pasisekė labiau negu Rusijai – Vladimiras Vladimirovičius nuo manęs nulipo savo noru.“ Ar tai tiesa? Ne, tai faktas.
6. Kiekvienam naujai išrinktam Rusijos prezidentui reikėtų į užpakalį įstatyti granatą su laikrodiniu mechanizmu ketveriems metams. Kitaip niekaip – prakeikta vieta.
7. Mes gyvename labiausiai nepriklausomoje šalyje, nes viskas, kas joje vyksta, nuo mūsų nepriklauso.
8. Rusijoje patriotizmas – tai meilė esamai valdžiai.
9. Rusijos kariuomenė dabar jau tikrai tapo pirmąja kariuomene pasaulyje, tiesa, pagal itin geros valios gestus.
10. Pamatęs „rusų pasaulį“ šėtonas iš siaubo persižegnojo.
Pikti liežuviai plaka, kad K.Vonnegutas senatvėje prarado humoro jausmą, – tie, kurie skaitė paskutines rašytojo knygas, gal ir sutiks, kad jo žvilgsnis į pasaulį tapo piktesnis ir apokaliptiškesnis nei tame interviu, kuriame jis pareiškė, kad tik vienas žmogus visoje planetoje gavo naudos iš „Skerdykloje Nr.5“ aprašyto Dresdeno bombardavimo, kuris turbūt atsiėjo dešimtis milijonų dolerių.
„Antskrydis nė puse sekundės nesutrumpino karo, nė kiek nesusilpnino vokiečių gynybos ar puolimo, neišlaisvino nė vieno žmogaus iš mirties stovyklos, – kalbėjo K.Vonnegutas. – Naudos gavo tik vienas žmogus. Aš. Už kiekvieną nužudytą žmogų gavau po tris dolerius.“
Žiauru, bet tikrai ateis laikas, kai kas nors aprašys ir beprasmišką karą Ukrainoje. Greičiausiai taip pat talentingai, kaip tai „Skerdykloje Nr.5“ padarė K.Vonnegutas.
