V. Krėvės-Mickevičiaus gimimo metinių minėjimas prasidėjo Merkinėje, kur jo asmenybės unikalumą ir kūrybos autentiškumą konferencijos „Vincas Krėvė. Ryšio paieškos. Literatūriniai ir kultūriniais ryšiai“ metu atvėrė Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus Vilniuje vadovas Vladas Turčinavičius, skaitęs pranešimą „Išlieka tik kovojanti valia…“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresn. mokslo darbuotoja Vilma Daugirdaitė, nagrinėjusi V. Krėvės folklorinį palikimą pranešime „Vinco Krėvės folklorinis palikimas: vertės mato beieškant“.
Kauno Balio ir Vandos Sruogų namo-muziejaus muziejininkė Birutė Glaznerienė ir V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus muziejininkė Laimutė Raugevičienė pasidalijo prisiminimais ir skaitė pranešimą „Rašytojų Balio Sruogos ir Vinco Krėvės draugystė ir memorialinių muziejų kultūriniai ryšiai“, o Merkinės V. Krėvės-Mickevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Rita Černiauskienė kvietė nepamiršti šios iškilios asmenybės ir pasidalijo praktika, kaip pritraukti jaunąjį skaitytoją: „Kad rašytojas nenutoltų…“.
Konferencijos metu pranešimų autoriai atidžiai ir išsamiai aptarė V. Krėvės folklorinį palikimą, jo vertę; V. Krėvės kaip politiko kelią ir su tuo susijusius didžius darbus, draugystės ryšius su Baliu Sruoga ir klasiko kūrybos priartinimą prie jaunosios kartos skaitytojų. Pranešimai buvo ypatingai įdomūs ir vertingi – juk ir pats V. Krėvė buvo išskirtinė asmenybė.
„Aš savo tėviškę Dzūkiją myliu kaip savo motulą“ – rašė V. Krėvė. Tad saulėtą popietę gausus būrys svečių susirinko Subartonyse, V. Krėvės gimtinėje, kur vyko Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinės premijos įteikimas. Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, sveikindamas visus susirinkusius tokią neeilinę dieną ir įteikdamas premiją, prisiminė premijos idėjos istoriją:
„Noriu labai trumpai priminti kelią, kaip gimė šios premijos idėja. Pirmasis šios idėjos krikštatėvis buvo Romas Sadauskas iš Lazdijų krašto, kuris vis ragino steigti premiją V. Krėvei-Mickevičiui. Prieš keletą metų, po rekonstrukcijos atveriant muziejaus duris, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė priminė, koks svarbus tai būtų paskatinimas rašančiai bendruomenei, o kartu ir simbolinis V. Krėvės sugrįžimas į gimtinę.
Todėl džiaugiuosi, kad kartu su kitų Alytaus regiono savivaldybių merais sutarėme, jog tokia premija yra reikalinga Dainavos kraštui. Garbė įprasminti šio unikalaus kūrėjo, nestokojusio autentiško polėkio ir jėgos, atmintį Dzūkijoje ir sukurti galimybę lietuvių literatūros kūrėjams puoselėti V. Krėvės vertybinį palikimą. Šiandien įteikiu šią premiją istorikui, ilgai brandinusiam trilerio idėją ir ją išpildžiusiam Bernardui Gailiui, kurio kūrinį „Kraujo kvapas“ atsakingai dirbdama išrinko Alytaus regiono plėtros tarybos sudaryta komisija, ir nuoširdžiai sveikinu“.
Premijos laureatui įteikta 5000 eurų premija ir pagal V. Krėvės apsakymą „Skerdžius“ pagaminta skulptūrėlė – skerdžiaus Lapino ragas.
„Nereikia nė sakyti, kad esu labai dėkingas mane apdovanojusiai Alytaus regiono plėtros tarybai. Manau, kad pasirinkdama premijuoti „Kraujo kvapą“, taryba pasielgė neįprastai ir nustebino ne tik mane. Kaip sveikindamas suformulavo vienas bičiulis, „paradoksalu Krėvės premija apdovanoti romaną apie partizanus“. Tęsiant šią temą, matyt, reikėtų pasakyti ir tai, kad visas Vinco Krėvės gyvenimas – ištisas paradoksas. Jis buvo ne vien Dekanozovo vyriausybės ministru pirmininku, bet ir tautininkų sąjungos pirmininku, Šaulių sąjungos pirmininku ir net Klaipėdos sukilėliu. Taigi, partizano kelias Krėvei nebuvo svetimas, gal net priešingai.
Bet šiandien labiau norėčiau kalbėti apie kitokį paradoksą ir kitokį netikėtumą. Taryba pasirinko apdovanoti kūrinį, kurį tiksliausia apibūdinti kaip trilerį ar nuotykių romaną. Žvilgterėjau į Lietuvos literatūrinių premijų laureatų sąrašus, todėl gana tvirtai jaučiuosi sakydamas, kad nuotykių literatūra apdovanojimus pelno retai, nors šio tipo lietuvių literatūros pasiūla nuolat auga. Iš inercijos vis dar kartojame, kad nėra ar trūksta lietuviško detektyvo, trilerio ar fantastikos, bet tai jau nebe tiesa.
Neseniai manęs paklausė, kodėl lietuviams nesiseka kurti siužetinę literatūrą. Atsakiau, kad lietuvyje nėra nieko, kas trukdytų sugalvoti ar išvystyti siužetą. Krėvė, beje, gyvas ar, greičiau, nemirtingas to įrodymas. Bet nuolat daugėja ir siaurąja prasme gyvų lietuvių, sukuriančių vis geriau parašytas siužetines knygas. Tikriausiai jau netrukus tai pradės atsispindėti ir apdovanojimuose. Gal kada turėsime net specialią nuotykių literatūros premiją.
O tuo tarpu, kaip sakiau, Alytaus regiono plėtros tarybos žingsnis apdovanojant „Kraujo kvapą“ atrodo gerokai netikėtas. Noriu šį žingsnį paremti keliais argumentais, ne tiek giriančiais konkrečiai mano romaną, kiek pagrindžiančiais tezę, kad nuotykių literatūra nusipelno literatūros vardo ir laikas nuo laiko jos atstovus taip pat galima apdovanoti. Gal net reikia.
Ieškodamas, nuo ko atsispirti, aptikau, kad XX a. pradžioje Encyclopedia Britannica apibrėžė literatūrą kaip „geriausios minties geriausią rašytinę išraišką“. Manau, kad tai gana tikslus apibūdinimas. Todėl noriu atkreipti dėmesį į „geriausią mintį“, kurią išreiškia siužetinė literatūra. Kalbu apie žmogaus gyvenimą giliai persmelkiančią nuotykio idėją. Nuotykis ne tik susieja tarpusavyje visus siužetinės literatūros rašytojus: nuo siaubo istorijų autorių iki meilės romanų kūrėjų. Nuotykis taip pat susieja rašytoją, personažą ir skaitytoją. Kiekvienas iš jų patiria savus nuotykius.
Rašytojas nuotykį patiria du kartus. Pirmą kartą – kai išlaisvina vaizduotę ir leidžia siužetui persikelti iš jo sąmonės gelmių į popieriaus lapą kompiuterio ekrane. Antrą kartą – kai paleidžia kūrinį į gyvenimą. Rašytojas Charles McCarry mėgdavo lyginti užbaigtą romaną su neapdorota kino juosta. Tikruoju, išbaigtu vaizdiniu kūrinys tampa tik pasiekęs skaitytojo sąmonę. Niekas negali iš anksto nuspėti, koks būtent paveikslas ten galiausiai išryškės.
Personažus į nuotykius įvelia rašytojas, bet tai dar nereiškia, kad jų nuotykiai netikri. Labai keista, bet rašytojas nėra visagalis net savo paties sukurtame pasaulyje. Tik pagalvokite, kartais autorius nepajėgia nužudyti herojaus! Džeimsas Bondas išgyveno, nors Ianas Flemingas mažiausiai du kartus bandė jį nužudyti. Kas galėtų pasakyti, kad tai – ne tikras nuotykis?
O skaitytojas, žinoma, patiria nuotykį kaskart atsivertęs knygą. Ir toli gražu ne visada tas nuotykis baigiasi laimingai. Rizika yra nuotykių kaina. Kol kas nepasakiau, dėl ko verta tą kainą mokėti. Privalau pagrįsti, kodėl nuotykį vertinu kaip vieną iš „geriausių minčių“ ar, kaip pasakytų filosofai, vieną iš būties idėjų. Manau, kad draugystė su nuotykiais ir juos pasakojančia literatūra ugdo tris svarbias dorybes, padedančias žmogui gyventi teisingai, laimingai ir prasmingai. Visų pirma, nuotykiai ugdo nuolankumą. Nuotykį reikia įsileisti, o tam privalai atsisakyti bet kokio pasipūtimo.
Kaip sakė Ianas Flemingas, „būna autoriai ir menininkai, o būna rašytojai ir dailininkai“ ir tik pasijutęs „paprastu liaudies meistru“ gali parašyti gerą nuotykių romaną. Manau, kad jis visiškai teisus. Antra, nuotykis reikalauja disciplinos. Atkreipkite dėmesį, kad dauguma savybių, kurios paverčia žmogų geru siužetinės literatūros personažu, yra ilgų treniruočių ir didelių pastangų rezultatas. Taigi, disciplinos rezultatas. Išsyk prisimenu Erkiulį Puaro ir pastangas, kurių reikia jo išvaizdai palaikyti. Pastangų reikia ir nuotykių rašytojams: Johnas Grishamas, pavyzdžiui, sąžiningai rašo po tūkstantį žodžių per dieną penkias dienas per savaitę. O skaitytojai privalo griežtai reguliuoti savo dienotvarkę, kad joje atsirastų vietos knygoms. Arba atvirkščiai: dozuoti skaitymą, kad liktų laiko gyvenimui. Ir galiausiai – nuotykis moko vilties.
Kad ir kokia kartais atrodo nuvalkiota, laiminga pabaiga yra esminis siužeto elementas. Ji primena apie viltį, slypinčią pačioje būtyje. Ne veltui popiežius Benediktas XVI taip dažnai vartoja nuotykio metaforą tikėjimui apibūdinti. Kaip jis pats rašė: „Tikėjimas visada buvo panašus į nuotykį, į netikėtą lūžį ar šuolį, nes visose epochose tikėti reiškia rizikuoti: pripažinti, kad tai, kas akivaizdžiai nematoma, vis dėlto yra tikra ir fundamentalu“. Labai panašiai rašytojas žengia link nematomo skaitytojo, personažas rizikuoja pasitikėti savo kūrėju, o vilties kupinas skaitytojas atsiverčia naują knygą ir tikisi laimingos pabaigos. <…>
Vardan magiškos harmonijos trečią kartą paminėsiu Ianą Flemingą, kuris atvirai pripažino: „Rašau apie tai, kas džiugina ir įkvepia mane patį“. Tai patarimas, kuriuo ketinu nuosekliai sekti. Iki pat laimingos pabaigos.“ – atsiimdamas premiją sakė kūrinio „Kraujo kvapas“ autorius Bernardas Gailius.
B. Gailiaus romanas „Kraujo kvapas“ – pirmasis autoriaus grožinis kūrinys, įkvėptas pokario partizanų laisvės kovos, o jo veiksmas vyksta 1949–1950 Lietuvos partizanų karo metu. Kūrinyje pasakojama apie partizanų vado Andriaus Karnausko-Drakono ir jo bendražygių žūtbūtinę kovą, nuolat vedančią link neišvengiamo pralaimėjimo. Tačiau pagrindinis kūrinio herojus Andrius Karnauskas žino viena: į karą jis išėjo ne tam, kad pralaimėtų. Todėl atšiauriame pogrindyje subręsta planas, pasukantis įvykius netikėta kryptimi.
Kūrinyje plėtojamas labai artimas herojų santykis su gyvenamąja aplinka: nuo šeimos ir gamtos iki tėvynės, kitaip tariant, jis – ir pilietiškas, ir krėviškas. Knygoje nuolat vyrauja kovos dvasia, o laisvės kovotojas nėra tik ideologizuotas kovotojas už gėrį – jis konkrečiomis žemiškomis vertybėmis ir pasaulėžiūra pasižymintis partizanas, kuris, gindamas Lietuvą, gina ir šiuolaikinio skaitytojo įsitikinimus.
Kūrinyje aktualizuojamos žmogaus tapatybės, patriotizmo, išdavystės, kovos, istorinės atminties temos, plėtojama žmogaus ir gamtos dvasinio ryšio reikšmė, santykis su gimtinės aplinka. Šios temos visuomet buvo svarbios ir V. Krėvei-Mickevičiui.
Autorius subtiliai atskleidžia lietuviškąsias tradicijas, partizanų kovingumą, stiprybę, patriotiškumą, kylančias abejones ir santykio su gamta subtilybes, žmogaus santykį su kitu – svetimu, įsiveržusiu ir siekiančiu pakeisti savą aplinką. Prieš 70 metų V. Krėvė savo 70-ojo jubiliejaus kalboje pabrėžė: „Jei mes nesame didelė tauta šiandien, tai todėl, kad mes kelis amžius kraujuose plaukdavome, kad mūsų žiedas, mūsų jaunimas, mūsų tautos praeitis per ištisus du šimtus metų guldė savo galvas, ir todėl mes tapome maža tauta. Bet esame didvyriška tauta ir savo siela galingi.“
B. Gailius – partizanų karo tyrinėtojas savo trileryje siužetinius pasirinkimus labai aiškiai apmąsto ir plėtoja kaip šios temos profesionalas, kuriam, kaip anuomet ir V. Krėvei-Mickevičiui, atmintis yra itin svarbi šiuolaikinės Lietuvos visuomenės tapatybės dalis.
Laureatą pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys Juozas Baublys, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, Lazdijų rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė ir Lazdijų r. sav. viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Malinauskienė ir kiti Alytaus regiono savivaldybių atstovai, leidyklos „Aukso žuvys“ atstovė Sigita Pūkienė. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus Subartonyse muziejininkė, V. Krėvės giminaitė Laimutė Raugevičienė, sveikindama susirinkusius, sakė: „Džiaugiuosi, kad šiandien, Krėvės gimimo dieną, jo namai pilni žmonių“. Ir pabrėžė, kad „Krėvė tikras ir visiškai atviras buvo tik prie balto popieriaus lapo“.
Po iškilmingo apdovanojimo įteikimo menine programa susirinkusiuosius džiugino ir gerą nuotaiką dovanojo bardas Giedrius Arbačiauskas, kuris atliko dainuojamosios poezijos kūrinius V. Krėvės, H. Radausko, J. Degutytės ir J. Marcinkevičiaus žodžiais. V. Krėvės padavimą „Daina apie arą“ skaitė aktorė Olita Dautartaitė.
Šventinės dienos pabaigoje buvo sodinamas šermukšnis, kuris ateityje taps šios dienos simboliu, bei aplankytas V. Krėvės-Mickevičiaus kapas Subartonių kapinaitėse. Gyvendamas Amerikoje ir rizikuodamas būti vadinamas naiviu svajotoju, V. Krėvė niekada nenustojo tikėti, kad galiausiai sugrįš į gimtąją Lietuvą, į tėvų žemę Subartonių kaime. Gal todėl ir jo kūrybą kartais galima pavadinti gimtojo krašto atminties altoriumi.
Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinę 5000 eurų premiją nuo šių metų Alytaus regiono plėtros taryba Varėnos rajono savivaldybės iniciatyva skiria už naują per praėjusius dvejus kalendorinius metus išleistą meniškai vertingą literatūros (prozos ar dramos) kūrinį, atspindintį žymaus Dzūkijos krašto rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybos dvasią.
Už dalyvavimą Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinės premijos kūrinių vertinimo komisijos veikloje 9 komisijos nariams buvo įteiktos Alytaus regiono plėtros tarybos Kolegijos pirmininko Nerijaus Cesiulio padėkos. Komisiją sudarė: Jūratė Čerškutė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto l. e. p. Šiuolaikinės literatūros skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja; Lina Dudulienė, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė; Vida Kvaraciejienė, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė, Irena Leščinskienė, Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė; Laimutė Raugevičienė, Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus muziejininkė; Danielius Mušinskas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys; Valentinas Sventickas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys; Inga Videikaitė, Varėnos rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja); Laimutė Zavistauskienė, Alytaus rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė.
Premijai buvo pateikta 12 kūrinių: Loretos Šileikytės-Zabalujevos „Senos stoties prisiminimai“, Vinco Baublio „Duonos skonis“, Linvydo Krivicko „Swan of ball‘n roll“, Juozo Šikšnelio „Būsenos“, Rimanto Kmitos „Remyga“, Sandros Bernotaitės „Akys chimeros“, Kotrynos Zylės „Siela sumuštinių dėžutėjė“, Bernardo Gailiaus „Kraujo kvapas“, Linos Simutytės „Miesto šventė“, Nikos Piperitos „Gervė Smėlynuose“, Kazio Sajos „Pėdsakai“, Agnesos Kenešytės-Gricės „Sulaukti aušros“.
Komisijos nariai vertino profesionaliai parašytus grožinės literatūros kūrinius (knygas), skiepijančius meilę Lietuvos gamtai ir (ar) V. Krėvės-Mickevičiaus gimtinės aplinkai, atskleidžiančius etninius motyvus, žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, lietuviškąsias tradicijas ir istorinę tautos atmintį. Taip pat į šiuolaikinės lietuvių prozos ir dramaturgijos estetines ir problemines kryptis, jų atvirumą pasaulio tautų literatūroms. Buvo vertinama kūrinio raiška, žanro plėtra, pasakojimo įdomumas, personažų charakteriai – lietuvių prozos ir dramaturgijos estetinės vertybės, prie kurių formavimosi prisidėjo V. Krėvė-Mickevičius.
Alytaus regiono savivaldybių susivienijimas įsteigiant šią neeilinę Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinę premiją, praturtinančią Dainavos krašto ir lietuvių literatūros lauko istoriją, įrodė, koks svarbus yra Vincas Krėvė-Mickevičius ir jo kūrybinis palikimas kiekvieno žmogaus gyvenime.
