Šį vieną ryškiausių totalitarinės visuomenės bruožų dar 1951 metais pasirodžiusioje knygoje „Totalitarizmo ištakos“ labai tiksliai apibūdino viena ryškiausių praėjusio amžiaus mąstytojų Hannah Arendt.
Pagrindine totalitarinės mąstysenos studija laikomoje knygoje H. Arendt meistriškai parodė, kaip totalitarinių idėjų paskatinti judėjimai, jų šalininkai ir metodai subjaurojo XX amžių.
Deja, daugiau nei prieš pusę amžiaus pasirodžiusi knyga kalba ir apie šiandieną. H. Arendt įžvalgos padeda geriau suprasti, kas pasaulyje vyksta šiandien, tad leidykla „Tyto alba“ perleido filosofo Arvydo Šliogerio į lietuvių kalbą išverstas „Totalitarizmo ištakas“.
Negrožinis G. Orwello „1984-ųjų“ atitikmuo
Vokiečių ir amerikiečių politologė, filosofė H. Arendt „Totalitarizmo ištakas“ pradėjo rašyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau šis negrįžtamai sujaukė pasaulio tvarką, tad jau kitokia knyga pasirodė 1951 metais.
Daug ką viena ryškiausių praėjusio amžiaus intelektualių išgyveno ir patyrė pati. 22 metų gavusi daktaro laipsnį Heidelbergo universitete, H. Arendt 1933 metais nuo nacių persekiojimo pabėgo į Prancūziją, o 1941 metais – į JAV. Išgyvenusi Holokaustą savo laiką mokslininkė paskyrė totalitarinių režimų tyrinėjimui.
H. Arendt knygoje „Totalitarizmo ištakos“ dėmesį sutelkia į Vokietijos nacizmą ir Rusijos stalinizmą ir pristato juos kaip dvi to paties medalio puses, o ne atskiras dešiniųjų ir kairiųjų filosofijas. Karui pasibaigus, H. Arendt bijojo dėl ateities, tad didžioji dalis „Totalitarizmo ištakų“ iš tikrųjų sutelkta į praeities tyrinėjimus.
Autorė kruopščiai atveria totalitarinių judėjimų, propagandos, teroro ir vyriausybių institucijų veiksmus. Pateikdama šiurpias sąlygas, lėmusias nacizmo ir stalinizmo atsiradimą ir suklestėjimą, autorė įspėja apie laisvės trapumą, kurį šiandien ir stebime savo akimis.
Siaubo ir vienatvės sankirta
Iš esmės „Totalitarizmo ištakos“ paaiškina ir daugelį šiandieninėje Rusijoje vykstančių dalykų. Tarkim, kodėl rusai renkasi bėgti iš šalies, o ne išeiti į gatves. H. Arendt pribloškė daugybės žmonių pasyvumas diktatūros akivaizdoje, plačiai paplitęs noras, net veržlumas, tikėti melu ir propaganda, tad atsakymų ji ieškojo žmogaus psichologijoje. Ypač gilinosi į siaubo ir vienatvės sankirtą.
Naikindamas pilietines institucijas totalitarinis režimas atitolina žmones vieną nuo kito ir neleidžia dalytis idėjomis. Pasaulyje, kuriame visi tariamai susiję, vienatvė ir izoliacija slopina aktyvumą, optimizmą ir norą dalyvauti viešame gyvenime.
Pasak H. Arendt, izoliacija – teroro pradžia, derlingiausia jo žemė ir visada jo rezultatas. Aptraukdamas viešąją sferą propaganda, režimas priverčia žmones bijoti kalbėtis.
Izoliavus žmones, neįmanoma tampa ir politika plačiąja prasme. Kai žmogus jaučiasi atskirtas nuo kitų, pasipriešinimas neįmanomas. Ir net šiandien, interneto ir socialinių tinklų amžiuje, pasirodo, žmones galima paversti pilka ir lengvai manipuliuojama minia.
Abejonės sėkla
H. Arendt „Totalitarizmo ištakose“ įspėja ir apie didžiulį dezinformacijos bei manipuliavimo faktais pavojų. Atrodytų nesuprantama XXI amžiuje, bet Rusijos kare prieš Ukrainą dezinformacija pasiekė sunkiai suvokiamą lygį. H. Arendt pastebi, kad baisiausia, kai žmogus nebesugeba atskirti tiesos nuo melo.
Su tokiais žmonėmis, pasak jos, galima daryti ką tik nori. Tai pragariškas planas klaidinti V. Putino liaudį. Tarkim, daugybė rusiškų vaizdo įrašų, paskelbtų kaip propagandistų melagingų faktų patikrinimai, iš tiesų yra klastotės. Kaip pastebi H. Arendt, tokios dezinformacijos efektyvumo priežastis ta, kad neprivalu pagrįsti, jog skelbiama informacija tikra. Užtenka sukelti dvejonės jausmą.
Pasak H. Arendt, faktai ir įvykiai labai pažeidžiami. Kad jais galima be jokios graužaties manipuliuoti liudija ir tai, jog Rusijoje net įstatymais drausta Ukrainos užpuolimą vadinti karu. H. Arendt pastebi, kad tiesa kovoje su politine galia yra itin pažeidžiama.
Žmonės gali būti ištrinami iš istorinių knygų. Kalba gali keistis, nes reikšmė yra lanksti. Akivaizdūs melai, apie kuriuos rašo H. Arendt, gali būti tokie dažni, kad tampa banaliais. Kai prisitaikančioji dauguma jau yra išmokusi šią pamoką, o individualistai – pašalinti, naujas „aukso amžius“ gali prasidėti ir tęstis labai ilgai. Nes tai ir yra totalitarinių režimų esmė – pavergti protą ir sukurti visiškai paklusnias marionetes.
Blogio banalumas
Būtent H. Arendt priklauso garsioji frazė „blogio banalumas“. Pirmiausiai šią sąvoką ji pasitelkė apibūdinti šiurpą keliantį SS pareigūno Adolfo Eichmano mentalitetą. Teisiamas už karo nusikaltimus jis gynėsi, kad tebuvo mažas sraigtelis didžiuliame mechanizme – tiesiog pareigingas ir atsakingas karys, turėjęs uoliai vykdyti užduotis.
Šis argumentas buvo dažnai pasitelkiamas teisiant Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlius – gynyba dažnai teigdavo, kad teisiamas asmuo nėra atsakingas už padarytus nusikaltimus, nes neturėjo pasirinkimo, tik vykdė įsakymus.
H. Arendt sukrėtė tas kontrastas – žmogaus, kuris save pristato tik kaip mažą biurokratijos sraigtelį, ir nusikaltimų masto. Ji prieina išvados, kad toks paklusnumo, patiklumo ir cinizmo mišinys – vienas ryškiausių totalitarinių judėjimų bruožų.
Atgimstantys vėžiai
Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą amerikiečių žurnalistė ir istorikė Anne Applebaum rašydama apie „Totalitarizmo ištakas“ atkreipė dėmesį, kad tai, kas vyksta dabar, yra atgyjantys praeities vėžiai.
1951 metais, kai pasirodė „Totalitarizmo ištakos“, pratarmėje H. Arendt, nuogąstaudama, kad tai, kas įvyko, gali pasikartoti, metus po Antrojo pasaulinio karo apibūdino kaip didžiulio nerimo erą. Laiką, kai ateitis nenuspėjama, o žmonės kaip niekad priklausomi nuo politinių jėgų, kuriomis nebeįmanoma pasitikėti.
Šiandien H. Arendt nerimas dar stipresnis. Kaip pastebi A. Applebaum, nelygybė išaugo eksponentiškai, tarptautinė integracija silpnėja, mažėjantis gimstamumas ir imigracijos banga iš Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos sukėlė pasipiktinimo kupiną nostalgijos bei ksenofobijos iškilimą.
Pasaulio autokratijos sukaupė pakankamai turto ir įtakos, kad galėtų mesti iššūkį liberalioms demokratijoms tiek ideologiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Kinijos, Rusijos, Irano, Baltarusijos ir Kubos lyderiai dažnai dirba kartu, palaiko vienas kitą, remdamiesi kleptokratiškais ištekliais – pinigais, nuosavybe, verslo įtaka – tokiu lygiu, kokio Hitleris ar Stalinas negalėjo įsivaizduoti. Rusija nepakluso pokario Europos tvarkai, įsiverždama į Ukrainą.
H. Arendt „Totalitarizmo ištakose“ nepateikia nurodymų ar instrukcijų, kaip viską sutvarkyti. „Totalitarizmo ištakų“ įvade ji pripažįsta, kad knygą rašė galvoje turėdama ir beatodairišką optimizmą, ir beatodairišką neviltį. Kad tamsiais laikais negalima pasiduoti nei vienam iš jų.
