Atskaitos taškas
Aišku, gali kilti klausimas, ar tai grožinė literatūra? Mat šiame esė rinkinyje sudėti tie lenkų rašytojo tekstai, kurie, galima sakyti, buvo išsibarstę įvairioje periodikoje ir ne itin tiko kitiems gal kiek vientisesniems leidiniams.
Tad jei būtų mano valia, į visus dešimtukus stumčiau ir skaityti rekomenduočiau Cz.Miloszo poeziją, „Pavergtą protą“, „Ulro žemę“, „Tėvynės ieškojimą“. O „Pradedant nuo mano gatvių“ patarčiau skaityti tiems, kuriems minėti kūriniai pasirodė pernelyg sudėtingi ir kurie tik pradeda domėtis šiuo Lietuvoje gimusiu rašytoju.
„Vilniuje gyvenau savo paauglystės metais, kai maniau, kad mano gyvenimas susiklostys kaip nors paprastai, ir tik vėliau visa tame gyvenime pradėjo kisti, tad Vilnius tebėra man kaip atskaitos taškas, kaip galimybė, normalumo galimybė. Taip pat ten skaitydamas lenkų romantikų kūrinius jau patyriau neaiškių savo būsimo nenormalaus gyvenimo likimo nuojautų, nors net ir labai laki vaizduotė tuomet nebūtų galėjusi numatyti ir mano asmeninės, ir istorinės ateities“, – vienoje esė atskleidė Cz.Miloszas.
Šiuos du sakinius galima laikyti „Pradedant nuo mano gatvių“ anonsu, esme, užuomina apie tai, ką rasite knygoje.
Cz.Miloszas knygą pradėjo nuo savo atskaitos taško Vilniaus: pro skaitytojų akis praplaukia subtiliai ir informatyviai aprašytas praeities Antakalnis, Arsenalo, Bokšto, Liejyklos, Vokiečių, Vilniaus gatvės. Tuomet autorius įterpė laišką Tomui Venclovai, kuriame atvirai papasakojo apie savo santykį su Lietuvos sostine. Kitame skyriuje jis pasuko į poezijos gelmes.
Savotiškoje portretų galerijoje Cz.Miloszas pateikė savo požiūrį į tokių mąstytojų ir rašytojų kaip Teodoras Bujnickis, Jozefas Czechowiczius, Robinsonas Jeffersas, Fiodoras Dostojevskis gyvenimo ir kūrybos peripetijas. Galiausiai nėrė į atsiminimus, į sau brangių išėjusių žmonių būtį ir buitį – rašytojo Witoldo Gombrowicziaus, kunigo Jozefo Sadziko, leidėjo Zygmunto Hertzo, Vilniaus universiteto profesoriaus Wiktoro Sukiennickio.
Perskaičius knygą abejonių, ar šiuos eseistinius tekstus galima laikyti ir grožine literatūra, liks mažiau, mat viename Cz.Miloszo sakinyje labai dažnai telpa daugiau stiliaus, įžvalgumo, aktualumo, pastabumo nei visame dažno rašytojo romane.
Nelengvas personažas
Kas sieja Cz.Miloszo „Pradedant nuo mano gatvių“ ir Rimanto Kmitos knygą „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ („Tyto alba“), kuri visą rugsėjį buvo tarp perkamiausių negrožinių knygų? Mano atmintyje, o atmintis, kaip žinoma, dažnai nepaiso laiko ir erdvės taisyklių, šiuos du leidinius sieja vienas įvykis.
2004-aisiais mirus Cz.Miloszui paskambinau šviesaus atminimo S.Gedai (1943–2008) ir paprašiau pasidalyti atsiminimais apie lenkų rašytoją.
S.Geda buvo įpiešęs ir nė neatsikvėpęs užbaubė: „Ramūnai, gerai pažinojau Cz.Miloszą – gėrė kaip šiaučius.“ Tada surimtėjo, susikaupė ir gerą valandą pasakojo apie savo žygius su Cz.Miloszu, taip pat ir kūrybinius. Buvo pasiutusiai įdomu.
Ką tuo noriu pasakyti? S.Geda buvo puikus pašnekovas – drąsus, intelektualus, prieštaringas, maištingas, įtaigus, atviras, tiesmukas. Kita vertus, jis – itin nelengvas personažas knygai, biografijai ir net mokslo monografijai, o būtent šiam žanrui ir priskirtinas R.Kmitos veikalas.
Tačiau tai neturėtų išgąsdinti potencialių skaitytojų, nes R.Kmitos monografija tūkstantį kartų gyvesnė už daugelio kitų mokslininkų panašaus žanro knygas. Nuo jos sunku atsitraukti, nes lyg liūnas įtraukia žaismingumas, detektyvinis skverbimasis tiesos (kurios, kaip žinoma, nėra) link, grakštus stilius – pasirodo, ir paprastų žmonių kalba, o ne institutų prokalbe galima parašyti mokslinę monografiją.
Knygoje žavi ir tai, kad R.Kmita ne tik nesistengia rašytojo gyvenimo atskirti nuo kūrybos, bet kaip tik siekia per sudėtingo ir tragiško, kaip sakė Cz.Miloszas, nenormalaus gyvenimo peripetijas suprasti S.Gedos kūrybinius impulsus, pastangas griauti save, lipti per save, kiekvienoje naujoje knygoje būti jei ne novatoriškam, tai bent jau kitokiam, savitam.
Ar R.Kmitai knygoje pavyko atskleisti tūkstantį S.Gedos veidų, pateikti tokį šio poeto portretą, kuris būtų baigtinis, artimiausias tikrajam kūrėjui? Žinoma, kad ne. Ir kažin ar tai įmanoma.
„Ugnies giesmės“ stoja šalia kitų veikalų apie S.Gedą – jau parašytų (tarkim, Viktorijos Daujotytės „Tragiškasis meilės laukas“) ir dar neparašytų. Medžiagos – tiek gyvenimiškosios, tiek kūrybiškosios – S.Geda paliko tiek, kad užtektų bene tūkstančiui knygų. „Ugnies giesmės“ galbūt išskirtinės tuo, kad ši monografija bent kol kas yra arčiausiai žmonių.
