„Šioje knygoje papasakojau dešimties žmonių istorijas. Jie atėjo į psichoterapijos seansą ir susidūrė su egzistenciniu skausmu. Ne dėl jo jie kreipėsi į mane, priešingai, kentė nuo įprastų kasdienių rūpesčių: vienišumo, neapykantos sau, impotencijos, migrenos, nevaldomų seksualinių impulsų, nutukimo, emocinės įtampos, gedulo, meilės manijos, nuotaikų kaitos, depresijos.
Psichoterapija nepaaiškinamu būdu (skirtingu kiekvienoje istorijoje) atskleisdavo kasdienių bėdų šaknis, įleistas giliai į patį egzistencijos pamatą. <...> Manau, kad pirminė psichoterapijos medžiaga visuomet yra egzistencinis skausmas, o ne išstumti instinktai ar išbarstytos tragiškos praeities šukės, kaip dažnai tvirtinama. Dirbdamas su visais dešimčia pacientų rėmiausi savo pirmine klinikine prielaida – šia prielaida grindžiu savo metodus, – kad tikroji baimė kyla iš sąmoningų ir pasąmoninių žmogaus siekių susidoroti su negailestinga gyvenimo tikrove“, – knygą pristato Irvinas Yalomas.
„Meilės budelis“ – tai patraukliai ir įdomiai aprašytos tikros gyvenimo istorijos, kurias papasakojo psichoterapeuto pacientai. Šioje knygoje pateikiama unikali galimybė iš šalies stebėti, kokie jausmai aplanko ne tik nusprendusius ieškoti pagalbos, bet ir paties Irvino Yalomo požiūris į pacientus. Iššūkiai ir gydytojo bandymas atsiriboti nuo išankstinių nuostatų, neigiamų jausmų gydomojo atžvilgiu, neretai tampa ne mažiau įtraukiančia istorijos dalimi nei ta, kurią išgyvena pacientas.
„Bendravimas, pati psichoterapijos šerdis – tai kupinas rūpesčio, tikrai nuoširdus dviejų žmonių susitikimas, kai vienas (dažniausiai, bet nebūtinai pacientas) kamuojamas didesnio nerimo nei kitas. Psichoterapeutui skirti du vaidmenys: jis ir stebi pacientą, ir dalyvauja jo gyvenime. Kaip stebėtojas jis turi būti gana objektyvus ir kiek tai būtina vadovauti pacientui. Kaip dalyvis jis įžengia į paciento gyvenimą, toks susidūrimas jam sukelia įvairius jausmus ir kartais net pakeičia.
Apsisprendęs įžengti į kito žmogaus gyvenimą aš, kaip psichoterapeutas, ne tik susiduriu su tomis pačiomis egzistencinėmis problemomis, bet ir turiu būti pasirengęs tirti jas pagal tas pačias taisykles. Privalau neabejoti, kad žinojimas geriau už nežinią, kad pavojai geriau už saugumą. Turiu remtis tuo, kad iliuzijos bei stebuklai, kad ir kokie patrauklūs bei masinantys jie būtų, silpnina žmogaus dvasią. Labai rimtai vertinu tai, ką pasakė Thomas Hardy: „Siekdamas gėrio, turi drąsiai žvelgti į blogį“, – atvirauja Irvinas Yalomas.
Dešimtyje istorijų, kuriose kalba per daugybę metų sutikti žmonės, ne vienam skaitytojui gali pavykti atrasti atsakymus į kylančius egzistencinius klausimus, įveikti pasikartojančią baimę ar atrasti išeitį, kaip susitvarkyti su kamuojančiomis mintimis apie vieną ar kitą gyvenimo situaciją. Išeičių visada yra, o Irvino Yalomo knyga „Meilės budelis“ gali atverti suvokimą, kad įvairiausi sukrečiantys, neraminantys gyvenimo įvykiai, vidinės stiprybės stoka kovoje su iššūkiais yra būdingi kiekvienam iš mūsų.
„Nors šiuose psichoterapiniuose apsakymuose knibžda žodžių „pacientas“, „psichoterapeutas“, tegu jie jūsų neklaidina – tai istorijos apie mus visus. Mes visi esame pacientai; šis pavadinimas veikiau siejasi su kultūros, švietimo ir ekonomikos veiksniais, o ne su patologija. Kadangi psichoterapeutai susiduria su tomis pačiomis egzistencinėmis duotybėmis kaip ir pacientai, jie negali būti nesuinteresuoti stebėtojai, kokie būtini moksle.
Mes, psichoterapeutai, negalime vien reikšti užuojautą ir raginti pacientus ryžtingai spręsti savo problemas. Negalime sakyti „Tai jūs, jūsų problemos“. Turime kalbėti apie mus ir mūsų rūpesčius, juk mūsų gyvastis, mūsų būtis visada susijusi su mirtimi, meilė – su netektimi, laisvė – su baime, o tobulėjimas – su atsiskyrimu. Tai vienija mus visus“, – įžvelgia „Meilės budelio“ autorius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Meilės budelis
Nemėgstu dirbti su įsimylėjusiais pacientais. Veikiausiai iš pavydo – mane taip pat vilioja meilės kerai. Galbūt ir dėl to, kad meilė iš esmės nesuderinama su psichoterapija. Tikrasis psichoterapeutas kovoja su tamsa siekdamas aiškumo, o romantišką meilę gaubianti paslaptis, atidžiai patyrinėjus, išsisklaido. Nekenčiu būti meilės budeliu.
Tačiau kai Telma per pirmąsias mūsų susitikimo minutes pareiškė esanti beviltiškai siaubingai įsimylėjusi, aš nė akimirkos nedvejodamas priėmiau ją gydytis. Visa, ką pastebėjau iš pirmo žvilgsnio – raukšlėtas septyniasdešimtmetės veidas su senatviškai virpančiu smakru, reti, peroksidu balinti, nešukuoti plaukai, išvargusios, mėlynų venų išvagotos rankos, – liudijo, kad ji klysta, kad ji negali būti įsimylėjusi. Negi meilė galėtų kamuoti šį gležną, trapų kūną ar įsikurti šiame beformiame, sportiniame poliesterio kostiume?
Ir kodėl neįžvelgiau joje tos palaimingos įsimylėjimo būsenos? Nenustebau, kad Telma kenčia; tačiau jos meilėje kančiai nebuvo jokios atsvaros, ji nejautė nė menkiausio pasitenkinimo, gyvenimas jai virto ištisa kankyne.
Sutikau ją gydyti, nes buvau tikras, kad ji kenčia, tačiau ne iš meilės, bet dėl nenusakomo jausmo, kurį klaidingai vadina meile. Tikėjausi, kad galėsiu padėti Telmai, be to, mane sudomino ši tariama meilė – pamaniau, kad ja remdamasis, galėsiu atskleisti gūdžias meilės paslaptis.
Per pirmą konsultaciją Telma buvo šalta ir neprieinama. Kai šypsodamas pasitikau ją laukiamajame, ji neatsakė į mano šypseną. Atsilikusi žingsniu, ar dviem nusekė paskui į kabinetą. Kai įėjome, ji net neapsidairiusi tą pačią akimirką klestelėjo ant kėdės nelaukdama iš manęs jokio paaiškinimo ir nė neatsisagsčiusi storo švarko, kurį vilkėjo ant sportinio kostiumo, ji staiga giliai įkvėpė ir pradėjo:
„Prieš aštuonerius metus buvau užmezgusi meilės romaną su savo psichoterapeutu. Nuo tada negaliu išmesti jo iš galvos. Sykį vos nenusižudžiau ir manau, kad kitą kartą man pavyks. Jūs esate paskutinė mano viltis“.
Visada atidžiai įsiklausau į pirmąsias frazes. Dažnai jos tiesiog neįtikimai tiksliai išpranašauja, kokie santykiai užsimegs su pacientu. Žodžiai nutiesia tiltą į kito žmogaus gyvenimą, tačiau Telmos balse neišgirdau kvietimo ar noro suartėti. Ji paaiškino:
„Jei jums sunku manimi patikėti, galbūt tai padės!“
Telma įkišo ranką į išblukusią raudoną pintą rankinę ir ištraukė dvi senas nuotraukas. Pirmoje buvo jauna, žavi šokėja, juodu aptemptu triko. Apstulbau šios šokėjos veide išvydęs didžiules Telmos akis, žvelgiančias į mane iš už dešimtmečių.
„Štai ši, – pranešė Telma, pamačiusi, kad paėmiau antrą nuotrauką su gražia, bet apatiška šešiasdešimtmete , – buvo padaryta maždaug prieš aštuonerius metus. Kaip matote, ji persibraukė pirštais nešukuotus plaukus, – dabar nebesirūpinu savo išvaizda.“
Nors man buvo nelengva įsivaizduoti, kad ši apsileidusi senutė galėtų užmegzti meilės ryšį su savo psichoterapeutu, nė žodeliu neprasitariau netikįs ja. Tiesą sakant, apskritai neištariau nei žodžio. Stengiausi likti visiškai objektyvus, bet ji, regis, pastebėjo šmėkštelėjusį nepatiklumo šešėlį, galbūt šiek tiek išsiplėtusias mano akis. Nusprendžiau neneigti kaltinimo, kad ja netikiu. Dabar buvo ne laikas mandagumui, juolab, kad šiai susivėlusiai septyniasdešimtmetei tikrai nederėjo aistra ir beprotiška meilė. Žinau, kad ji pati tai suvokė, kaip ir tai, kad aš tai suprantu.
Irvin D. Yalom, Meilės budelis, iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, leidykla „Vaga“, 2022.
