Tais tolimais 1984-aisiais V.Leontjevas sudainavo dainą, kurios priedainyje žodžių – ne itin daug, tiesiog kartojasi vienas: „Visi bėga, bėga, bėga, bėga, bėga...“ Kas galėjo pagalvoti, kad 2022-aisiais ši pranašystė išsipildys ir rusai iš tiesų bėgs. Trauksis iš Melitopolio, Krymo, Ukrainos. Bėgs iš savo namų, miestų, tėvynės. Lėks į Suomiją, Sakartvelą, Kazachstaną. Mobilizuotieji skubės į juodą maišą. Bet labiausiai Rusija ir rusai bėgs iš proto.
Pasakojama, kad Kryme mobilizuotiesiems išdavė dar SSSR laikus menančius kerzinius batus ir vasarinę kamufliažinę uniformą. Kai užėjo kalba apie besiartinančią žiemą, kareiviai išgirdo atsakymą: „O jūs iš pradžių išgyvenkite iki žiemos ir tada kreipkitės“.
Arba štai viena moteriškė, gelbėjanti savo sūnelį nuo mobilizacijos, buvo priversta 17 valandų lūkuriuoti prie sienos su Sakartvelu. Ji telefonu skundėsi bičiulei, painiodama priežastį su pasekme: „Šitokios kančios dar neteko patirti. Stovim čia valandų valandas beveik nevalgę, negėrę. Ir kodėl tie niekšai ukropai norėjo mus užpulti? Jei ne jie, sėdėtume sau namie, arbatą gertume“.
Kitas šaukiamojo amžiaus patriotas prie sienos buvo apgręžtas. Jis, negailėdamas triaukščių keiksmažodžių, įrodinėjo didžiulę meilę tėvynei: „Įsivaizduojat, jie mane apgręžė. Ir kodėl? Ogi pamiršau nuo automobilio galinio stiklo nulupti lipduką su Z raide“.
Šioje beprotybės simfonijoje, tiesą sakant, kartais nuskamba ir gaidos, kurios tokiame kontekste iš dalies pretenduoja ir į sveiką protą. Štai vieniša rusė, auginanti du vaikus, sužinojusi, kad jos bendradarbis, neturintis gyvenimo palydovės, ruošiasi į karą, rimtu veidu pasiūlė jam civilinės metrikacijos biure sudaryti fiktyvią santuoką.
Kai tas, anot jos, kvailelis, nesutiko, ji socialiniuose tinkluose išdėstė Rusijos gelbėjimo planą: „Jei būtų protingesnis, būtų sutikęs. Žinotų, kad jo kažkas laukia. O jei žūtų, piniginė išmoka man padėtų grąžinti paskolą ir užauginti vaikus. Jei visi mobilizuojami vienišiai būtų supratingesni ir prieš išeidami į frontą sudarytų fiktyvias santuokas su vienišomis motinomis, jų žūtis nebūtų beprasmė – kiek Rusijos motinų ir vaikų jie išgelbėtų nuo skurdo!“ Bet šių daugiau ar mažiau beprotiškų istorijų nevertėtų paversti šimtaprocentine tiesa. Nors nemėgstu apibendrinimų, bet pastebėjau, kad naujienas, žinias, informaciją pastaruoju metu renkuosi ne visai pats ir ne visai sąmoningai: kažkas manyje ieško to, kas atitiktų mano lūkesčius, norus, svajones ir kas leistų kuo paprasčiau viską apibendrinti iki šimtaprocentinės tiesos.
Tada mano, kaip ir daugelio ne vien mūsų karo apžvalgininkų, sąmonė, remdamasi neįmanomu patikrinti būsimuoju laiku, džiūgauja: mobilizacija nepavyks, Rusija subyrės, Ukraina laimės, V.Putiną nuteis. Tačiau niekšė pasąmonė vis užsimena, kad užsiiminėju šamanizmu, burtais, kurių esmė: jei apie ką nors nuolat galvosi ir tai nuolat kartosi, būtinai taip ir bus. O jeigu ne? O jeigu sąmonės ir pasąmonės ginče teisesnė pastaroji?
Ar egzistuoja šimtaprocentinė tiesa? Niekaip negaliu pamiršti seno žydo nuo Karpatų ištarą, kurią Cz.Miloszas pasirinko savo esė knygos „Pavergtas protas“ epigrafu: „Jeigu du ginčijasi, ir vienas 55 procentus teisus, tai labai gerai, ir nėra ko draskytis. O jeigu 60 procentų teisus? Tai nuostabu, tai didi laimė, tegu ponui Dievui dėkoja! O ką manyti apie 75 procentus tiesos? Išmintingi žmonės sako, kad tai labai įtartina. Na, o jeigu 100 procentų? Tas, kuris sako, kad jis 100 procentų teisus, tasai yra bjaurus karštakošis, tikras banditas, paskutinis niekšas.“
Cz.Miloszas šioje nuostabioje knygoje, beje, užsiminė ir apie vieną lenkų tautos poetą, kuris, aprašydamas savo kelionę į Rytus, kur 1824 metais vyko būdamas politinis caro kalinys, rusų tautos sielą lygino su lėliuke ir neramiai teiravosi, kas gi pasirodys iš to kokono, laisvės saulei nušvitus: „Ar puikus drugelis nušlamės virš žemės, ar kandis išsiris, nešvarus nakties gemalas?“
Beveik po 200 metų kitas rašytojas D.Bykovas, pareiškė, kad daugeliu atžvilgiu rusų gyvenimas net nėra prasidėjęs, nes jie yra dvasiškai dar negimę – neatsakingi už savo likimą.“
Tad kartu su Cz.Miloszu belieka tik neviltingai atsidusti, kad „iki šiol niekas nežada puikaus drugelio pasirodymo“.˙˙˙˙
