Praėjusį savaitgalį įvykusio „Open books“ festivalio pagrindinė tema buvo karas Ukrainoje ir rašytojų vaidmuo jo metu. Lietuvių ir užsienio rašytojai diskutavo, dėstė savo giliausias mintis, pasakojo, kaip kovojo su šoku, kurį sukėlė naujiena, per pasaulį nuaidėjusi vasario 24 dieną.
Nors daugelyje festivalio renginių nuskambėjo ne viena ir ne dvi aštrios, aktualios, taiklios mintys, bet viena įtaigiausių ir įsimintiniausių diskusijų tapo rašytojos, menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės ir poeto, vertėjo Mariaus Buroko pašnekesys, pavadintas „Rašytojo vaidmuo karo akivaizdoje“.
K.Sabaliauskaitė prisiminė, kad naujiena apie Rusijos užpultą Ukrainą jos nenustebino, nes bloga nuojauta nedavė ramybės nuo tos akimirkos, kai Rusija dislokavo savo karius Ukrainos pasienyje. Karo pradžia sutapo su Vilniaus knygų muge, kurioje rašytoja stengėsi sukrėstus lankytojus nuraminti, paguosti, padrąsinti.
M.Burokas praėjus kelioms dienoms, kai atslūgo pirminis šokas, pradėjo rašyti, bet ne eilėraščius. Jis ėmė sistemingai rinkti informaciją apie tai, kas vyksta fronte, ir tuo dalintis feisbuke. Poetas pamiršo rimą, prozą, skambias frazes ir nekeldamas panikos tiesiog informavo savo draugus, kitus socialinio tinklo lankytojus. Tai jis daro iki šiol.
K.Sabaliauskaitė teigė, kad jos viduje tuomet degė noras veikti, ką nors daryti: „Kiekviena valanda, kiekviena diena, kai nedariau to, kas nuo manęs priklausė, kad galėčiau pakeisti situaciją, atrodė tuščia ir vertė jaustis beviltiškai“. Rašytoja prisipažino, kad iš pradžių buvo labai susikausčiusi, sunkiai sugebėjo imtis įprastos veiklos, darbo. Tik vėliau ji natūraliai pradėjo vis garsiau kalbėti apie tai, kas vyksta. Panašiai jautėsi ir diskusiją vedęs istorikas Aurimas Švedas.
Apie eilėraštį ir tanką
M.Burokas A.Švedo klausimą, ką gali eilėraštis, atsidūręs prieš tanką, pakoregavo jį: ką gali tankas prieš eilėraštį? Pasak poeto, eilėraštis yra nenugalima, nesustabdoma jėga: „Eilėraštis yra mūsų širdyse, mintyse, tad tik visiško sunaikinimo atveju tankas nugalėtų eilėraštį“. K.Sabaliauskaitė nesutiko su kolegos įžvalga argumentuodama, kad tankas prieš eilėraštį tikrai gali daug ką, tačiau tai nereiškia, jog turime pasiduoti.
„Propagandos mašina prieš laisvą žodį, prieš eilėraštį gali labai daug. Nuo pat karo pradžios matau labai aktyvias pastangas tildyti balsus tų, kurie stengiasi kiek įmanoma garsiau kalbėti apie Rusiją, apie jos daromus nusikaltimus.
Pačioje žiniasklaidos ir medijų erdvėje, kurioje aš stengiuosi pasakoti apie tai, kas vyksta, iš mūsų, lietuvių, patyrusių Rusijos smurtą, pozicijų, yra begalė rusų agentų, bandymo užtildyti, pykčio, intrigų. Viskas tik dėl to, kad mūsų balsų nesigirdėtų. Todėl manau, kad tankas gali nugalėti eilėraštį – bet kiek garsiau pavyksta deklamuoti ir kalbėti, tiek eilėraštis ir turi galios“, – svarstė K.Sabaliauskaitė.
Rašytojai turi ir kalbėti, ir rašyti
Diskusijos dalyviai kalbėjo, kad rašytojas yra tarpininkas tarp istorijos ir piliečio, savotiškas kelrodis, asmuo, leidžiantis mums keliauti laiku, pastebėti tam tikrus istorijos, tikrovės aspektus. Rašytojas esą jokiu būdu negali tylėti, jis turi rašyti ir skleisti informaciją kiek įmanoma plačiau, rodyti tiesą tiems pasaulio kampams, kurie nėra patyrę Rusijos žiaurumo.
M.Burokas užsiminė, kad svarbu ne tik skleisti žinią, bet ir pasitikrinti, kokią žinią skleidi.
„Be to, kad kalbančius, šaukiančius asmenis bandoma užtildyti, bet jiems taip pat stengiamasi įbrukti netikrą informaciją, todėl šaltinių skaidrumas tampa kritiniu aspektu. Šaltinius reikia tikrinti, nes gali pasirodyti, kad naudojama informacija yra kelis kartus išversta iš pirminio šaltinio, paimto iš Rusijos propagandinio puslapio? Šiuo metu labai lengva paslysti. Svarbiausia neskubėti, tikrinti informaciją, nes dažniausiai per skubėjimą galime praleisti melagingą žinią“, – tikino poetas.
Rašytojo žodis, K.Sabaliauskaitės nuomone, yra itin svarbus šiuo laikotarpiu. Todėl ji nesiliauja pykusi ant tų kolegų, kurie rašė apie Sibiro tremtį, vaikus Antrojo pasaulinio karo metu, Holokaustą Lietuvoje, o dabar tyli, nors vyksta lygiai tas pat ir su Ukrainos vaikais, žmonėmis. „Meno kūrinio galia tokia, kad jis pririša, prisijaukina skaitytoją, žiūrovą, kuris su tuo kūriniu tampa didelės šeimos, bendrijos nariu. Tai puikus būdas kalbėtis“, – sakė rašytoja.
Teisingiausias kelias – nekerštauti
„Krikščioniškasis mąstymas reikalauja teisingo atpildo, teisingumo, jokiu būdu ne keršto. Kerštas susijęs su pykčio įliejimu į save, savęs paties apnuodijimu keršto jausmu. Tad jei mes įsivaizduojame, kad stovime gėrio, teisingumo pusėje, mums reikėtų vengti šio dalyko“, – diskusijos dalyviams prakalbus apie kerštą savo nuomonę išsakė K.Sabaliauskaitė.
Tačiau taip pat negalima pamiršti karo temos: Antrojo pasaulinio karo, Holokausto, dabar vykdomo karo prieš žmoniją Ukrainoje, genocido. M.Burokas ir K.Sabaliauskaitė sutiko, kad apie tai privaloma kalbėti, kad šios temos neturi ir negali būti pamirštos ar kitaip slopinamos.
