Šiame festivalyje buvo pristatytos įvairių žanrų per pastaruosius metus išleistos lietuvių autorių knygos, vyko diskusijos su literatūra, karu Ukrainoje, šios šalies kultūra, istorija susijusiomis temomis, poezijos skaitymai, susitikimai su žymiais rašytojais iš užsienio. Kaip teigia festivalio direktorė Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė, per dvi festivalio dienas jame dalyvavo apie 500 žmonių, į „Open books“ buvo parduotas rekordiškas per visą festivalio istoriją bilietų skaičius, su skaitytojais susitiko 37 autoriai, 15 diskusijų dalyvių.
Rusija – „supuvusi, tuščia konstrukcija“
Vienas laukiamiausių pokalbių festivalyje buvo tarp Olego Šurajevo, kuris karo Ukrainoje metu aktyviai renka paramą šiai šaliai, ir garsaus ukrainiečių rašytojo Serhijaus Žadano, kuris jau nominuotas šių metų Nobelio literatūros premijai.
„Idėja pakviesti Olegą Šurajevą kalbinti ukrainiečių kalba Serhijų Žadaną ypatingai pasiteisino. Olegą mes visi pažįstam kaip humoristą, aktyvistą, tačiau ne daug kas žino, kad jis taip pat aktyviai domisi ir savo gimtos šalies Ukrainos kultūra, literatūra. Jų šmaikščiai intelektualus pokalbis su Serhijum Žadanu sukosi apie labai daug temų – nuo aktyvizmo iki ukrainiečių literatūros, menininko vaidmens karo metu ir minčių apie Rusijos intelektualų kultūrinį palikimą, kokią vertę jis šiandien turi mums visiems“, – sakė festivalio direktorė Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė.
Serhijus Žadanas karo Ukrainoje metu smarkiai prisideda prie informacijos, kas vyksta fronte, skleidimo, renka paramą, organizuoja renginius, koncertuoja. Festivalio organizatoriai sako, kad dėl tokio Serhijaus Žadano užimtumo suorganizuoti šią diskusiją buvo nemenkas iššūkis, ir pats pokalbio, kurį į lietuvių kalbą vertė Vytas Dekšnys, įrašas transliacijai buvo parengtas jau paskutinėmis minutėmis vykstant festivaliui. Pristatyti šio pokalbio į „Open books“ užsuko Olegas Šurajevas, kuris parengė kultūrinį stand up'ą apie Ukrainos kultūrą ir literatūrą.
„Rusija pasirodė besanti visiškai supuvusi tuščia konstrukcija, kurios vienintelis turinys – neapykanta, pyktis ir ksenofobija“, – šio susitikimo metu sakė Serhijus Žadanas. Jis teigė, kad Vakarai turi suprasti, jog Rusija kariauja ne tik su Ukraina, tai – Rusijos karas su visu pasauliu. „Jie taip ir sako: mes kariaujame su Vakarais, ne su Ukraina. Ir tie geranoriai europiečiai, iš paskutiniųjų mėginantys nepastebėti to blogio, skirti bloguosius ir geruosius rusus, atskirti Putiną nuo Puškino – visiems jiems šiandien iškilo ši problema, šiandien Rusija kariauja su jais, tiesiog tarp sočios, patenkintos, ramios, pacifistinės Europos ir visiškai kruvinos, ciniškos, žiaurios Rusijos kaip gyvas skydas stovi Ukraina. Ukrainiečiai ir ukrainietės apkasuose gina Europos ateitį. Matyt, europiečiams tai neatrodo akivaizdu, jie ne viską supranta, jie kalba, kad verčiau sustabdyti karą ir susitarti su Putinu dėl pigių dujų, bet už tas pigias dujas ukrainiečiai moka savo gyvybėmis“, – sakė Serhijus Žadanas.
Pilna salė susirinko paklausyti ir diskusijos, kurioje apie rašytojų vaidmenį karo metu kalbėjo rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, poetas Marius Burokas ir istorikas Aurimas Švedas. Kristina Sabaliauskaitė sakė karo Ukrainoje metu pasigendanti aktyvesnio rašytojų veikimo viešojoje erdvėje. Ji klausė, kodėl žmonės, kure valdo žodį, nepasinaudoja leidyklų kontaktais, kad išeitų į Vakarų Europos šalių, kurioms vis dar reikia įtikinimo, paaiškinimo, viešąją erdvę. „Svarbu išlaikyti atsparumą tam, kad galėtume kryptingai, ramiai, tausojant save artėti prie pergalės“, – sakė K.Sabaliauskaitė, pabrėžusi, kad artėjanti žiema bus labai svarbi visam pasauliui, mūsų visų ateičiai.
Svetlana Aleksijevič: „Diktatoriai negali sustabdyti laiko“
Pagrindinė festivalio viešnia buvo Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič – susitikimą su ja vedęs dramaturgas Marius Ivaškevičius džiaugėsi, kad pagaliau šiuo metu Vokietijoje gyvenanti baltarusių rašytoja atvyko į Lietuvą – prieš tai ji dėl įvairių priežasčių turėjo atšaukti suplanuotus savo pasirodymus Lietuvoje. Susitikimo metu Svetlana Aleksijevič kalbėjo apie savo kūrybą, karą Ukrainoje, kaip jį laimėti ir baltarusių kovą už laisvę. „Karas Ukrainoje pakeitė visą mūsų pasaulį“, – sakė Svetlana Aleksijevič, pokalbio metu vis grįždavusi ir prie pastarųjų metų įvykių Baltarusijoje. Beje, susitikime dalyvavo ir nemažai Lietuvoje šiuo metu gyvenančių baltarusių, kurie festivalio metu teigė, kad kova nebaigta – tiesiog daug jų veiksmų viešumoje yra nematomi.
„Pati esu pusiau ukrainietė, nes mano mama yra šios tautybės. Išgirdusi apie karą puoliau į ašaras, nes prisiminiau žmones, su kuriais augau, ir visą šalies grožį. Kokia buvau laiminga pamačiusi, kad Ukraina nepasidavė – ji mums visiems davė šansą patikėti ateitimi. Kaip žinome, šią žinią Moldovoje, Lietuvoje, Lenkijoje priėmė audringai. Netgi sunku įsivaizduoti tą pasaulį, kuriami laimi Vladimiras Putinas. Jam nepavyks, nes imperija griūna, išeina iš istorijos. Galvojome, kad tai ji padarys be kraujo, bet buvome naivūs. Kraujo labai daug ir, ko gero, daugės“, – sakė rašytoja.
„Manau, kad bet kokia diktatūra tėra menkai išsilavinusių žmonių reikalas. Jie iki galo nesupranta, kas yra šiandieninis gyvenimas, meninis skonis, klimato krizė. Jie patys yra viduramžiuose ir kitiems siūlo taip gyventi“, – apie tai, į kokį pasaulį bando įstumti Rusija, sakė baltarusių rašytoja. Visgi Svetalana Aleksijevič išlaiko optimizmą. Jos teigimu, diktatoriai negali sustabdyti laiko: „Tai, kad jie taps praeitimi, kurią mes visi keiksime, yra neabejotina“.
Istorinę pamoką šiuo metu suprato tik Ukraina
Festivalio metu buvo galima įsitikinti ir tuo, koks įvairialypis Lietuvos literatūrinis gyvenimas. Savo knygas pristatė tiek pradedantys rašytojai, poetai, tiek jau žinomi autoriai. Pristatant knygas kalbėta apie Vilniaus istoriją, išpažintis poezijoje, knygose tyrinėjamas traumines mūsų patirtis, tai, kodėl rašytojai renkasi trumpuosius literatūrinius žanrus, išbando save naujose formose bei kitomis temomis.
Didelio dėmesio sulaukė diskusijų salė, kurioje buvo kalbama apie ukrainiečių literatūros vertimus, kaip parašyti platesnės auditorijos dėmesį patraukiančius negrožinės literatūros kūrinius ar tai, kokią Ukrainą mes galime pažinti iš mūsų rašytojų knygų. „Besukant istorijos ratus man sprogsta galva – šią istorinę pamoką šiuo metu suprato tik Ukraina. Ji kovoja už ateitį, tuo metu Rusija – už praeitį (jie neturi ateities), o tuo metu pasaulis nori sustabdyti akimirką ir sugrąžinti status quo. Niekas nemąsto, kad pasaulis galėtų būti be rusiškų dujų ir kitų priklausomybių“, – diskusijos metu sakė istorikas Robertas Petrauskas, pabrėžęs, kodėl būtina domėtis istorija ir kokias pamokas ji mums gali duoti.
Kaip sako festivalio organizatoriai, renginys tapo ne tik puikiu įrodymu, kokia svarbi yra literatūra, ką ji gali papasakoti apie šiuos laikus, bet ir jaukia erdve, kurioje bendravo rašytojai, skaitytojai, įvairių kultūros sričių atstovai. Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė sako, kad šiemet buvo didžiulis susidomėjimas ne tik iš lietuvių, bet ir užsieniečių skaitytojų.
Festivalio metu taip pat galima buvo įsigyti ir jame dalyvavusių rašytojų kūrinių, – „Open books“ knygynėlyje perkamiausios buvo šios knygos: Svetlanos Aleksijevič knygos „Karo veidas nemoteriškas“, „Černobylio malda. Ateities kronika“, „Paskutiniai liudytojai“, Serhijaus Žadano „Internatas“, ką tik iš spaustuvės atkeliavusi nauja Igno Staškevičiaus knyga „Laiko juosta jų žvilgsniais“, Roberto Petrausko knyga „Poltava“, Rolando Maskoliūno knyga „1922. Tarp kanibalizmo ir modernizmo“.
