Kodėl? Mums patinka bent knygose patirti tai, ko ginkdie nenorėtume patirti tikrovėje: budelių uždegtos žalios šviesos į nebūtį. Tad tik pasirodžius Marthos Hall Kelly romanui „Alyvų mergaitės“ (BALTO leidybos namai, vertė J.Žeimantienė) galima buvo spėti, kad ir ji pateks į perkamiausių grožinių knygų dešimtukus. Taip rugpjūtį ir atsitiko.
Nacių eksperimentai
Amerikietė M.H.Kelly studijavo žurnalistiką, tačiau ilgai dirbo reklaminių tekstų autore. 2016-aisiais ji išleido savo pirmąjį romaną „Alyvų mergaitės“, kuris išsyk tapo „New York Times“bestseleriu. Įkvėpta sėkmės M.H.Kelly parašė dar du romanus, plėtojančius pirmojo romano veikėjų priešistorę.
„Alyvų mergaitės“ – tikrais faktais paremtas istorinis romanas apie 72 lenkų moteris, II pasaulinio karo metu uždarytas Ravensbriuko koncentracijos stovykloje, kurioje su šiomis aukomis buvo atliekami tokie žiaurūs eksperimentai, kad jos net buvo vadinamos „triušėmis“. Rašytoja gana įtemptą istoriją supynė iš trijų moterų likimų: aukos Kasios Kuzmerik, budelio Hertos Oberhoizer ir gelbėtojos Karolinos Feridei.
Niujorko aukštuomenės atstovė Karolina Feridei dirba Prancūzijos konsulate, bet 1939 metų rugsėjį Hitlerio armijai įsiveržus į Lenkiją, o netrukus nusitaikius į Prancūziją, jos gyvenimas įgauna naują kryptį ir prasmę. Jaunutė lenkaitė Kasia Kuzmerik įsitraukia į pogrindinį pasipriešinimo judėjimą ir jos saugumui iškyla pavojus.
Slegiančioje budrių akių ir įtarių kaimynų aplinkoje vienas klaidingas žingsnis gali sukelti itin skaudžių pasekmių. Jauna ambicinga vokiečių gydytoja Herta Oberhoizer laikraštyje aptinka skelbimą, siūlantį darbą moterų pataisos darbų stovykloje. Vos įsidarbinusi ji supranta, kad pateko į kruopščiai saugomų paslapčių pasaulį. Mat su Ravensbriuko koncentracijos stovyklos kalinėmis naciai atlieka žiaurius eksperimentus. Ar tokia siaubinga istorija gali baigtis laimingai?
Aktoriaus mintys
„Šie atsiminimai netradiciniai. Taip, aš pasakoju apie praeitį, bet be jokios nostalgijos, sentimentų ar žvilgsnio iš šalies, ko paprastai tikimasi iš memuarų. Tai ir ne patarimų knyga. Mėgstu pamokslautojus, bet neketinu skaityti pamokslų ir nurodyti, ką daryti. Tai minčių knyga. Aš rašau apie praeitį, dalijuosi įžvalgomis ir apmąstymais, kuriuos galima objektyviai suprasti arba – jei norite – subjektyviai priimti, keičiant tikrovę arba požiūrį į ją. Tai vadovas, paremtas mano gyvenimo nuotykiais. Nepaprastais, pamokomais, juokingais“, – atsiminimų knygos „Žalia šviesa“(“Alma littera“, vertė E.Černiauskaitė-Skrebienė) įžangoje pažadėjo aktorius Matthew McConaughey, „Oskaro“laureatas, vaidinęs tokiuose filmuose kaip „Tarp žvaigždžių“ir „Tikras detektyvas“.
„Ši knyga – vadovas, kaip įžiebti kuo daugiau žalios šviesos. Ir suprasti, kad geltona ir raudona galiausiai irgi tampa žalia“, – nuolat kartojama M.McConaughey memuarų anonsiniuose tekstuose. Nors ši frazė dėl perdėto reklamiškumo skamba naivokai, ši atsiminimų knyga išties nėra pati tradiciškiausia. Ne vien dėl to, kad ji išradingai ir gausiai iliustruota, bet ir todėl, kad pro teksto bravūrą neretai prasiveržia ir išties nuoširdūs, atviri jausmai, emocijos, mintys, kurios gal ir nėra originaliausios, tačiau liudijančios, kad ir Holivudo aktoriai mąsto ir nesibaimina atverti durų į savo gyvenimo ir kino industrijos užkulisius. Tad gal ir nenuostabu, kad „Žalia šviesa“praėjusį mėnesį pateko į perkamiausių negrožinių knygų dešimtukus.
„Nugyvenau penkiasdešimt metų. Keturiasdešimt dvejus iš jų bandau atspėti gyvenimo mįslę, pastaruosius trisdešimt penkerius rašau dienoraštį. Užrašus apie sėkmę ir nesėkmes, džiaugsmus ir nuoskaudas, nustebinusius ir prajuokinusius dalykus. Trisdešimt penkerius metus mėginu suprasti, atsiminti, atpažinti, sukaupti ir užrašyti tai, kas mane jaudino ar įkvėpė gyventi toliau. Kaip būti teisingam. Kaip nesinervinti. Kaip džiaugtis gyvenimu. Kaip neįžeisti žmonių. Kaip neįsižeisti. Kaip būti geram. Kaip gauti tai, ko noriu. Kaip rasti gyvenimo prasmę. Kaip būti savimi.
Taigi susikroviau tuos sąsiuvinius ir nusipirkau bilietą į vieną pusę iki vienišos trobelės dykumoje; čia ir pradėjau rašyti knygą, kurią šiuo metu laikote rankose: albumą, kroniką, savo gyvenimo istoriją“, – taip „Žalios šviesos“atsiradimą atsimena pats M.McConaughey.
