Mane trikdo kas kita, ir trikdo jau kurį laiką: kažkas nutiko galvoje ar pasaulyje, viskas keičiasi taip greitai ir taip beprotiškai, kad iš tiesų nebežinai, ko nusitverti, į ką atsiremti...
Ką galiu pasakyti šiems vaikams, kurie jau trisdešimtmečiai, užaugę su gūglu ir jutubu, kad ir ką sakyčiau, internetas visuomet žinos daugiau už mane, ir vadinamoji patirtis, seno žmogaus memuarai praranda vertę.
Keičiasi sąvokos: meilė, seksas, šeima, sąžinė, atmintis, net lyties samprata – ir ta pasikeitė. Ir kol kas dar nežinau (gal internetas žino?): ar visa tai keičiasi todėl, kad senasis turinys miręs, ar todėl, kad projektinis mąstymas negali kitaip egzistuoti, jo esmė ką nors keisti tik dėl to, kad keistų.
Beje, kai bendrauju su jaunais žmonėmis, pastebiu keistą dalyką: kartais atrodo, kad jų tolerancija – ne pozityvaus mąstymo laimėjimas, o visiškas abejingumas ar bent skausminga nejautra, kaip kadaise sakė Aleksandras Sokurovas.
Žavus neseniai nuskambėjęs meteorologų skandalas Vengrijoje – pritariu, juos visus reikia atleisti. Na, kam reikalingas specialistas, kuris sako – gal lis, o gal nelis? Ir daugybę tokių specialistų reikėtų vyti lauk – politologai, ekonomikos pranašai, sielos geologai – jie parduoda pernykštį sniegą.
O jeigu kartais koks nors pranašautojas ir pasako tiesą, jo niekas negirdi. O jeigu kuris pasako nesąmonę – neprisiima jokios atsakomybės, nenusižudo, net neatsiprašo. Gal dėl to žmonės iki šiol ir gerbia, myli rūstų šmaikštuolį Jėzų Kristų, nes jis kaip buvo, taip ir liko vienintelis politikas, kuris prisiėmė atsakomybę už savo veiksmus, sutiko mirti ant kryžiaus už savo programą.
Per pandemiją atsirado keistas santykis su mokslu, vieni tvirtino, kad tiki mokslu, kiti – kad netiki. Tai prieštarauja paties mokslo esmei, nes jis remiasi ne tikėjimu, o faktais, tyrimais, analize, rezultatais. Tikėti galima vaiduokliais, ateiviais, bet ne mokslu.
Kita vertus, ir mokslas, ir Dievas yra instrumentai, kuriuos įvairiems savo tikslams naudoja žmogus, nei mokslas, nei Dievas nesikreipia į mus tiesiogiai, su mumis, paprastais mirtingaisiais, net mokslininkai retai kalba tiesiogiai, o jeigu ir kalba, tai mes nelabai suprantame, ką jie sako, informacija, rezultatai mus dažniausiai pasiekia per tarpininkus, viskas, ką žinome apie Dievą (dievus), gauname iš šventųjų raštų, legendų, mitų, tai yra kažkieno perpasakotą medžiagą.
Lygiai taip pat ir mokslo kalba išverčiama į paprastų žmonių kalbą, atsiranda daug interpretatorių ir aiškintojų, perpardavinėtojų, parazitų, faktai gali būti iškreipti, todėl galiausiai mums telieka pasikliauti savo patirtimi ir išmintimi, kurios dažniausiai yra kitų žmonių patirties ir išminties kratinys.
Nebeprisimenu, kur skaičiau... Ko gero, tai buvo perpasakota religijotyrininko Mirceos Eliade’s istorija apie Australijos aborigenų gentį, kuri turėjo ritualinį stulpą, tas stulpas jiems reiškė pasaulio centrą. Ritualinį stulpą pavogė kita gentis, ir tada žmonės blaškėsi nerasdami sau vietos, galiausiai susėdo ant žemės ir daugiau nebesikėlė, nes pasaulio centras, jo ašis buvo pagrobta ir nebebuvo prasmės gyventi.
Štai kas mane kankina: jausmas, kad kažkas nori nuknisti mano ritualinį stulpą.
Visi turime tą centrą, giliai, nesąmoningai jaučiame, kas yra teisinga, tikra, švaru, bet nuolat atsiranda žmonių, – tai mėgsta daryti politikai ir kiti prekeiviai, kurie nori išmušti mums tą tiesą, nori įbrukti sau naudingą šūdą ir pan., ir labai lengva tam pasiduoti, nes klausyti vidinio balso nelengva, jo siūloma tiesa dažnai susijusi su nemalonumais, žinai, kad jo klausydamas patirsi skausmą, o skausmo tokioje malonumų kultūroje, kuri egzistuoja dabar, niekas nenori.
Daugiausia nelaimių pasaulyje kyla ne dėl žmogaus tikėjimo, nelaimė, kai jis nori priversti tikėti tuo kitus. Ne įtikinti, ne susitarti, o priversti. Kai tikėjimas brukamas prievarta, net ir liberalizmas tampa prievartine, diktatūrine ideologija.
