Vienas garsiausių Kauno poetų Gintaras Patackas, sukrėstas prasidėjusio karo Ukrainoje, nuo pat pirmos jo dienos kasdien rašė eiles, kurios sugulė į knygą „Karo kronika“.
Eiles užrašinėjo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus.
O kuo dar gyvena kauniečiai rašytojai, poetai, vertėjai? Ar jie jaučiasi visus metus Kaune vykstančios šventės – Europos kultūros sostinės – gyventojais ir yra šiai progai skirtų renginių dalyviai?
Rašytojas, dramaturgas G.Jankus papasakojo, kaip tapo savotišku G.Patacko ginklanešiu, ir kritiškai atsiliepė apie Europos kultūros sostinės renginius, kurie miestui esą nepaliks jokios išliekamosios vertės.
– Įprastai sakoma, kad kai gaudžia patrankos, mūzos tyli. Tačiau kūryba gali būti ir ginklu. Tai puikiausiai įrodė poetas G.Patackas. Poetas, literatūros apžvalgininkas Tomas Vyšniauskas apie jo knygą „Karo kronika“ atsiliepė taip: „Kai vyksta karas, mūzos atsišaudo“. Kaip nutiko, kad tapote savotišku poeto ginklanešiu? – „Laikinoji sostinė“ paklausė G.Jankaus.
– Su G.Patacku esame seni bičiuliai. Kartais telefonu vienas kitam paskaitome savo kūrybą. Pirmąją karo dieną Ukrainoje – vasario 24-ąją – jis man perskaitė pirmąjį tam skirtą eilėraštį. Ir taip tęsėsi kasdien. Supratau, kad eiles būtina užrašyti, kad rankraščiai kur nors nenusimestų, nes G.Patackas rašo ranka ant popieriaus.
Kaskart užrašinėdamas poeto diktuojamus posmus, buvau sujaudintas nelauktų atsivėrimų, pajusdavau gyvą nervą. Poetui skauda, jis negali tylėti, jis kovoja eilėmis, jis – apkasuose, jis – priešakinėse pozicijose. O koks visaapimantis Vilties ir Pergalės troškimas, koks tikėjimas kovojančių ukrainiečių geležine valia ir kokia ryški panieka ir nepakanta agresoriui – Rusijos režimui.
Eilės, kaip būdinga G.Patackui, kupinos triuškinamos satyros ir grotesko, parodijuoja rusiškas „čiastuškas“ – dažnutes. Tačiau visą ciklą persmelkia skaudūs, bet šviesos ir tikėjimo pergale kupini motyvai apie sesės Ukrainos didvyrišką pasipriešinimą ir Rusijos imperinių kruglodurovų bukumą ir žiaurumą. Kiekviena poeto eilutė skamba kaip taiklus šūvis. „Karo kronika“ – nesumeluotas kovos ir pasipriešinimo metraštis.
Taip ir gimė eilėraščių ciklas. Knygą išleido kitas kaunietis kolega Viktoras Rudžianskas, vadovaujantis leidyklai „Kauko laiptai“. Jos leidybą parėmė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius ir Kauno savivaldybė.
– O kuo gyvena kiti Kauno poetai, rašytojai, vertėjai?
– Rašytojų sąjungos Kauno skyriui priklauso 55 nariai. Noriu pasidžiaugti, kad per praėjusius metus buvo išleistos 22 įvairaus žanro knygos. Tai – nemažai.
Rašytojų sąjungos Kauno skyrius yra įsteigęs unikalią 1 lito premiją. Ji teikiama nuo 1997 metų. Mūsų skyriuje daugiausia yra poetų. Bet šiemet pirmą kartą ši premija įteikta vertėjai. Premiją pelnė Aida Krilavičienė. Ji iš suomių kalbos išvertė net 6 europinio lygio autorių kūrinius.
Džiugu, kad mūsų kūrėjus palaiko ir Kauno bei kitų miestų valdžios atstovai. Šiais metais Kauno miesto kultūros ir meno premija skirta rašytojui Algimantui Mikutai, Utenos rajono savivaldybės įsteigta Antano Miškinio premija – poetei Ievai Rudžianskaitei, Jono Aisčio premija, kurią įsteigė Kaišiadorių rajono savivaldybė, – poetei Erikai Drungytei.
Pagrindinis mūsų renginys yra pavasariais vykstantis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, bet ir kitu metu vyksta knygų pristatymai, susitikimai su skaitytojais.
– O ar Kaune atsiranda naujų talentų?
– Mūsų jaunieji nariai, džiuginantys savo kūryba, tai – poetė, filosofijos mokslų daktarė I.Rudžianskaitė, poetas, literatūros kritikas T.Vyšniauskas, poetės Eglė Perednytė, Enrika Striogaitė.
Tačiau pastaruoju metu pagausėjo mėgėjiškos produkcijos, šeimininkių posmavimo, tiesiog grafomanijos, susireikšminimo, banalaus neva filosofavimo, seniai atrastų išraiškos ir formos kartojimų.
– Šiais metais Kaunas yra Europos kultūros sostinė. Ar Kauno rašytojai dalyvauja šiame procese, ar turi galimybę pristatyti savo kūrybą, sumanymus?
– Kai Kaunas ruošėsi tapti Europos kultūros sostine, šį įvykį kuruojanti komanda rinko įvairių sričių profesionalus ir juos titulavo Kultūros sostinės ambasadoriais. Tada labai džiaugėmės, kad tokia ambasadore tapo poetė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.
Deja, kiek žinau, jos paslaugų taip ir neprireikė. Kauno rašytojai Kultūros sostinės renginiuose nedalyvauja.
Mes siūlėme į renginių ciklą įtraukti „Poezijos pavasarį“, kuriame šiais metais buvo naujovių – vyko popietė „Vėjo džiazas“, skirta Lietuvos prieškario futuristams. Profesorius Leonas Gudaitis pristatė primiršto to meto dadaisto imažinisto Prano Morkūno kūrybą. Labai didelio susidomėjimo sulaukė sakralinė poezijos popietė, kurioje savo kūrybą pristatė dvasininkai.
Tačiau šie pasiūlymai Europos kultūros sostinės komandos nesudomino. Išgirdome atsakymus, kad tai – nieko naujo. Buvo pasiūlyta rašyti kitus projektus ir net pasakyta, kad daugiau neskambintumėme ir netrukdytume.
Sunkiai įsivaizduoju, kad mūsų geriausi kūrėjai kopdami į Parodos kalną skaitytų poeziją ar rengtų kūrybinius vakarus daugiabučių kiemuose. Kūrėjai turi orumo, tam tikrą statusą, o renginiai, kuriuos pristato Kultūros sostinės atstovai, primena sovietmetį, kai buvo užsibrėžta kiekviename kaime įkurti po biblioteką, kultūrą nešti į mases, liaudį kultūrinti.
Aš pats tikėjausi, kad, Kaunui tapus kultūros sostine, bus proga pristatyti būtent mūsų, kauniečių, kūrybą, kokį palikimą ir dabartinius kūrėjus turime. Manau, kad įvairių sričių kūrėjai tikrai turėtų ką parodyti Europai.
Deja, buvo nueita kitu keliu, į Kauną atvežami įvairių Europos šalių menininkų darbai, kviečiami užsienio šalių kūrėjai. Bet dažnai tai išliekamosios vertės neturintys kūriniai. Taip, karstai, eksponuojami Lietuvos banke, sukėlė šiokį tokį šurmulį, bet kas iš to? Išliekamosios vertės tai nesukūrė. Milijonai eurų, skirtų Kaunui – Europos kultūros sostinei, leidžiami atvežtinei, o ne mūsų pačių sukurtai kultūrai.
Tie, kas sukūrė kažkokį menkavertį mitinį žvėrį, turi nemėgti Kauno. Miesto gali nemėgti atėjūnai, bet tą mitą kūrė savi. Gaila, kad terūpi masinė kultūra, siekiama tik duonos ir žaidimų.
